Rugsėjo 29 d. prasidėjo 13-asis tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“. Į Vilnių atskrido pirieji užsienio ekspertai. Teatrologai, kritikai ir šiaip prijaučiantys dalyvauja „Meno forte“ vykstančioje Jaunųjų teatro kritikų konferencijoje „(re)FRESH“, kur ieškoma „jaunojo“ teatro veido. Klaipėdiečiai Menų spaustuvės Juodojoje salėje suvaidino „Šauktinius“, Oskaro Koršunovo kūrybinė grupė Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninėje parodė pirmąją festivalio premjerą „Eglė žalčių karalienė“. Per tris pirmojo festivalio savaitgalio dienas bus suvaidinta 10 įdomiausių praėjusio sezono lietuviškų spektaklių, o nuo kitos savaitės tarptautinėje festivalio programoje bus parodyti spektakliai iš septynių šalių. „Sirenų“ organizatoriai ypatingai džiaugiasi galėdami pranešti, jog į Lietuvą atvyksta tarptautinėje programoje pristatomo lenkų spektaklio „Varšuvos kabaretas“ režisierius Krzysztofas Warlikowskis.
„Varšuvos kabaretas“: vaikščiojimas ašmenimis
Spektaklis, į kurį oficialūs Lenkijos asmenys dabar nekelia kojos. Tas pats, po kurio premjeros Lenkijos spaudoje pasirodė nuomonių, jog tai yra režisieriaus komentaras apie šalyje augančią kraštutinių dešiniųjų agresiją, o štai nepraėjus nė trims metams jis pats atsiduria juodajame naujosios Lenkijos vyriausybės sąraše. Spektaklis, kurio režisieriui klijuotos genijaus, lenkų teatro revoliucionieriaus, enfant terrible etiketės, kuris stato spektaklius Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Izraelyje, Olandijoje, Belgijoje, Ispanijoje, ir turbūt yra vienas ryškiausių Lenkijos kultūros ambasadorių užsienyje. Jis jau nebe pirmam spektakliui kviečiasi prancūzų kino ir teatro žvaigždę Isabellę Huppert, kuri laikosi auksinės taisyklės dirbti tik su tais režisieriais, kurie jai patinka. Šių metų kovo mėnesį „Odeono“ teatre Paryžiuje įvyko Warlikowskio režisuoto spektaklio „Fedr(os)“ premjera, kuriame Isabelle Huppert atlieka pagrindinį vaidmenį. „Varšuvos kabaretas“ sužavėjo Avinjono festivalio publiką, į šį vaidinimą prancūzų spauda gausiai reagavo recenzijomis ir straipsniais; ne vienas kritikas jau po pirmųjų „Varšuvos kabareto“ rodymų prognozavo naujajam Warlikowskio šedevrui „kultinio spektaklio“ ateitį ir neklydo.
„Sirenos“ suteikia Lietuvos žiūrovams neeilinę progą išvysti vieno talentingiausių šiuolaikinio Europos teatro režisierių Krzysztofo Warlikowskio scenos kūrinį. „Varšuvos kabaretas“ kartu su Romeo Castellucci „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ ir Ivo van Hove´s „The Fountainhead“ papildys skandalingiausių, brangiausių, technologiškai sudėtingiausių spektaklių, kada nors rodytų Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje, gretas.
„Varšuvos kabaretas“ grąžina žiūrovus į XX a. ketvirtojo dešimtmečio Berlyną, į muzikinį reviu: intensyvūs ritmai ir garsai tarsi bando nuslopinti militaristinio maršo nuojautas. Scenoje atsiveria dvi konkrečios istorinės realybės: Veimaro Vokietija, prieš užimant ją naciams, ir Niujorkas po rugsėjo 11-osios išpuolių. Tai dvi laiko ir erdvės laboratorijos, kuriose lyg po padidinamuoju stiklu matome, kaip susiklosčiusios istorinės aplinkybės ištraukia mūmyse tūnančias užslopintas baimes, seksualinius ir erotinius kompleksus, baimes, kūniškumą, homofobijos apraiškas. Šių dviejų skirtingų pasaulių sankirtoje tarsi veidrodžio atspindys iškyla Varšuva, o gal Vilnius, ar bet kuris kitas panašių istorinių patirčių Europos miestas.
Tarp laisvės ir nuodėmės
Warlikowskis kuria sekso, roko, praeities vaiduoklių kupiną triukšmingą, barokišką kabaretą, taip bandydamas pasipriešinti istorinei užmarščiai. Sodriu humoru prisotintą refleksiją apie meilę, gyvenimą ir mirtį jis panardina į politikos, intymumo, socialinių tabu vandenyną, ir kaip visuomet nepalieka publikos saugiai ir abejingai stebėti viską iš šalies. Prisikasdamas iki pašaknų, jis užsuka siautulingą karnavalą, kuriame keliami klausimai apie tai, kas aktualiausia, kas skaudina, darosi ne(susi)kalbėjimo, susvetimėjimo, prievartos priežastimis. Kabaretas spektaklio personažams tampa prieglobsčiu nuo artėjančios karo grėsmės. Tačiau Warlikowskis nebūtų jis, jei iš pasirinktos erdvės neišspaustų paskutinių syvų, tad ir į kabaretą jis žvelgia dvejopai: per ironijos prizmę, pasitelkdamas jį kaip dėkingą erdvę, leidžiančią prisiliesti prie „uždrausto vaisiaus“ - seksualumo, kūniškumo, homofobijos, karo nuodėmių temų; bet taip pat ir labai tiesiogiai - įspūdingus kabaretinius numerius publika palydi plojimais.
„Mes taip ir nesugebėjome iki galo išsigydyti nuo skaudžių karo patirčių <...>. Vos ne kas tris mėnesius Lenkiją supurto dar ir dar viena išaiškėjusi istorinė paslaptis. Homofobija šalyje vis labiau matoma, nes anksčiau homoseksualai slėpėsi. Apie tos pačios lyties santuokas net kalbama vangiai. Šioje be galo katalikiškoje šalyje žmogaus santykis su savo kūnu nuo pat vaikystės yra tiesiog neįmanomas. Šiuo savo spektakliu savo giliai tikinčiai ir konservatyviai šaliai norėjau parodyti, kad nepaisant seksualinės orientacijos, lytiškumo, mes visi esame žmonės. Kūnas, intymumas, žmogus ir jo laisvė - temos, kurioms čia suteikiu politinį atspalvį. Visos sistemos, ar jos būtų politinės, ar grįstos kapitalizmu ir ekonomika, tarnauja tam, kad paverstų žmogų vergu,“ - sakė „Varšuvos kabareto“ režisierius Warlikowskis.
Spalio 10 ir 11 d. 18 val. LNDT Didžioji salė pavirs šėlstančiu, provokuojančiu, dėmesį prikaustančiu kabaretu. Sceninio montažo meistras Warlikowskis šiame pulsuojančiame vizualiame reginyje vieną po kitos meta į sceną aštrias, erotiškas, muzikalias mizascenas, apipindamas jas giliomis įžvalgomis apie meilę, moralę, istorijos paženklintą kaltės jausmą. Spalio 10 d. po spektaklio žiūrovai taip pat turės neeilinę progą susipažinti su spektaklio kūrybine grupe: susitikime, kurį moderuos teatro ir kino kritikas Vaidas Jauniškis, dalyvaus pats Warlikowskis, bei jo nuolatiniai kūrybiniai bendražygiai dramaturgas Piotras Gruszczyńskis, scenografė ir kostiumų dailininkė Małgorzata Szczęśniak, režisierius, choreografas, šokėjas Claude Bardouil. Spalio 8 d. 21 val. „Skalvijos“ kino centre vyks nemokamas filmo „Naujas sapnas: Krzysztofas Warlikowskis“ seansas (rež. M. Latałło), kuriame režisierius bando pažvelgti į „Warlikowskio šventove“ vadinamo lenkų genijaus teatrą iš vidaus. Filmo rodymą parėmė Adomo Mickevičiaus institutas Lenkijoje.
