Gegužės 2 ir 3 dienomis, Juozo Miltinio dramos teatre įvyks režisieriaus Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Arrivederci“ premjera. Spektaklis analizuos atsisveikinimo ir išėjimo temas, kurios retai kada yra susijusios vien su mirtimi. Apie tai, kaip sekėsi rašyti pjesę, kuo ypatingi personažų vardai ir kodėl pirmą kartą kūrybinėje komandoje atsirado grimo dailininko pavardė – skaitykite interviu su režisieriumi.
-----
Kaip kilo idėja parašyti pjesę?
Šįkart nebuvo aiškaus impulso ar konkretaus įvykio, po kurio pradėjau rašyti. Ko gero, kaip ir išėjimas, kuris nėra akimirkos veiksmas, taip ir idėja statyti spektaklį apie išėjimą ir atsisveikinimą užgimė besitęsiančiame laike. Manau, kad įvykių ir apmąstymų apie išėjimą bei atsisveikinimą visuma, patirtys, kai tekdavo atsisveikinti su žmonėmis ar patirti jų išėjimą be atsisveikinimo, suformavo minčių srautą. Tiesiog kažkurio metu, nejučia, ėmiau vis daugiau ir daugiau apie tai galvoti.
Kas įkvėpė, padėjo rašyti, o galbūt viskas klostėsi intuityviai, per daug nesižvalgant įkvėpimo šaltinių?
Tai buvo neįprastas procesas – atrodė, kad idėjiniame lygmenyje taip ilgai gyvenau su šios temos apmąstymais, kad telieka sėsti ir techniškai viską išrašyti. Tačiau atrodė, kad gyvenime tiek daug įvykių, kurie tik ir stabdė nuo to, kad viską galėčiau ramiai suformuluoti pjesėje. Netgi, kai atrodydavo, kad susidariau idealias sąlygas – pavyzdžiui, buvau išvykęs į Nidą atsiriboti ir rašyti.
Kartais padėdavo elementariausi pokalbiai. Kiekviena pjesė ir dramaturginis jos procesas man asocijuojasi su kokiu nors žmogumi, su kuriuo praleidau laiko kalbėdamasis ta tema. Šiuo atveju, man padėjo pokalbis su filosofu Pauliumi Gritėnu.
Na ir, žinoma, gyvenimo įvykiai – tai, kad jau parašęs pirmąjį pjesės juodraštį – išėjau iš teatro. Tai leido savo kailiu patirti išėjimą – kai kurie dalykai, kurie atrodė aiškūs teoriškai, realybėje parodė keliantys visai kitokius, daug įvairialypiškesnius jausmus. Norėjosi ir tai sudėti į rašomą pjesę, tekstą perrašinėjau. Tai labai padėjo.
Taip pat padeda ir kūrybinė komanda. Stengiuosi ją visada formuoti ne tik iš tokių žmonių, kurie laiku ir profesionaliai įgyvendina kūrybines idėjas, bet ir patys yra kūrybingi – kalba, kvestionuoja ir savimi papildo mano idėjas. Todėl, kai rašau dramaturgiją, man patinka dirbti su kitais kūrybinės komandos nariais, o ne laukti, kol baigsiu pjesę.
Vis tik šįkart daug dirbau vienas. Nors turėjau gana nemažai laiko pjesei parašyti ir geras sąlygas, jaučiu, kad kol dirbau vienatvėje – užstrigau.
Skaitant pjesę stipriai justi, kad tai atsisveikinimas su Juozo Miltinio dramos teatru, o ypač su šiame teatre sukurtais darbais. Kuo jums yra svarbu atsisveikinti ir atsisveikinti būtent spektakliu?
Man labai patinka viena idėja, ji nuskambės ir spektaklyje: „jeigu išeini su niekuo neatsisveikinęs, tai niekas ir nesužinojo, kad tavęs nebėra – tu išnykai ir tavęs nebeliko“. Imti ir išnykti galėtų būti visai puiki strategija, bet tik išnykstančiajam. Kartais ir pats pagalvoju, kad gyvenime norėčiau ne daug palikti, o tiesiog nepriteršti. Bet išeidamas nutrauki sukurtą ryšį su tais, kuriems esi svarbus, su kuriais praleidai šį gyvenimo laiką. Norisi šį laiką ir ryšį paženklinti. Gyvename tam tikrais etapais, pereinant iš vieno į kitą reikia sustoti, paženklinti pabaigą, kad įsisąmonintume – jau viskas.
Ar pradėdamas rašyti pjesę jau turėjote omenyje, kad į ją nuguls jūsų ankstesnių spektaklių motyvai?
Ši idėja gimė ne iš pačių pradžių, kai galvojau apie spektaklio idėją, bet kai ėmiau mąstyti apie formą ir veikėjus – kai sėdau rašyti, jau žinojau, kad pjesėje bus citatų iš mano buvusių darbų.
Su kuriuo šiame teatre sukurtu darbu atsisveikinti sunkiausia? Kurio kūrybinis procesas įsiminė labiausiai?
Jie tokie skirtingi... Pirmiausia į galvą šovė spektaklis „Jona“ – tai buvo ypatingas procesas, kurio metu tarytum pasiekėme komunos būseną. Daugybė mūsų, negyvenančių Panevėžyje, apsigyvenome čia repeticijų laikotarpiu – dėl to po repeticijų laiką ir toliau leisdavome kartu: gamindavome vakarienę, eidavome pasivaikščioti, skaitydavome ir dalydavomės tekstais, susijusiais ar nesusijusiais su pjese. Tokia nenutrūkstama kūrybinė atmosfera būdinga daugeliui spektaklių, tačiau niekur nejaučiau jos taip stipriai, kaip „Jonoje“.
Dar vienas, labai įsiminęs kūrybinis procesas – spektaklio „Irano konferencija“. Tai buvo mano darbo šiame teatre, o kartu ir kovido pandemijos, pradžia. Žinojome, kad premjera numatytu laiku neįvyks dėl karantino ribojimų, tačiau vis tiek repetavome – dirbau su kiekvienu aktoriumi atskirai, nes visiems nebuvo leidžiama susiburti. Su kiekvienu turėjau begalę laiko, galėjome dviese darbuotis valandų valandas. Atėjus premjeros dienai, karantino sąlygos buvo kiek atlaisvintos – žiūrovai ateiti dar negalėjo, tačiau galėjo susiburti visi aktoriai. Buvo labai keista pirmą kartą išgirsti vieniems kitus, nesimačius tris mėnesius. Tada buvo atostogos, dar keli mėnesiai darbo – šis procesas buvo tikra lėto darbo palaima. Niekada neturėjau tokios prabangos.
Ar turite pjesės veikėją, su kuriuo tapatinatės? O gal sąmoningai tokių veikėjų savo pjesėse vengiate?
Ne, neturiu. Nei sąmoningai, nei nesąmoningai. Gal tik pirmose pjesėse buvo, nors ir jose nėra aiškiai išreikšto protagonisto. Labai greitai tai ištirpo pjesės visumoje – visuose veikėjuose manęs yra, o kartu ir nėra.
Man daug įdomiau ir stengiuosi tai daryti, kai pavyksta – save ištirpdyti ne veikėjuose, o pačioje pjesėje, jos formoje. Kad mano tam tikras flegmatiškumas taptų pjesės flegmatiškumu, arba muzikalumas ne veikėjus paverstų muzikantais, o pjesei suteiktų muzikalaus skambesio.
Kokią reikšmę jūsų pjesėse turi vardai? Visada pastebiu, kad jie saviti, nutolę nuo įprastų lietuviškų.
Šįkart norėjau sukurti tam tikrą visatą, sceninį pasaulį, kuris kybo tarytum penki centimetrus aukščiau žemės. Gaujos nariai lietuviškais vardais pernelyg primintų lietuvišką serialą – norisi juos kiek kilstelėti. Šioje visatoje norėjosi, kad tikrųjų veikėjų vardų mes ir nesužinotume – pastebėsite, kad per spektaklį nesužinome nė vieno veikėjo tikrojo vardo. Faustą taip pavadina jo jaunesnysis kolega, sumaišęs šį vardą su Makbeto, o tas pats Faustas savo kolegą pavadina Žanu, nes nori skambėti aristokratiškai. Duobkasiai turi pravardes, suteiktas bendradarbių. Santjago pasiėmė savo mokytojo vardą, kurį nori perleisti pameistriui, poetui – jis nenori būti vadinamas Santjago, o nori būti Oskaru... kažkokio poeto garbei (juokiasi). Niekas šiame spektaklyje neprisistato. Tai yra keistos visatos, keisti žmonės, kurių vardų mes nesužinome ir neturime sužinoti. Šis spektaklis nėra apie šiuos veikėjus kaip individus. Tai vienas žmogus, kuris išsiskaido į skirtingas formas ir atsisveikina skirtingais būdais.
Žmogus, kuris nedažnai minimas spektaklių kūrybinėse komandose – tai grimo dailininkas. Šiame spektaklyje grimą kurs Sidas Martinavičius. Kaip nusprendėte į kūrybinę komandą pakviesti grimo dailininką? Kuo ypatingas šio spektaklio grimas?
Su grimo dailininku dirbu pirmą kartą, labai tuo džiaugiuosi. Jį pakviesti sugalvojo kostiumų dailininkė Marija Petraitytė. Labai norėjau, kad šiame spektaklyje gimtų personažai. Tad neapsiribojame paprastu teatriniu grimu, norime modifikuoti veido bruožus, naikinti plaukus, kurti plikes, dėti randus, keisti veido formas tam, kad iš tikrųjų sukurtume naujus veikėjus, nutolusius nuo juos vaidinančių aktorių.
Kuo šis kūrybinis procesas skiriasi nuo ankstesnių darbų Juozo Miltinio dramos teatre? O galbūt čia sukūrus šešis spektaklius jau niekas nebestebina?
Šis procesas skiriasi tuo, kad jis – paskutinis. Ir kad niekaip negaliu pabėgti nuo šios minties. Vakar sudarinėjau repeticijų grafiką, sužymėjau, kada ir ką repetuosime. Padariau grafiką iki pat premjeros dienos. Pasižiūrėjau į jį ir supratau – štai čia, prieš mane, yra visos mano paskutinės dienos Miltinio teatre.
Šia pjese reflektuojate savo kūrybos laikotarpį J. Miltinio dramos teatre. Kaip vertinate šį kūrybinį etapą?
Į teatrą žiūriu kaip į mokyklą – gyvenimo požiūrio, pasaulėjautos formavimo. Kai kurie gyvenimo mokytojus randa religinėje bendruomenėje ar knygų klube, o aš – teatre. Tiek literatūroje, tiek žmonėse, tiek situacijose, su kuriomis teatre susiduriu visai kitu intensyvumu nei realiame pasaulyje.
Atsigręždamas atgal džiaugiuosi ypatinga kūrybine atmosfera, kuri susiformuodavo spektaklių kūrybinių procesų metu. Gavau daug šviesių pamokų bendraudamas tiek su menininkais, kuriuos kviesdavome kurti, tiek su teatro trupe, tiek su įvairių teatro skyrių darbuotojais. Šiame teatre yra puikių žmonių, su kuriais įvykę idėjiniai mainai mane turtino. Netgi dalykai, kurie mane žeidė ir liūdino, suteikė man vertingų pamokų. Nemalonių, skausmingų, bet labai naudingų.
O kas laukia ištarus arrivederci?
Laukia nežinia. Kai mąstau apie spektaklio temą, apie išėjimą, kyla klausimas: išėjimas į kažkur ar išėjimas iš kažkur? Tai yra du labai skirtingi išėjimai. Išėjimas „iš“ kažkur, iš savo namų, savo „lizdo“ duoda nežinios, kuri savyje talpina labai daug spalvų ir jausmų. Man visada gaila palikti tai, kas buvo anksčiau, tačiau ši nežinia – visai žavinga. Man smalsu. Kol kas išeinu tik „iš“, o ne „į“ – atsisakau visų kvietimų statyti spektaklius, 2026 metais nesu nieko numatęs kurti. Šiuo metu ši nežinia man tokia smagi, kad siekiu ja pasimėgauti kuo ilgiau.
Žinoma, dirbsiu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, rinksiu savo aktorių kursą, turėsiu veiklų Anykščiuose, savo teatre. Tačiau tai bus ne režisavimo ir rašymo, o teatro tyrinėjimo ir poilsio metai.
Kalbino Aistė Šivytė
Juozo Miltinio dramos teatro informacija
