Sausio 15 d. mirė žymi teatro režisierė Aurelija Ragauskaitė.
Aurelija Ragauskaitė (g. 1924 m. kovo 31 d. Šiaulėnuose, Šiaulių apskritis) - viena ryškiausių Lietuvos teatro režisierių, įkūrusi Valstybinį jaunimo teatrą Vilniuje ir garsėjusi lietuviškos klasikos pastatymais Šiaulių dramos teatre.
1952 metais Aurelija Ragauskaitė baigė Maskvos A.Lunačiarskio teatro meno institute aktorinio meistriškumo studijas, dar po dešimtmečio - režisūros studijas. Grįžusi dėstė, dirbo Kauno muzikinio dramos teatre, Lietuvos valstybinio rusų dramos teatre, Lietuvos radijuje ir televizijoje, Vilniaus lėlių teatre, Operos ir baleto teatre, įkūrė Valstybinį jaunimo teatrą Vilniuje, statė spektaklius Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre ir Klaipėdos dramos teatre.
Atvykusi į Šiaulius, 1974-1979 metais Aurelija Ragauskaitė dirbo vyriausiąja režisiere Šiaulių dramos teatre. Tuomet režisavo dvylika spektaklių ir išgarsėjo lietuviškos klasikos pastatymais. Tai buvo vienas ryškesnių Šiaulių dramos teatro pakilimo laikotarpių, o ir pati režisierė prisimindavo tą laikotarpį, kaip vieną įsimintiniausių ir įspūdingiausių kūrybos etapų. Prie geriausiai kritikų įvertintų spektaklių priskiriami Vinco Mykolaičio Putino „Valdovas“ (1974), Nauberto Jasinsko „Kaip žydėjimas vyšnios“ (1974), Balio Sruogos „Pajūrio kurortas“ (1975), Petro Vaičiūno „Prisikėlimas“ (1977).
Pati režisierė prie reikšmingų darbų dar priskirdavo ir Maksimo Gorkio spektaklį „Vasarotojai“ (1978). Įvairių kritikų nuomone, Aurelijos Ragauskaitės režisūrai būdingas monumentalumas, griežtas konceptualumas, subtilus konstruktyvumas, vaizdingumas, visų spektaklio komponentų darna.
Atsisveikinti su velione galima sausio 18 d. 10-14 val. Vilniaus laidojimo rūmuose, Olandų g. 22.
Lietuvos teatro sąjungos ir Šiaulių dramos teatro informacija
2000 m. leidykla „Scena“ išleido Aurelijos Ragauskaitės knygą „Režisierės užrašai“. Keletas ištraukų iš skyriaus „Neišsiųsti laiškai“:
1952, gruodis
Mes, gitisiečiai, po penkerių metų grįžome namo. Kaip gera išmanyti savo specialybę, dirbti protingai ir sąmoningai. Be abejo, Lietuvių studija nėra genijų rinkinys, bet mokykla...
1957, kovas
...Išėjau iš teatro. Per vieną naktį. Staiga. Aš viena... Aplinkui tuštuma ir klaiku. Kokia niekšybė - teatras.
1957, birželis
Nuspręsta. Vėl važiuoju į Maskvą. Ar išeis iš manęs režisierė - nežinau, bet ne laikas gyvenimą pradėti iš naujo. Reikia sukąsti dantis ir gyventi.
Ruošiu stojimui ekspoziciją - Brechto „Galilėjaus gyvenimą“. Įrodžiau, kad tik sistemayra tinkamas kelias spektaklio koncepcijai sukurti. Viskas aišku, logiška ir paprasta. Jaučiuosi tvirta. Gal pavyks įstoti.
1964, lapkritis
Švarco „Šešėlis“ Rusų dramos teatre. Pirmą kartą teko ieškoti naujų kelių. Kaip baisu dirbti su aktoriai nežinant, kokio rezultato link juos ir save vedi. Bet ką daryti, jei šita „žmogėdrų“ - Cezarių Bordžijų, Šešėlio iri visų kitų draugija gyvena ne pagal Čechovo seserų logiką. Ne. Teatras prasideda tik ten, kur baigiasi buities logika. Bet kaip sunku tai suprasti ir dirbti.
P.S. „Šešėlis“ po keliolikos spektaklių dingo negrįžtamai. Žiūrovams reikia „Būgnininkės“. Skaudu.
1967, kovas
...Artėja Jaunimo teatro atidarymas. Ginčai, ar teatro atsidarymui tinka Shakespare´as, spaudoje ir kuluaruose tebesitęsia, o mes dirbame su aiškiais šūkiais.
Pirma: protestuodami prieš teiginį, kad negalima Shakespeare´o statyti pagal Stanislavskio sistemą, mes ja tik remiamės, nes tik absoliutus realaus žmogaus gyvenimo logikos ir veiksmų supratimas apsaugos spektaklį nuo patoso ir oro drebinimo pseudoaistromis. Kartais pavojinga - atrodo, repetuojame paprastutę buitinę pjesę, bet scenoje viską pakelsime į kitą lygį. (...)
Antra: spektaklio tema - ne meilė, o tolstojiškos nesipriešinimo blogiui teorijos klaidingumas. Meilė - tauri, bet pavojinga emocija, nes iškraipo realaus pasaulio vaizdą. Įsimylėjęs Romeo patikėjo utopija, jog galima pasaulinė taika ir meilės artimui pergalė. Gražu, bet kol kas pasauliui netinka - vos jis ištiesia Tebaldui ranką, siūlydamas taiką - beprasmė auka Merkucijus, paties Romeo ir Džuljetos tragedija. Atsiranda įdomios personažų traktavimo galimybės, priartėjame prie šiandieninio visuomeninio gyvenimo problemų. Natūralu - jaudinamės.
1968, spalis
...Aš vėl netekau teatro. Šį kartą ne aš jį palieku, o jis mane išmetė už borto... Užteks teatro.
1976, balandis
... „Valdovas“, „Kivirčai Kjodžoje“, „Kaip žydėjimas vyšnios“, „Pajūrio kurortas“, „Prisikėlimas“, nepripažinti, bet pačiai ne mažiau brangūs „Vasarotojai“... Džiūgauti? Keikti? Metai didžiausio dvasinio diskomforto ir vieninteliai, kai taip ilgai tęsiasi teatrinė palaima. Žmonės, jų pasitikinčios ir tikinčios akys, abipusė laiminga sceninė santuoka, štai kas svarbiausia čia, Šiauliuose, šiandien... Ar ilgam?.. Vis dažniau tenka dirbti kaip aklam empirikui. Lieka vienas šventas dalykas - mintis, kurią noriu išsakyti, išrėkti, ji yra tikra, o kaip tai įgyvendinti spektaklyje - nesvarbu. Tiesą sakant, labai svarbu, bet tenka kaip įmestam į vandenį šunyčiui kapstytis į reikiamą pusę be jokių taisyklių. Svarbu priplaukti prie tikslo bet kokiu tam kartui suregztu stiliumi. Pavojinga...
1979, kovas
...Krizė... Beviltiška... Man sprūsta iš rankų vadžios... Kur toliau eiti? Visi teatrai nereikalingi, visi spektakliai „ne tai“. Kas yra teatras? Ko jam reikia iš manęs, o man iš jo?
1979, balandis
Ak, mieloji. Žmogus šaudo, velnias kulkas gaudo. Jei žinotume, kur rasime ir kur prarasime. Gal ne taip džiūgautume dėl šiandieninės laimės, grindžiančios ateities smūgius, ir ne taip raudotume primušti.
Gerai, kad gyvenimas eina iš eilės ir tu 68-ųjų spalį nematai visko, kas tavęs laukia ir gyvenime, ir teatre... Sarkastiškai nusijuok ir netvirtink, jog su teatru baigta. Juk nieko kito nemoki daryti, ir kai reikės užsidirbti duoną, kur eisi? Kaip dažnai gyvenime tai, kas išpuošiama abstrakčiomis iškilmingomis frazėmis, yra paprasta, grubu ir žemiška. Balzacas buvo prasiskolinęs, jam reikėjo pinigų, todėl paliko mums savo šedevrų kaugę. C´est la vie.
