Visi festivaliai vienodi: pamatai bent vieną sau naują ir įdomų spektaklį - esi laimingiausias žmogus. Antroji diena padovanojo estų aktoriaus Tõnu Ojos ir režisieriaus Andruso Kivirähko spektaklį „Gaidelis iš elementoriaus". Pjesę parašė pats režisierius. Abu šie žmonės Estijoje pakankamai žinomi, Oja Talino teatruose sukūrė apie 60 vaidmenų, o Kivirähkas - garsus prozininkas, dramaturgas, kurio pjeses stato įvairūs teatrai.
Kodėl tai geras teatras? Jis tikras. Sukurtas, nesistengiant būti geru, nesistengiant būti festivaliniu, nesistengiant įtikti žiūrovui, kuris gyvenime siekia matyti tik „tobulus" žmones, vaizdus, spektaklius. Šis aktorius, nors išoriškai visai kitoks, savo vidine sandara primena mūsų Arūną Sakalauską, kuris valdo vidinę organiką ir visuose spektakliuose ne tiek improvizuoja, kiek kuria vaidmenis iš naujo. Kauno kameriniame teatre Oja 150-ąjį spektaklį rusiškai vaidino pirmąkart. Girdėti estą kalbant rusiškai - jau teatras, bet Oja neakcentavo rusų kalbos žinojimo-nežinojimo, jam tiesiog buvo svarbu, kad žiūrovai suprastų, apie ką ir dėl ko buvo pastatytas spektaklis.
„Gaidelis iš elementoriaus„ pasakoja apie vyrą, kuris turi vadovėlį ir dėdę Paulį. Pasak kūrėjų, „tai mažo ir paprasto žmogaus istorija. Tai istorija apie miegantį protą.“ Šioje dostojevskiškoje „mažo žmogaus„ istorijoje net žmogžudystė atrodo kaip pelės sugavimas. „Mes katinai ir privalome pagauti peles, kurios graužia ir naikina viską“, - sako išprotėjęs žmogelis, kurio vienintelis užsiėmimas gyvenime - spoksoti pro langą ir kurti mažus nuotykius apie kaimynus. Didžioji viso gyvenimo knyga - elementorius, suskaitytas ir išmoktas mintinai, nes tai yra „tikrosios„ gyvenimo taisyklės. Ir tas taisykles Oja perskaito-susako taip įtikinamai, jog patiki ne ką mažiau, nes jos gražios, teisingos ir net poetiškai išrašytos. O kai pagalvoji, kad žmoniją valdo įvairūs iškrypėliai, kurie dažnai taisykles geba perskaityti savo naudai, imi suvokti, kad tas „miegantis protas“ yra pakankamai didelė žmonijos grėsmė. Tai ne vien „mažo žmogaus„, o greičiau „aklo“ žmogaus pasitenkinimo savimi istorija.
Liisi Eelmaa scenovaizdis toks, lyg būtų iš vietinių „resursų„ sudarytas: aptriušusi peršviečiama spintelė su lavonu viduje, televizoriaus „griaučiai“ ir prausiamasis dubuo ant metalinio stovo. Bet netrukus tos atsitiktinės scenovaizdžio detalės prabyla tikrąja savo kalba. Šiame teatre ir spalva, ir forma įgauna turinį, nors pagal pjesės fabulą daiktai galėtų būti ir iš sąvartyno.
„Gaidelis iš elementoriaus„ tuo pačiu labai estiškas spektaklis - ramus, atidus ir labai subtilaus humoro, kuris gana lengvai pasiekia žiūrovą, ir šis išsišiepęs sėdi viso spektaklio metu. Ir dėl to įdomu, kad pačiame liūdniausiame kol kas matytame „Monobaltijos“ spektaklyje visą laiką arba šypsaisi, arba juokiesi. Juokas nėra aukščiausia vertybė, tačiau žinant, kaip teatrui sunku prisibrauti iki jo, imi galvoti, kad „nekomikuojantis" juokas - bene sunkiausia teatrinė kalba. Ypač tarp tokių spektaklių, kurie nori būti iškilūs, gražūs, teisingi.
Ojos žmogeliui užtenka graudžiai žiūrėti per langelį, užtenka būti linksmu kvaileliu, išmestu iš pirmos klasės. Aktorius vaidina vos pritemdytoje erdvėje, o finale parodo, kad toks pasaulis gali būti ir teatre, kur vakarą simbolizuoja teatrinis apšvietimas. Čia teatras kuriamas teatru panaudojant pačius skirtingiausius elementus, net gi nebijant užkrimsti ar retsykiais prisiartinant prie pat žiūrovo. Išbandomos visos reakcijos, ieškoma kontakto su žiūrovu, nesistengiant jam įtikti. Šio spektaklio metu „viskas galima„, kiekvienas netikėtumas tampa garsiniu ar prasminiu spektaklio elementu. Aktorius „dokumentaliai“ bendrauja su gamta, pravėręs Kamerinio teatro langą. Ir tai yra tikrai juokinga, nors lyg ir nieko nevyksta. Gyvenimo dokumentika, paversta teatru, ir sukuria šio spektaklio meniškumą.
Yra gerbėjų, kurie džiaugiasi tokiu teatru, kokį kuria lenkas Herbertas Kaluza, šiuo metu gyvenantis Vokietijoje. Kartu su režisieriumi Johannesu Talmonu-Grosu jie sukūrė spektaklį „Mano karvelidės istorija" pagal Rusijos žydo rašytojo Isaako Babelio apsakymą. Aktorius keturiomis kalbomis (vokiečių, lenkų, rusų ir anglų) pasakoja berniuko istoriją, kuri perauga į visos žydų tautos istoriją. Patirtis ir išblaškytų žmonių likimai išreiškiami skirtingomis kalbomis. Kaluza vaidina minkštai, spinduliuoja aktorinę kultūrą, kuri įmanoma tik monospektaklyje. Tai tradiciškas monoteatras, kada aktorius pradeda veiksmą sėdėdamas ant lagamino, nulupa obuolį, įsideda jį į kišenę tam, kad finale suvalgytų... Aktorius vaidina bangomis, tai nuslūgdamas, tai vėl įsiaudrindamas, tiesiog teatralizuotai pasakoja istoriją, kuri įdomesnė kaip istorija, o ne kaip išskirtinis teatro įvykis. Kaluza apdovanotas teatrine inteligencija, kuri scenoje niekur nedingsta, o kūriniui suteikia autentiško išgyvenimo pojūtį.
 |
| Latvių aktorė Inta Tirole spektaklyje „Pievagrybių testamentas” |
Vyresnės kartos latvių aktorė Inta Tirole nepabūgo būti režisuojama aktoriaus Rūdolfso Plepiso. Kartu jie sukūrė „Pievagrybių testamentą„ pagal šiuolaikinės jų autorės Laimos Muktupãvelos to paties pavadinimo romaną, kurį vasario pabaigoje Vilniaus knygų mugei išleido „Minties“ leidykla. Į Kauną atvyko ir pati autorė, kuri nustebino savo šmaikštumu, sąmoju, entuziazmu.
Spektaklio herojė - pagyvenusi moteris, nemokanti angų kalbos ir išvykstanti į Airiją užsidirbti pinigų. Įšokus į paskutinį gyvenimo traukinį, bėgant nuo senatvės, įdomu atrasti save ir vėl viską pradėti iš naujo. Tirole pasakoja tragikomišką istoriją, kurioje labai svarbūs įvairūs teksto niuansai. Spektaklis nebuvo verčiamas, todėl buvo prarasta nemaža spektaklio prasmės dalis. Festivalio rengėjai mano, kad spektaklių versti nereikia, nes vertimai tik trukdo. Sutinku, tačiau kaip ir didieji, taip ir monospektakliai būna įvairių žanrų, todėl „apvogti" spektaklį, kuriame tekstas užima didžiąją kūrinio dalį, neteisinga. Neįsivaizduoju, kaip būtų praėjęs estų spektaklis, jei aktorius nebūtų iškalęs teksto rusiškai?
Inta Tirole - labai „latviška„ aktorė: šviesaus gymio, ramios plastikos ir motiniško balso. Ji vaidina be jokio aktorinio anturažo, tarytum aktorė - ne aktorė. Bet šis spektaklis tuo ir ypatingas, kad Tirolei reikia suvaidinti „laikraštinę“ moterį, kurių tūkstančiai, kurios, beveidės ir bespalvės, ieško savo tapatybės. Dokumentinės dramos visada kiek neskanios, bet kažkodėl spektaklis paliko norą būti suprastu. Manau, kad monospektaklių kontekste tai turėtų būti ypač įdomus spektaklis, nes jame labai šmaikščiai pažeidžiamos visos taisyklės: naudojamos pripučiamos dekoracijos (trys nišos - spintų rėmai), finale gausiai leidžiami dūmai, vaikščiojant iš erdvės į erdvę, pažeidžiant teatro taisykles (reikia, ir eini į vieną ar kitą pusę, nors prasideda visai kitas veiksmas, visai kitos scenos). Galų gale teatrinis rekvizitas paduodamas asistento rankos. Tai šiek tiek juokinga, bet spektakliui netrukdo, nes jis ne apie tai. Jam svarbu papasakoti istoriją, kurioje gyvenimas pasibaigia pievagrybių receptais.
Po trijų spektaklių vyko diskusija su gausiais spektaklio svečiais. Birutės Mar, tapusios daugelio festivalio direktorių ir kritikų numylėtine, adresu sklido patys įvairiausi komplimentai. Ir jeigu Lietuvoje jos spektakliai sulaukia nepelnytai mažos kritikų reakcijos, pasaulis tai kompensuoja su kaupu. Jos spektaklius gali žiūrėti po kelis kartus ir vis įžvelgti netikėtą.
Į diskusiją atėjo ir tie, kurie per spektaklius miegojo. Festivalinis nuovargis lydi visuose festivaliuose, bet didieji festivalininkai spektaklius užuodžia vos tik jiems prasidėjus. Įdomu, kad tie žinovai vakare atsigauna ir būna patys aktyviausi. Lenkų padovanota degtinė „Monomafija„ (neįtikėtinai didelio tūrio) ypač tiko tokiam vakarui. Manau, kad dialogas būtinas vien dėl to, kad išsivadėtų monospektakliams lengvai prilimpantis „patogus“ egzistavimas. Nors visi supranta, kad šį žanrą išpažįsta tik giliai teatru tikintys žmonės, tačiau jam paslysti tikrai yra kur, tuo labiau, kad dažnas „monodramistas" savyje slepia didelę dozę egoizmo.
Diskusijos atmosferai konstruktyvumo ir solidumo suteikė teatrologės Rasos Vasinauskaitės pasisakymas - ji taikliai ir gyvai aptarė dviejų festivalio dienų spektaklius ir atkreipė dėmesį į esmingus teorinius monospektaklio kaip savitos teatro formos aspektus.
