Vasario 19-ąją režisierius Naubertas Jasinskas savo feisbuko paskyroje paskelbė, kad kovo mėnesį Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) turėjusi įvykti jo premjera atšaukiama.
Įraše ne tik informuota apie sprendimą, bet ir iškeltos kelios problemos, kurios, anot režisieriaus, lėmė abipusį susitarimą nutraukti sutartį. Jasinskas rašė apie „nesugebėjimą įvertinti sudėtingo tarptautinio bendradarbiavimo“, „logistines ir gamybines įtampas procese“, kėlė klausimą „kiek institucija ir jos vadovaujamas pozicijas užimantys asmenys leidžia / turi galią kištis į meno kūrinių turinį ir išpildymą“. Taip pat užsiminė apie sutarčių sudarymo principus, priimdamas sutartyje nurodytas sąlygas, tačiau retoriškai klausdamas, „ar gali teatras pasiūlyti nesumokėti iš viso, teigdamas, kad teatras įsipareigoja mokėti tik už galutinį produktą?“
Susisiekus su režisieriumi, jis situaciją pakomentavo plačiau. Anot jo, su NKDT jis bendradarbiavo nuo praėjusių metų vasaros pradžios, kai teatras jį pakvietė įgyvendinti tarptautinio projekto „Deconfining“ sumanymą. „Sąlygos buvo pateiktos gana abstrakčiai: nurodytos plačioms interpretacijoms atviros temos, kurioms laisvai galėjau rinktis potemes, ir nurodyta, kad į kūrybinę komandą privalu įtraukti Afrikos valstybėse gyvenančius scenografą ir dramaturgą. Man tai atrodė puikiai. Susipažinau su vieno centro Burkina Fase vadovu, jis pasiūlė trijų dailininkų CV, iš jų išsirinkau vieną. Dramaturgą jau buvo parinkę projekto organizatoriai. Taip prasidėjo tarptautinis bendradarbiavimas kupinas įvairiausių iššūkių - bendravimo per vertėjus, laiko juostų skirtumų ir kt.“
Jasinskas pasakoja, kad iššūkių kėlė ir darbo kultūros skirtumai, pavyzdžiui, skirtingu būdu rengti brėžinius ir juos skaityti. „Pjesė taip pat kėlė iššūkių, tačiau aš juos priėmiau ir bandžiau transformuoti medžiagą: gilinausi į tai, ko nesupratau, transformavau dialogus, žodžiu, dariau tą patį, ką darau visuomet.“ Drauge režisierius patikslina šįkart stengęsis dirbti „konservatyviau“: „Buvau girdėjęs, kad NKDT reikia dirbti šiek tiek atsargiau, tad supratau, kad čia nesukursiu naujos teatro realybės.“
Jasinsko įrašą komentuojančiame NKDT pranešime nurodyta, kad repeticijos prasidėjo sausio 16 dieną. Režisierius teigia su kūrybine komanda sutaręs skaidyti medžiagą į tris dalis: įtraukti Ruklos pabėgėlių stovykloje vaizdo kamera užfiksuotas dokumentines akimirkas, transformuoti pjesėje pasakojamą šeimos istoriją į Lietuvos kontekstui artimesnę ir pasiūlyti išeiti iš problemos per maldą-performatyvų aktą.
„Jokių problemų nekilo, kol vieną dieną, pats būdamas išvykęs, sulaukiau spektaklio video menininko skambučio ir pasakojimo, kad jis buvo pakviestas nuotoliniam pokalbiui dėl netikėtų kliūčių. Teatre tokie dalykai nutinka, tad pats iškvietimas pakalbėti su video skyriumi nenustebino“, - tikino režisierius. „Netikėta buvo tai, kad prisijungęs prie pokalbio jis pamatė ne video skyriaus atstovus, o teatro vadovą Egidijų Stanciką. Buvo pasakyta, kad aš į pokalbį nepakviestas vengiant jautrios mano reakcijos.“
Anot Jasinsko, likus šešioms savaitėms iki premjeros, iš pradžių iš komandos nario, o paskui - ir iš teatro direktoriaus jis sužinojo, kad NKDT negali jo spektakliui skirti dar lapkričio mėnesį pažadėtų LED ekranų. Kadangi nebuvo suderinti skirtingų salių repertuarai, tad premjeros dieną ekranai bus reikalingi spektaklyje „Audra“. „Tai - rimta problema, nes video medžiagą spektakliui filmavome ir montavome atsižvelgdami į šių ekranų siūlomas galimybes“, - tikino Jasinskas, - ir nurodė iškart siūlęs išeitis: „Supratau, kad atšaukti renginio Didžiojoje salėje negalima, nes ten bilietai parduoti, o mūsų premjeros - net nepaleisti į prekybą. Todėl siūliau perkelti premjerą pora dienų vėliau. Taip pat siūliau išnuomoti papildomus LED ekranus premjerai. Tačiau šie sprendimo būdai buvo atmesti.“
Susitikime su teatro vadovu Jasinskas teigia išgirdęs bekompromisę poziciją. „Supratau, kad išsinuomoti ekranų nepavyks, tad būtina keisti scenografiją. Problema ta, kad šiomis aplinkybėmis tai padaryti išskirtinai sunku. Laiko iki premjeros likę nedaug, o kontaktas su scenografu užtrunka: bendraujame per vertėją, be to, menininkas nesinaudoja AutoCAD (ar kita profesionalia brėžinių programa) ir viską piešia ranka. Galiausiai - ir nesant šių problemų situacija labai rizikinga, net kritinė.“
Anot Jasinsko, tuo problemos nesibaigė. „Tame pačiame susitikime sužinojau, kad du aktoriai atsisako dirbti mano spektaklyje. Buvo neįprasta tai išgirsti iš teatro vadovo, o ne iš jų pačių. Po pusvalandžio turėjau repeticiją, tad paklausiau, kas nutiko, ir išgirdau atsakymus, kuriuos man iki šiol sunku suprasti.“
Po kelių dienų režisierius ruošėsi dar vienam susitikimui su teatro direktoriumi ir meno vadovu Edgaru Kliviu. „Per trumpą laiką reikėjo padaryti esminius pokyčius. Paskambinau scenografei, kurią įsivaizdavau kaip bendraautorę, galinčią čia ir dabar padėti parengti scenografijos keitimus. Taip pat suradau žmones, kurie pakeistų dirbti atsisakiusius aktorius. Tačiau teatrui netiko sprendimas kviesti į pagalbą lietuvę scenografę, nes projekte nurodyta, kad tai daryti privalo menininkas iš Afrikos. Sąlygas suprantu, tačiau nesulaukiau jokių teatro pasiūlymų, kaip išgelbėti tai, ką mes - drauge su tuo pačiu scenografu - suplanavome ir jau sukūrėme. Keista, kad rūpinamasi, jog žmogus būtų projekte, bet nesuteikiamos sąlygos jo idėjoms įgyvendinti.“
Vis dėlto tam tikro pasiūlymo-sprendimo sulaukta: „Toliau kalbėjome su direktoriumi, tada supratau, kad viena iš aktorių pasitraukimo priežasčių buvo tai, kad aš keičiau pjesės tekstą. Po to Egidijus Stancikas pradėjo mane tikinti, kad turiu statyti pjesę pažodžiui. Pirma, nesupratau, kodėl su manimi apie tai kalba ne meno vadovas, o teatro direktorius. Antra, negalėjau su tuo sutikti, nes per dvi savaites parašyta 70-ies puslapių pjesė nebuvo stipri, be to, savo turiniu nesusijusi su Lietuvos kontekstu, tad jei jos neadaptuosime, spektaklis neturės ryšio su vietiniu kontekstu. Mano nuomone, toks spektaklis neveiks. Tačiau mane patikino, kad jei noriu, kad spektaklis įvyktų, turiu sutikti su šia sąlyga. Aš negalėjau sutikti, nes niekada taip nedirbau ir, tikiuosi, nedirbsiu.“
Režisieriui nesutikus su minėta sąlyga, sutartis buvo nutraukta dvišaliu susitarimu. Čia Jasinsko istorija nesibaigė, nes teatras - nepažeisdamas sutarties - atsisakė sumokėti jam ir kūrybinei komandai už iki tol įdėtą darbą. „Esu statęs jau devynis spektaklius ir iki šiol niekada neturėjau tokių problemų. Tad ir nesirūpindavau, kad sutartyse nuosekliai nenurodoma, už kokius darbus mokamas atlygis. Dokumentai formuluojami taip, kad teatrai sumoka tik už rezultatą, kuris fiksuojamas premjeroje. Niekur neužrašyta, kad iki to režisierius ruošia koncepciją, susitinka su kūrybine komanda, ruošiasi repeticijoms, individualiai analizuoja tekstą, skiria laiką repeticijoms, susitikimams po jų ir t. t. Kalbant apie force majeure atvejus, paprastai nurodoma, kad situacijos sprendžiamos abipusiu susitarimu.“
Režisierius teigia pats pakeitęs požiūrį į sutartis, taip pat ir kolegoms rekomenduoja atidžiau derinti jose nurodytas sąlygas. Paklaustas, kaip įsivaizduoja spektaklio ateitį, Jasinskas nurodė tikintis, kad teatras ras naują režisierių ar režisierę ir kūrinys pasirodys rudenį. NKDT vadovui atostogaujant, šiuo metu jo pareigas laikinai einanti Agnė Burovienė teigė: „Sutartys su likusia komanda nenutrauktos, numatyta, kad kūrybinis branduolys tęs spektaklio įgyvendinimą su kitu režisieriumi“. Komentuodama atlygio kausimą ji teigė, kad „honorarai menininkams mokami už sutartyje įgyvendintus nurodytus veiklų etapus, arba už sukurtą galutinį meninį produktą. Prieš pasirašant sutartį režisierius buvo supažindintas su sutarties sąlygomis ir su jomis sutiko.“
Komentuodama režisieriaus įvardytą kišimąsi į spektaklio turinį, Burovienė nurodė, kad egzistuoja kelios teatrų kūrybinio bendradarbiavimo su režisieriais galimybės: „1) režisierius kviečiamas į teatrą statyti savo pasirinktos pjesės; 2) dramaturgija kuriama repeticijų laikotarpiu; 3) režisierius kviečiamas statyti teatro parinktą pjesę. Būtent šis variantas ir buvo priežastis pakviesti Naubertą Jasinską kūrybiškai bendradarbiauti į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, įgyvendinant Kūrybiškos Europos projektą „Deconfining“. Trečiuoju atveju dramos kūrinio interpretacijos yra labai ribotos, bet režisierius gali naudoti kūrybinės išraiškos priemones, pasitelkdamas audiovizualines ir kitas raiškos galimybes. Didelės apimties projektu „Deconfining“ siekiama sukurti tvarų pavyzdinį Europos ir Afrikos bendradarbiavimo modelį bei suteikti geresnę prieigą ir informaciją tarpžemyniniam mobilumui ir bendrai kūrybai. Remiantis glaudžiu bendradarbiavimu ir mainais tarp Europos ir Afrikos kultūros sostinių - nuo Lusakos Zambijoje iki Bodės Norvegijos šiaurėje - „Deconfining“ ieško to, kas mus sieja, kokie yra bendri mūsų bruožai.
Projekto pirminiame etape du autoriai iš Lietuvos ir du autoriai iš Afrikos sukūrė keturis tekstus, pagal kuriuos gerai Afrikoje ir Europoje žinomas dramaturgas Aristide Tarnagda sukūrė pjesę. Dramaturgijai, kaip ir kiekvienam scenos meno kūriniui, galioja autorinės teisės. Apie norimus pakeitimus režisierius turėjo informuoti ir gauti dramaturgo sutikimą, nes pasitikėjimo kūrimas ir atstumo mažinimas bendradarbiaujant abiejų kontinentų kūrėjams yra vienas kertinių projekto pamatų. Net ir puikus režisūrinis sumanymas, tačiau iš esmės keičiant dramaturgiją, prieštarauja projekto pamatiniams principams.
Nei projektinė sutartis, nei teatro vadovo pasiūlymai nebuvo susiję su kūrinio turiniu. Greičiau jau klausimas kilo, kaip vyks kūrybinis bendradarbiavimas tarp teatro menininkų ir dramaturgo? Ar neatsitiks taip, kad dramaturgo sukurtą tekstą visiškai ištrins režisūrinis sumanymas ir vizija? Kaip tada atrodys tarptautiniu bendradarbiavimu grįstas projektas? Pripažindami, kad režisūrinė Nauberto vizija yra labai įdomi, mes suprantame, kad ji neatitinka teatro poreikio ir tarptautinio projekto sąlygų, kurios buvo žinomos nuo pat pradžių ir režisierius buvo su jomis supažindintas.“
A. Burovienė teigia, jog svarbu paminėti, kad „režisierius Naubertas Jasinskas taip pat aktyviai dalyvauja ir kuriant kitą projekto produktą - multivaizdinę instaliaciją, kurios idėja yra XX a. kūrėjų - avangardinio kino lyderio iš Lietuvos Jono Meko (1924-2019) ir Afrikos kino pradininko, rašytojo bei režisieriaus iš Senegalo Ousmane´o Sembène (1923-2007) įsivaizduojamas dialogas. Vaidmenis čia atlieka Alassane´as Sy, įkūnijantis režisierių Ousmane´ą Sembène, ir Naubertas Jasinskas, atliekantis Jono Meko vaidmenį.“
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
