Audrė Domeikaitė
Vieni pradedantį aktorių dvyliktuką vadina Jaunaisiais Keistuoliais, kiti – „Atviru ratu“. Vieni jų spektakliuose parsiduoda aktorių nuoširdumui ir atvirumui, kiti negali atsistebėti magistrantų apdovanojimų gausa. Vėlyvą vakarą Alfa.lt užtiko du teatro laboratorijos „Atviras ratas“ narius – Benitą Vasauskaitę ir Justą Tertelį – dar neatsigavusius po spektaklio. Gerdami žaliąją arbatą pasikalbėjome apie tuzino jaunų menininkų auginamą kūdikį – savą teatrą, kuris leido visam aktorių kursui likti kartu.
Atėjote tiesiai po spektaklio – kokie jausmai tada siaučia viduje?
 |
| Scena iš „Atviro rato“. Nuotrauka iš teatro laboratorijos „Atviras ratas“ archyvo. |
Benita: Būna visaip... Būna kažkokia keista baimė, būna didelis džiaugsmas, būna džiaugsmas su liūdesiu, būna ašarų... Visaip..
Justas: Labai tiktų pasakyti, kad akademijoje visada moko, kaip įeiti į vaidmenį, bet nemoko, kaip iš jo išeiti... (Šypsosi)
Benita: Tikrai. Dažniausiai po premjeros dauguma verkia ir nežino kodėl.
Kuo dabar gyvenate?
Justas: Šis – antras – teatro sezonas mums labai intensyvus. O Kalėdos, manau, kiekvienam teatrui – išbandymų metas. Dabar vaidiname ir savo teatro spektakliuose, ir dar Keistuolių teatre.
Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas baigus bakalauro studijas?
Benita: Nelabai pasikeitė, nes dar visai nebaigėme mokslų. (Šypsosi) Dabar studijuojame antrame magistrantūros kurse, ir tai labai jaučiasi, nors krūvis ir mažesnis.
Jus nulipdė du skirtingų teatro mokyklų pedagogai – Aidas Giniotis ir Vladas Bagdonas. Kaip sekėsi išbalansuoti tarp skirtingų teatro mokyklų?
Justas: Su V. Bagdonu, sakyčiau, įgijome teatro pradžiamokslį. Man atrodo, kad vienas didžiausių studijų privalumų akademijoje buvo tai, kad mes vienu metu turėjome du labai skirtingus ir kartu labai stiprius mokytojus.
Benita: Iš tikrųjų sunku mokytis iš labai skirtingų režisierių, bet tai buvo mums labai naudinga.
Justas: Manau, kad jei mus dabar pakviestų koks trečias režisierius, mes nesutriktume, nes tiesiog suvoktume, kad čia – dar viena kitokia mokykla.
Benita: Su V. Bagdonu bendravome ir mokėmės pirmus keturis kursus. Paskutinis mūsų darbas buvo Keistuolių teatro spektaklis „Luošys iš Ainišmano salos“. Dabar magistrantūroje mums kaip pedagogas vadovauja Aidas Giniotis.
Jūsų mokytojas yra sakęs, kad labai norėtų jus išugdyti savarankiškus. Kaip jums tai sekasi?
Benita: Aidas Giniotis – labai geras pedagogas, taip pat psichologas. Jis nieko nesako tiesiai, o priverčia mus pačius tai atrasti.
Justas: Jis visada pataria pabandyti vienaip ar kitaip, kartais duoda užduotis ir palieka mus jas atlikti. Taip gimė, pavyzdžiui, spektaklis „Senelės pasaka“, kai mes viską darėme savo jėgomis, o Aidas atėjo tik paskutinėmis dienomis, pažiūrėjo iš šono, davė patarimų ir palaimino.
Benita: Kartą gavome užduotį kiekvienas parašyti po pjesę. Justas pats parašė pjesę, pats ją suvaidino ir nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmės“ šiemet labai gerai pasirodė, pateko į geriausiųjų penketuką. Taip pat mūsų Marija su pjese „Pabėgimas į Akropolį“. Mes laikomės to savarankiško, žaidybinio, iniciatyvos teatro kūrimo principo, kuris jau išsikristalizavo, tapo įprastas.
Jūsų teatrui „Atviras ratas“ jau metai. Koks jausmas būti tokiais jaunais ir jau turėti savo teatrą?
Justas: Labai gera... (Šypsosi)
Benita: Kad jis labai natūraliai gimė. Mūsų kursas buvo tikslinis – surinktas specialiai papildyti Keistuolių teatrą. Mes žinojome, kad režisierius A. Giniotis, baigus studijas, iš mūsų išsirinks kelis žmones ir juos įdarbins Keistuolių teatre.
Mūsų repertuare atsirado spektaklis „Atviras ratas“ – iš mūsų visų susikūrė labai darnus kolektyvas ir nesinorėjo jo išardyti. Kad mes išliktume visi kartu, reikėjo kažkaip juridiškai įforminti tai. Tada būtume galėję prašyti finansavimo, važiuoti į gastroles užsienio festivaliuose.
Aišku, savas teatras suteikė mums atsakomybės, sąmoningumo, kad turime patys jį išlaikyti, turime dirbti, uždirbti, sumokėti mokesčius. Tai yra mūsų vaikas, kurį auginame ir prižiūrime.
Justas: Malonu, kad tas mūsų teatras auga, po pirmojo sezono jau įsigijome šiokią tokią techninę bazę – nors tai ir labai sunku, užmezgėme kontaktų su užsienio festivaliais.
O kaip jaučiatės pavadinti Jaunaisiais Keistuoliais?
Justas: Visada manau, kad svarbiausia ne kaip tave vadina, o kaip pats jautiesi. Taip, mes dirbame Keistuolių teatre, taip, esame jaunieji Keistuoliai. Bet kartu esame ir „Atviro rato“ aktoriai.
Vyresni Keistuoliai labai palaiko mūsų iniciatyvą daryti savą teatro laboratoriją – nesu girdėjęs nė vieno blogo žodžio iš jų.
Manau, kad savas teatras yra labai logiškas žingsnis: galime vaidinti ir Keistuolių teatre, ir šalia ieškoti, rizikuoti „Atvirame rate“ savo kūrybiniais sprendimais.
Esate dar labai jauni, o jūsų gautų apdovanojimų sąrašas jau gana ilgas...
Benita: Labai džiaugiamės, kad mus tokius jaunus pastebėjo. Tada mes suprantame, kad esame matomi, kad kažką darome teisingai. Turime paskatinimą dirbti toliau. Apdovanojimai garbingai padėti mūsų teatro biure ant lentynų. (Šypsosi)
Justas: Man atrodo, kad mums šiandien daug svarbiau rasti kontaktą su publika negu gauti dar vieną „Auksinį scenos kryžių“.
Priminkite, kaip pasirinkote savo teatrą pakrikštyti spektaklio „Atviras ratas“ pavadinimu?
Justas: Pirmiausia tas spektaklis mus padarė komanda, nes į pirmą kursą susirinkome labai skirtingi žmonės su charakteriais. Antra, tame spektaklyje yra užkoduota labai daug principų, pagal kuriuos mes vis dar kuriame. Jis yra mūsų pamatinis spektaklis. Jame aktorius yra ir režisierius, ir dramaturgas, ir dar pats vaidina. Plius – tai yra labai nuoširdu. Todėl natūralu, kad mūsų teatro laboratorija pasivadino to spektaklio vardu. Jis tiesiog buvo idėjinis. (Šypsosi)
Benita: Iš pradžių tai buvo tik eksperimentinis vieno semestro darbas, mes nenutuokėme, kad tai galėtų išaugti į spektaklį. Šiam pedagoginiam procesui labai sunkiai pasidavėme, nes spektaklis – labai asmeniškas ir keistas. Kildavo minčių, kodėl savo išgyvenimus turiu pasakoti kitiems.
Justas: Tačiau įvyko paradoksas – kai tu atsiveri, automatiškai atveri ir kitą. Čia gal psichologiniai dalykai žaidžia. A. Giniotis su šia idėja labai taikliai pataikė.
O nulipęs nuo scenos jūsų kurso dvyliktukas bendrauja?
Justas: Tai ir palaima, ir prakeikimas. (Juokiasi) Tuos žmones, su kuriais vaidinu scenoje, aš matau dažniau nei savo šeimą. Mes tikrai labai daug bendraujame, matomės kiekvieną dieną, turime panašių pomėgių. Esame ir draugai, ir kolegos. Kartais tai labai padeda, o kartais – labai maišo. Bet reikia su tuo gyventi. Tiesiog taip sukonstruotas teatro mechanizmas, nes mes dažnai viską darome patys.
Benita: Tai jau yra ne darbas, o gyvenimo būdas. Nes labai sunku atskirti, kur scena, o kur gyvenimas. Mes kartu išpažįstame tą patį gyvenimo būdą.
Baigiantis metams su kokiais planais, svajonėmis ir pažadais sutiksite Naujuosius?
Justas: Galime pasižadėti, kad ir toliau darysime tai, ką dabar darome. Mes turime keletą spektaklių planų Keistuolių ir savo teatre. Žinau, kad režisierius A. Giniotis turi vieną sumanymą su mumis daryti, bet negalime išduoti. Taip pat yra minčių ir idėjų, likusių dar iš akademijos laikų.
Benita: Vienas svarbių ateities planų – magistro darbas (Juokiasi)
Justas: Taip... Mokslo rašto darbas... Čia labai įdomu aktoriams, kai ketverius metus mokaisi rašyti su menamu pieštuku, o po to liepia parašyti tikrą rašto darbą... Bet, manau, kad kaip nors kartu tai įveiksime. (Šypsosi)
