Kas iš tiesų buvo karalius Artūras - beviltiškas utopistas ar geresnio pasaulio kūrėjas? Ir kas buvo Apvalusis stalas - socialinis eksperimentas ar naivus bandymas įgyvendinti utopiją? Šie klausimai iki šiol neduoda ramybės mąstytojams, menininkams ir net politikams. Ironiškai ir su meile, paniekinančiai ir su pagarba apie karaliaus Artūro legendą ir jo asmeninę dramą kalbės austrų choreografės Edittos Braun šokio spektaklis „Karalius Artūras" gegužės 18 d. 18 val. Kauno valstybiniame dramos teatre.
Editta Braun gretina humorą ir patosą, taip supindama šiuos elementus, kad kūriniai įgautų visuomenės kritikos atspalvį. Meistriškai tiksliai jungdama muziką ir choreografiją, ji įpučia kvėpavimą neįtikėtinai išradingai judesio dramaturgijai. „Karaliaus Artūro" atveju ypač didelį spektaklio prasmių svorį choreografė perdavė scenografui Artūrui Valudskiui ir šokėjams slovėnui Tomažui Simatovićiui (Karalius Artūras), austrui Markusui Kofleriui (Merlinas) bei ispanei Vivianai Escalé (Fėja Morgana). Sukarintoje, metaforiškoje aplinkoje ryškūs, charakteringi ir tuo pačiu susimbolinti personažai sudaro ypatingai išraiškingą spektaklio dramaturgiją.
Žmonijos istorija - tai nuolatinis progresas. Merlinas ateina iš ateities ir žino, kurlink keliauja žmonija. Pasiūlydamas utopinės brolybės visuomenės - Apvaliojo stalo - idėją karaliui Artūrui, jis nesirūpina, kaip išgelbėti pasaulį. Jam tik norisi tai išbandyti.
O Artūras šį minčių žaidimą priima rimtai. Jis pasinaudoja gyvūnų pasaulio modeliu, kuriame priešingai, nei žmonių pasaulyje, karo nėra. Braun trupė karalių Artūrą mato kaip mirštantį, dvejonių kamuojamą, beviltišką utopistą. Vis dėlto jo prisiminimai, svajonės, jo cinizmas bei bandymai išmėginti Merlino mokymą įkvepia geresnio pasaulio viziją.
Editta Braun tiki estetiniu meno poveikiu. Poetiškoje jos kalboje nestinga socialinės kritikos, kandumo, tikslios ironijos, tačiau visada išlieka viltis ir tikėjimas meno misija. Tuo galėjome įsitikinti dar praeitą gruodį, kai ši Braun trupė Kauno dramos teatre pristatė choreografinės išmonės kupiną spektaklį „Luvos Nr. 2" apie genetiškai modifikuotus organizmus
 |
Gegužės 24 d. 18 val. Kauno dramos teatro Mažojoje scenoje režisierius Jonas Vaitkus pristato savo studentų baigiamąjį darbą - Yukio Mishimos pjesę „Markizė de Sad". Aštrių dramaturginių sankirtų kupina pjesė intriguojančiai nagrinėja Markizo de Sado fenomeną iš jį supusių moterų pozicijų.
Šią pjesę Vaitkus jau statė Vilniaus Akademiniame teatre 1992 m. su anuometinėmis savo studentėmis Egle Mikulionyte, Dalia Michelevičiūte, Rimantė Valiukaite ir greta jų - patyrusiomis teatro aktorėmis Aldona Janušauskaite bei Regina Arbačiauskaite. Šįkart viskas paliekama studentėms kaip jų baigiamajam studijų darbui. Režisieriui talkina choreografė Vesta Grabštaitė, dailininkė Marta Žukauskaitė ir kompozitorė Rita Mačiliūnaitė.
Yukio Mishima apie pjesės genezę sakė: „Skaitydamas Tatsuhiko Shibusawos „Markizo de Sado gyvenimą", kaip rašytojas, buvau be galo suintriguotas, kodėl markizė de Sad, išsaugojusi ištikimybę savo vyrui per visus jo kalinimo metus, paliko jį tą akimirką, kai jis pagaliau atgavo laisvę. Tai buvo postūmis parašyti pjesę, kurioje bandoma loginiu būdu įminti šią mįslę. Aš neabejojau, kad ši mįslė slepia kažką sunkiai suvokiama, bet didžiai teisinga apie žmogaus prigimtį, ir norėjau ištyrinėti de Sadą laikydamasis tokio požiūrio."
Kauno dramos teatro, Menų faktūros inf.
