Aušra Pilaitienė
Po Klaipėdos dramos teatro premjeros - Arvydo Lebeliūno režisuoto spektaklio pagal Ivano Turgenevo „Įnamį" - daug gerų žodžių nusipelnė Rimantas Pelakauskas.
Šis 51 metų aktorius Vasilijaus Kuzovkino vaidmenį kūrė labai skausmingai, o repeticijų maratonui artėjant prie pabaigos net norėjo jo atsisakyti.
R.Pelakauskas atsakė į „Lietuvos ryto" klausimus.
- Kodėl norėjote atsisakyti Įnamio vaidmens?
- Kai perskaičiau pjesę, pamaniau, pagaliau - mano vaidmuo, būtent tai, ko seniai troškau. Tačiau vėliau užgriuvo didžiulis krūvis, atsakomybė. Jaučiausi tarsi pūlinys, kuris tvinksta, slegia, bet nepratrūksta. Atrodo, sukaupiau pakankamai patirties, o staiga suvokiau, kad ta patirtis nė velnio nereikalinga. Per trisdešimt metų teatre apaugi tam tikrais štampais, pradedi žinoti, kaip padaryti vieną ar kitą dalyką. O čia tas žinojimas ir trukdo. Reikia viską pradėti nuo pradžių. Tačiau be gyvenimo patirties tokio vaidmens nesukursi.
Kuzovkinas be galo nuoširdus, tikras, o aplink jį visi su kaukėmis. Parodyti jo tikrumą ir buvo sudėtingiausia. Jeigu truputėlį forsuosi, žinosi, kaip tai galima padaryti, atsiras falšo, vaidmuo supanašės su kitais. Vienu metu pajutau: aš nesuprantu, ko iš manęs nori režisierius. Apėmė neviltis - nieko neišeis. Ir tik likus kelioms dienoms iki premjeros tas pūlinys pratrūko.
- Sunku kurti teigiamą herojų?
- Taip, turi atverti sielą, bet išvengti sentimentalumo. Jeigu šiek tiek sumeluosi, kils pavojus nuslysti į sentimentus. Tuomet žiūrovai tavimi nepatikės.
- Galbūt prie užgulusios naštos prisidėjo ir tai, kad tą patį Kuzovkino vaidmenį kūrė ir aktorius Vytautas Paukštė?
- Režisierius A.Lebeliūnas iš pradžių Įnamio vaidmenį skyrė V.Paukštei. Bet jis šiuo metu turi asmeninių problemų. Sutiko vaidinti, bet paprašė, kad dar kas nors kurtų tą patį vaidmenį. V.Paukštė ir pasiūlė mane. Iki Naujųjų metų dirbome abu: gal mėnesį skaitėme pjesę, analizavome, diskutavome. Sausį persikėlėme į sceną, o jis nebegalėjo dirbti. Nemanau, kad režisierius manimi netikėjo, bet gal iš pradžių matė scenoje Vytautą. O aš apskritai nemėgstu dubliuoti vaidmenų.
- Premjeroje apsilankė ir V.Paukštė. Galbūt jis išdėstė jums savo nuomonę?
- Jis - be galo tolerantiškas žmogus, gink Dieve, niekada neįskaudins. Apsikabinome, aš jam padėkojau už vaidmenį, jis palinkėjo sėkmės. Padėkojau už pagalbą. Kai per repeticijas scenoje niekaip neradau vaidmens rakto, V.Paukštė buvo užsukęs į teatrą.Nežinau, sąmoningai ar ne, režisierius mus paliko pasikalbėti akis į akį. Pasikalbėjome ir palengvėjo, supratau, kad reikia pasikliauti savo širdimi. Gauti tokį vaidmenį - ir laimė, ir atsakomybė.
Klaipėdos dramos teatre dirbu nuo 1980 metų. Buvo pavykusių vaidmenų, bet nė vieno nesu kūręs taip sunkiai ir skausmingai. Reikėjo apsivalyti, išsivaduoti iš sielos drumzlių.
- O kaip pavyko apsišvarinti, kai aplinkui - neigiamos emocijos, kalbos apie sunkmetį?
- Apsišvarinti nebūtinai reikia teigiamų emocijų. Kaip ir Kuzovkinui - reikia išsilaisvinti viduje, pakilti aukščiau tos aplinkos ir paprasčiausiai atleisti kitiems. Jeigu esi kaltinamas arba pašiepiamas, nereikia veltis į ginčus, teisintis, kontratakuoti. Ne tai svarbu. Svarbu, kad tu esi tu, turi savo džiaugsmą, laimę, savitą gyvenimo supratimą. Iš Kuzovkino šaipomasi, kad jam nereikia dvaro, pinigų, šaipomasi iš jo infantilumo, o jam gerai ir taip - jis laisvas, nepriklausomas nuo materialių dalykų. Juk tai - tuštybė.
- Nedaugelis šiandien galvoja taip, kaip jūsų Kuzovkinas.
- Kai scenoje matau žvalias pramogų verslo žvaigždes, apima gailestis ir liūdesys. Tuštybės mugė. Ten nėra širdies, nėra dvasios, nėra tikrumo. Bet suprantu - toks darbas. Kartais aš irgi dalyvauju renginiuose. Iš teatre gaunamų pinigų sunku pragyventi. Tada eini ir dirbi už honorarą, tačiau sielos neparduodi.
- Su režisieriumi A.Lebeliūnu dirbate ne pirmą kartą. Prieš porą metų vaidinote jo pastatytoje Miro Gavrano pjesėje „Viskas apie vyrus„, dar anksčiau - monospektaklyje „Hello, Lemon“ pagal Alessandro Baricco „Novečentą".
- „Viskas apie vyrus„ buvo puiki galimybė viename spektaklyje persikūnyti į keturis personažus. O „Hello, Lemon“ prieš septynerius metus tapo lūžiu mano gyvenime.
- Buvote paniręs į bohemos liūną.
- Buvo prieita riba. Prisiviriau nemalonumų, dėl kurių pats buvau kaltas. Susigriebiau, kreipiausi pagalbos į medikus. Nuo to laiko visiškai nevartoju alkoholio. Tada buvo svarbiausia, kad manimi patikėtų. Ir patikėjo. Vedžiau Solveigą, susilaukėme dviejų vaikų: sūnui Joriui - penkeri, dukteriai Urtei - prieš „Įnamio" premjerą sukako ketveri. Ir kiti žmonės manimi patikėjo.
Žmogaus maištas supriešina aplinkinius
* Rusų rašytojas I.Turgenevas pjesę „Įnamis" pavadino dviejų veiksmų komedija.
* Iš pirmo žvilgsnio neįmantrus jos siužetas primena serialus: veikėjai - beširdžiai turčiai ir gailestingi varguoliai, į viešumą iškylanti netikėta tėvystės istorija.
* Iš tikrųjų autoriui rūpėjo ne melodramiškos situacijos, o psichologinės gelmės.
* I.Turgenevo kūrinyje tarsi klausiama, kas nutinka, kai į kampą įvarytas užguitas ir pažemintas žmogus maištauja, ir kaip į tai reaguoja aplinkiniai?
