Audris Chadaravičius: Galima eiti toliau

Audris Chadaravičius

Rugpjūčio 25 dieną aktorius Audris Mečislovas Chadaravičius švenčia savo septyniasdešimtmetį. Teatre jubiliatas suvaidino virš septyniasdešimt vaidmenų, dirbo kine, radijuje, televizijoje, įrašinėjo plokšteles.

Audris Mečislovas Chadaravičius gimė 1935 metais rugpjūčio 25 d. Kaune. 1953 metais baigė Vilniaus A.Vienuolio vidurinę mokyklą. 1953–1957 m. studijavo Lunačarskio vardo Maskvos teatrinio meno institute aktoriaus meistriškumą (dėstytojas A.Orlovas). Diplominis vaidmuo – Grigas „Bevardėje žvaigždėje”, 1957 m.. 1957–1990 m. – Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro aktorius. 1991–2000 m. – Vilniaus mažojo teatro aktorius.  

                               ________________________________

Ne tokia jau sena Lietuvos teatro istorija po savo sparnais glaudžia būrį asmenybių. Aktorius Audris Chadaravičius neabejotinai priklauso garsiausių Lietuvos teatro menininkų plejadai. Yra aktorių, kurie įvairiais keliais išeina iš teatro, o negailestinga teatro istorija juos nubloškia praeitin. A. Chadaravičiui taip niekad neatsitiks. Viena ar kita jo kūrybinė pauzė nenustelbia aktoriaus asmenybės

Hamletas Shakespeare’o „Hamlete”, rež. Juozas Rudzinskas, 1959 (Klaudijus – Jonas Kavaliauskas)

A.Chadaravičius turi ne vien garsią praeitį ar žymių tėvų paliktą aurą: jis gyvas didžiu savo profesijos išmanymu. Pakanka šiandieną pamatyti nedidelį jo sukurtą patriarchališko, blaivaus ir atsargaus Tėvo vaidmenį „Madagaskare”, ir kaip mat atsiveria visas aktoriaus kūrybos meistriškumas: nuostabus balsas, paslaptingas erdvės energetinis valdymas, žvilgsnio aristokratiškumas… Kartu su A.Chadaravičiumi scenoje – rimtis ir jėga. Prakaitas lieka ten, užkulisiuose, bet žiūrovui tai jau nesvarbu.

Audris Mečislovas Chadaravičius, švenčiantis septyniasdešimtmetį, sunkiai besuskaičiuoja savo vaidmenis, kurių vien teatre – virš septyniasdešimt. 1957 m. jis baigė V.A.Orlovo vadovaujamą aktorinio meistriškumo kursą GITIS’e ir pradėjo dirbti Lietuvos akademiniame dramos teatre (dabar Nacionalinis dramos teatras), kurio garsiąją istoriją kūrė jo tėvai – teatro korifėjai Ona Juodytė ir Mečislovas Chadaravičius. Gal dėl to jis labai natūraliai priima aktoriaus profesijos džiaugsmus ir sunkumus. Paltas, su kuriuo Mečys Chadaravičius „Vyšnių sode” (1945) vaidino Gajevą, vėliau A.Chadaravičiui padėjo sukurti Jalmaro Ekdalio vaidmenį „Laukinėje antyje” (1973).

Jaroslavas Prusas K. Čapeko „Makropulo recepte”, rež. Irena Bučienė, 1973  (Emilija Marti – Monika Mironaitė)

Teatre A.Chadaravičius yra suvaidinęs pačios įvairiausios dramaturgijos pačius įvairiausius vaidmenis: Mortimerą („Marija Stiuart”, 1958), Laertą („Hamletas”, 1959), Ferdinandą („Klasta ir meilė”, 1960), Ostapą Benderį („Dvylika kėdžių”, 1968), Rostanevą („Stepančikovo dvaras”, 1971), Juozapą Šveiką („Juozapas Šveikas prieš Pranciškų Juozapą”, 1981), Moljerą („Moljeras”, 1984), Izoldą Kukiną („Ir vėlei tenai, kur marios šviesų” („Žana”), 1986), Firsą („Vyšnių sodas”, 1990) ir daugelį kitų.

Kiek metų aktorius su savimi nešiojasi ne vien savo, bet ir jų – sceninių „būtybių” – mintis… Ar aktoriaus likimas netampa personažų likimu? O gal jo sukurti herojai nemačiom kreipia aktoriaus gyvenimo vagą?

A.Chadaravičius dirbo ir kine, radijuje, televizijoje, kino studijoje dubliavo virš 200 vaidmenų, kartu su kolegomis įrašinėjo plokšteles. A.Chadaravičiaus amplua – tragikomikas. Toks jis yra ir gyvenime. Gali jo asmeniškai nepažinti, bet jo prigimtį nujausti: rimtis, persipynusi su komizmu. Kolegos jį pažįsta kaip puikų anekdotų pasakotoją, o teatro nuodėmės taip pat šio aktoriaus išbandytos. Retokai matomas scenoje, Audris Chadaravičius šiandien gyvas daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Būti šiandieninio teatro avanscenoje jam trukdo kompromisų nepripažįstantis charakteris, neapkenčiantis tuščiažodžiavimo ir teatrinio analfabetizmo.

                                                            __________________________________

Audris Chadaravičius:

Supratau, ką reiškia scena. Iki šiol žinojau, kad išėjus į sceną gali praeiti danties, pilvo skausmai, susitvarkyti viduriai, bet dabar supratau, kad aktorius iš tiesų kaip tas cirko arklys – vieną vakarą neišeina į sceną, pradeda sirgti ir tyliai mirti...

Juozapas Šveikas V. Konstantinovo ir R. Racerio „Juozapas Šveikas prieš Pranciškų Juozapą”, rež. Algirdas Lapėnas, 1981

Aš gyvenu ir vaidinu sau, o ne istorijai. Yra aktorių, kurie apie save renka kiekvieną nuotraukėlę, iškarpėlę ir jau ruošiasi nemirtingumui, o aš visą laiką gyvenu sau, nekeliu sau kokių nors uždavinių, aš tik mokausi. Iš Juknos, Bratkausko, Kurausko, Kavaliausko, Derkinčio, Nako… Apie save galvoju blaiviai, žinau, ką galiu, ko negaliu. Savo metu galėjau suvaidinti ir Mortimerą, ir Ferdinandą, ir Šveiką, ir Ostapą Benderį, ir Moljerą, ir Rostanevą – tai buvo ir tragiški, ir komiški vaidmenys, šiais vaidmenimis didžiuojuosi. Profesionalus aktorius turi gerai mokėti vaidinti viską. Ne savo balsu kalbėti – dar nereiškia sukurti charakterį.

Partneriai labai daug reiškia. Yra partnerių, iš kurių imi ir kuriems pats duodi. Tokie – Kurauskas,  Mironaitė, Janušauskaitė. O yra ir garsių aktorių, kurie žiūri tau virš akių ir tik savo tekstą kartoja.

Aktoriai turi jausti nerimą, baimę. Pripažinimo akimirkos labai trumpos, o paskui vėl – nerimas, baimė iki kito karto. Ta baimė lydi visą gyvenimą. Juk niekad nežinai, iš kurios pusės prie jo prieiti, kaip į tą stiklo kalną įkopti. O kiti – sveikina, atrodo, kad jau viskas suvaidinta, kad jau premjera įvyko...

Man atrodo, kad pirmoji aktoriaus darbo maksima yra tai, jog visa savo scenine būtimi jis plėšia nuo žodžių jų literatūrinį apvalkalą. Paskui tokius skaudančius, beodžius žodžius tarsi chirurgas „įsodina” sau į smegenis, širdį. Gydo juos. Išpeni savimi. Užaugina. Ir, žiūrėk, jie ima tave valdyti, tampi visai kitu žmogumi. Galime tai pavadinti sceninio charakterio ieškojimu arba aktyviąja pjesės analize. Ir tik viską perfiltravus per savo (aktoriaus, žmogaus) psichologinę struktūrą, tik savyje jutimiškai užčiuopus pirminę svetimos būties formą, svetimus siekius, svetimą alsavimą, tik suvokus vaidmens žmogiškąjį kontūrą, smerkiant–pritariant ar niekinant–išaukštinant galima eiti toliau.

www.teatras.lt