Spalio 25–26 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ Rezo Gabriadzės teatras-studija iš Tbilisio vaidins marionečių spektaklį suaugusiems „Mūšis prie Stalingrado“. Ta proga spausdiname teatrologės Marinos Dmitrevskajos (Sankt Peterburgas) knygos „Rezo Gabriadzės teatras“ (2005) skyriaus „Daina apie Volgą“ fragmentus, kurie atskleidžia menininko dramą keičiantis epochoms ir spektaklio kūrimo peripetijas.
Šio epinio spektaklio istorija reikalauja ir epinės įžangos – pasakojimo, kaip Rezo Gabriadzė priartėjo prie šio vaidinimo, kaip istorijos kataklizmai, gyvenimo audros ir emocijos virto estetine harmonija, daina, spektakliu.
Kai į valdžią atėjo Gamsachurdija, Gabriadzė ir jo žmona, išvykę iš Gruzijos, atskrido į Leningradą. Rezo atvežė man saugoti fotoarchyvus, Teatro muziejui perdavė tapybos darbus. Norėjo likti Piteryje, dirbti, bet jį kvietė Vokietija, Šveicarija. Rezo nenorėjo girdėti perspėjimų, kad, bėgiodamas po svetimas šalis, nutolęs nuo draugų ir artimų erdvių, galiausiai jis išseks: „Būkite kilniaširdė, kaip visada, ir nepykite ant manęs, – rašė jis viename laiške 1992 metais. – Viskas pasaulyje taip susimaišė, kartais atrodo, kad esame psichiatrinės ligoninės kieme, sanitarai pabėgo, vaistai baigėsi, lietus ir sniegas, žaibai, vėjas, ir alkanas tigras įsiveržia kieman su dinamitu nasruose...“ Jis norėjo matyti grožį, mėgautis ramybe. Gabriadzė laiškuose prisipažindavo, kad pavargo: „Aš 35 metus tik tą ir darau, kad dirbu. Kinas, teatrai: atsimenu, kaip stačiau teatrus, ieškojau vinių, lentų, metalo, aksomo uždangai. Marionetės – jų per 500 turbūt, – ir visas reikėjo aprengt, apaut, kiekvieną sagelę... kas tai buvo? Kliedesys, nesąmonė, beprotybė. O paskui – naujas teatras, ir viskas iš pradžių“ (1993 11 03).
Vokietijoje Gabriadzė kūrė keramiką. Šveicarijoje, mažame Lozanės teatre, 1992-aisiais pastatė savo pirmą dramos spektaklį – „Koks liūdesys, alėjos pabaiga...“, kuriame vaidino Nataša Pari. 1993 metais Prancūzijoje, Bretanėje, jis sukūrė spektaklį „Kutaisis“. Tuo pat metu jis sutiko būti S.Obrazcovo valstybinio akademinio centrinio lėlių teatro meno vadovu.
Spektaklio „Daina apie Volgą“ legendą Rezo pasakoja taip: kartą gegužės 9-ąją vienoje merijoje, Prancūzijos provincijoje, jis pamatė valstybių nugalėtojų vėliavas. Visas, išskyrus tarybinę. Jis paklausė prancūzų, kiek žmonių iš šių apylinkių žuvo kare. Paaiškėjo, gal penkiolika ar šešiolika. „O mano dėdė, septyniolikmetis, susisprogdino kartu su penkiolika vokiečių...“ Galbūt tuomet Rezo ir sugalvojo ant nedidelio stalo, apjuosto elektros grandine, lyg teatro rampa, sukurti mūšio lauką, kuriame, atsisveikinant su gyvenimu, prisimenama viskas, kas šventa: pasaulis, meilė...
Iš Prancūzijos jis grįžo 1994-ųjų birželį. Pats Rezo mėgsta sakyti, kad buvo birželio 22-oji. Netiesa, buvo mėnesio pradžia, nors tai neturi reikšmės, galvojant apie jo gyvenimo meninį siužetą...
Jis atsidūrė svetimame mieste, kuris labai skyrėsi nuo 1960–1980 metų Maskvos. Tapo S.Obrazcovo teatro vadovu. Teatro – svetimo, netapataus jam, be žmonių, kurių supamas jis buvo įpratęs kurti daugelį metų („Man labai malonu kurti viešai, gatvėse, visas gyvenimas taip praėjo...“). Ilgas buvimas užsienyje menininką su kai kuo išskyrė, supykdė. Reikėjo iš naujo įsitvirtinti šalyje, kuri, jam grįžus, buvo pasikeitus. Anksčiau jis džiūgavo dėl imperijos žlugimo, o dabar suprato, kad vertybės, įprasminusios jo gyvenimą, dingo kažkur kartu su imperija. Gruzija buvo toli...
Jo atėjimas į S.Obrazcovo teatrą iš pat pradžių buvo tragiška klaida, nesusipratimas, kuris turėjo baigtis (ir baigėsi) bjauriai. Prisimenu tą dieną, kai Rezo, paskambinęs man į Leningradą, liūdnai ištarė: „Žinai, pakliuvau į nuskendusį „Titaniką“...“ Disproporcija tarp Demiurgo kuriamo miniatiūrinio pasaulio ir milžiniško lėlių meno kombinato buvo akivaizdi. Naminis kūrėjas pavienininkas vargu ar gali dirbti turbinų gamyklos direktoriumi, be to, kažin ar tokiai gamyklai reikalingas direktorius juvelyras. Galbūt čia kalta nuotrauka, įamžinusi Gabriadzę ir Obrazcovą kartu (teatro istorija mėgsta legendines kūrybines draugystes ir neegzistuojančius kūrybinius testamentus), galbūt – geri Obrazcovo žodžiai, ištarti apie Rezo. Bet nuo pat pradžių buvo akivaizdūs daugelio „fizinių“ ir „juridinių“ asmenų pragmatiški tikslai, glaudžiai suviję šį prieštaravimų raizginį. Gabriadzė norėjo gyventi Maskvoje, turėti ten butą ir darbą (kodėl ne?). Teatras norėjo afišose rašyti garsų vardą (kodėl ne?). Kai kas norėjo iš to pasipelnyti (kodėl ne?). Kai kas norėjo kūrybinių „Naujųjų Vasiukų“ (kodėl nepastačius?).
Kai Rezo Gabriadzė mėgina pergudrauti visus ir savo likimą, jam niekas nepavyksta. Jis – genialus improvizatorius, apdovanotas retu ir organišku diletantizmu, viršesniu už profesionalumą. Bet Dievo dovana jam padeda tik tuomet, kai jo sąmonė laisva nuo pragmatizmo ir kasdienybės interesų, kai jis gyvena ir kuria, nesidairydamas į šalis, nepanikuodamas, neskaičiuodamas savo ėjimų.
Tapęs S.Obrazcovo „imperijos“ „imperatoriumi“, Gabriadzė ėmėsi sau nebūdingos funkcijos. Ir, žinoma, tai pajutęs, vėl pradėjo „emigruoti“, bėgti nuo kasdienybės problemų. Tokia jo sąmonė, jo kartos fetišizuota Laisvės idėja.
Taigi 1994-aisiais, tapęs vadovu, jis davė begalę interviu radijui, televizijai, spaudai. Maskva jam atsivėrė, it greitomis iškepti blynai pasipylė liaupsės... Greitai žavėjimasis juo atslūgo. Metai praėjo, o naujo Gabriadzės spektaklio nebuvo. Rezo sėdėjo dirbtuvėse, trupė vaidino seną repertuarą. Konfliktai, nesusipratimai, nuoskaudos. Teatre prasidėjo susirinkimai, isterijos, pagrįsti ir mistiški kaltinimai. Sykį pamaniau, kad Rezo psichika sušlubavo. Jis paskambino dieną, buvo išgėręs, pranešė, kad prieš valandą 12 žmonių atvažiavo teatro autobusu ir, matant šeimynai, ant valstybinių baldų užkalė žetonus – inventorizacijos numerius...
1995-aisiais jau negalėjau įsivaizduoti tokios viduramžiškos sovietinės bakchanalijos... Paskambinau tuometiniam teatro literatūrinės dalies vedėjui. Paaiškėjo, jokios klaidos nėra. Va, taip: atvažiavo ir prikalė...
Pripratęs prie aplinkinių meilės, jis puolė panikon – buvo neįmanoma jo atpažint. Beveik dvejus metus jis save naikino. Tie metai, kuriuos jis praleido savo „mūšyje prie Stalingrado“, darsyk patvirtino jo gyvenimo siužetiškumą.
Maskvos papročiai ypatingi. Jau po to, kai „Daina apie Volgą“ ėmė rinkti premijas – nuo „Auksinės kaukės“ iki „Triumfo“, – viename teatriniame furšete žurnalistė, nuoširdi ir temperamentinga, pamačiusi Gabriadzę, ištarė: „Aš noriu žinoti, ar jis kada nors pagaliau išvažiuos iš Maskvos?! Jis – pabaisa: gudrus ir talentingas. Negaliu jo matyti po to, kaip jis čia elgėsi!“ Po dviejų minučių kitame kambario gale ši moteris puolė Gabriadzei ant kaklo, apkabindama jį... „Kaipgi jūs taip? – sutrikau. – Ką tik keikėte jį kiek įmanydama...“ – „Taip. Bet jis nežmoniškai žavingas. Be to, už spektaklį aš galėčiau jam kojas plauti!!!“
Vėliau Rezo sukūrė ištisą istoriją. Kaip atvažiavo birželį – ir prasidėjo karas... Kaip jis pralaimėjo Maskvą ir atsidūrė Leningrado blokadoje... Kaip paskui nugalėjo...
„Atvažiavau. Man liko tik Pavlovo namai. Iš čia aš atsišaudysiu“, – paskambino man 1996-ųjų sausį, kai atvyko į Peterburgą baigti spektaklio. Buvo išvargęs. Vaikystė, kurią jis anksčiau suvokė kaip rojų, kuri jį gelbėjo visą gyvenimą, buvo prarasta.
Klausti, kaip Rezo vis dėlto pavyko baigti tą spektaklį, už kurį vėliau jis buvo apdovanotas visomis „naujų laikų“ premijomis, reikėtų to Angelo, kuris spektaklyje prikelia – atgaivina arklį Aliošą... Mat pagrindiniais spektaklio herojais tapo arkliai – Alioša ir Nataša. Alioša, be abejo, buvo pats Rezo. Jį (Aliošą, žuvusį) spektaklyje aplankė Angelas ir atgaivino Stalingrado lauke. Angelo lėlė buvo labai panaši į Peterburgo žurnalistę Jelizavetą Bogoslovskają (nuo 2002-ųjų – Sankt Peterburgo lėlių projektų teatro „Kukolnyj format“ direktorė – R.V.). Būtent ji kritiniu Maskvos laikotarpiu suvedė Rezo su Satyros teatru, įtikino direktorių, mažai žinojusį apie Gabriadzę, kad jis išgarsins sunykusį teatrą Vasilijaus salos rajone, o režisierių – kad jo išsigelbėjimas čia, Nevos mieste.
„Daina apie Volgą“, baigiamoji „vizualinės poezijos“ teatro dalis, pasaulį išvydo padedant peterburgiečiams draugams, kurie pas Rezo atvedė nuostabų lėlininką Viktorą Platonovą. Daug draugiškai nusiteikusių aktorių padėjo įrašyti fonogramą spektakliui. Liza Bogoslovskaja ir menotyrininkė Lena Fedosova rūpinosi tiek spektakliu, tiek pačiu Rezo, „kontūzytu“ maskvietiškuose mūšiuose...
Prasikankinęs S.Obrazcovo teatre 1,5 metų, per 4 mėnesius Peterburge Rezo baigė spektaklį (antra redakcija – „Mūšis prie Stalingrado“ – sukurta Gruzijoje, 1990-ųjų pabaigoje).
„Įsimink adresą: Vasilijaus sala, prospektas „Srednij“, 15-a linija, 3-ias aukštas, butas Nr. 7...“ – sako spektaklyje savo adresą arklys Alioša pakeleiviui Andrejui Bitovui – ilgamečiam Gabriadzės pakeleiviui mene ir draugui. Arklys Alioša ištaria tikslų Rezo adresą Peterburge...
Nuo tų idiliškų laikų, kai Tbilisio marionetės atvažiuodavo į Maskvą ir Leningradą, praėjo amžiai; degė Gruzija, kariavo Rusija, visas mūsų gyvenimas tapo lauku, kuriame „susimaišė krūvon arkliai, žmonės, ir tūkstantinių ginklų papliūpos išaugo į vientisą kaukimą“. Manau, iš čia ir gimė Rezo spektaklyje Stalingrado mūšio vaizdas. Kasdienybės „mūšiuose“ mes daug ką pamirštame. Spektaklyje, kuriame beveik nėra siužeto, puikia meditacija apie meilę ir karą Gabriadzė skatino prisiminti paprastus ir amžinus dalykus: namus, artimuosius, draugus, tėvynę. Jis norėjo, kad mūsų širdyse gimtų praėjusio gyvenimo nostalgija, kad atgytų prisiminimai...
Jei ilgai žiūrėsi į karo išdegintą žemę, ką pamatysi? Smėlį. Jame – krūmelį kokį, šakelę. Nyki amžinybė...
Pamažu iš smėlio išlenda kaukolė, rūstus mirties atvaizdas, nematančios akys, rankų kaulai. Prilaikydamas viena ranka kitą, žmogus kasa iš smėlio vėliavos skiautę, vokiečių šalmą, tarybų žvaigždę, fašistų svastiką. Jis ištraukia švieson liekanas. Atminties palikimą. Kieno šis kareivis? Vokiečių? Tarybinės armijos? Jis kabina šalmą ant svastikos, paguldo šalia žvaigždę ir vėliavą... 15 minučių (!) stebime šį tragišką ritualą. Mūsų atminties likučius gaivina Rezo Gabriadzė... Kareivis smėlį pila kaip pelenus sau ant galvos, užkasa negyvą ranką ir atsigula šalia vėliavos ir žvaigždės. (...)
Šiame spektaklyje Gabriadzei nereikalinga motyvacija, pagrįsta priežasties ir pasekmės ryšiais; jis kreipiasi į mūsų emocinę patirtį, į atmintį. Jo fantazija ima visuotinai žinomus dalykus, net „nudėvėtus“, ir grąžina jiems vaikiškai aiškią pirminę reikšmę. Gabriadzė kuria spektaklį – raudą, kuri prasideda bemaž antikiniu prologu – mirusio kareivio prisikėlimu, o baigiasi beveik antikiniu skruzdės – mamos, kurios dukrytė žuvo mūšio lauke, – tragišku monologu. „Viešpatie, kas tyliau nei mes po žemę vaikščiojom?!“
Parengė Ridas Viskauskas
