Įsivaizduokite, kad esate spektaklyje ir scenoje matote vieną aktorių. Jis visą valandą sėdi nejudėdamas vienoje pozicijoje ir japoniškai sako tekstą. O jūs tiesiog negalite nuo jo atitraukti akių, nes jis spinduliuoja beprotišką energiją. Tai - tik vienas iš scenarijų, kaip gali atrodyti žymiausio visų laikų japonų teatro režisieriaus Tadashio Suzukio spektaklis. Pasak jo vaidybos technikas praktikuojančio aktoriaus Lauryno Jurgelio, tokia ir yra Suzukio metodo esmė - aktorius savo energija turi užpildyti visą sceną, mokėti ją suvaldyti ir ištransliuoti.
Kelerius metus iš eilės vyksti į Japoniją gilintis į Suzukio vaidybos metodą bei vaidini jo kuriamuose spektakliuose. Nuo ko visa tai prasidėjo?
Pirmą kartą išvažiavau pabaigęs trečią kursą. 2015 m. dėstytoja Vesta Grabštaitė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstė Suzukio metodą ir kasmet deleguodavo studentus į Suzukio metodo kūrybines dirbtuves Japonijoje. Kai mūsų kursui baigėsi paskaitos, ji pasiūlė ten nuvykti ir man. Tam, kad patektum į šias dirbtuves, reikia gauti rekomendaciją iš Suzukio mokinio, o Vesta yra viena jų. Kūrybinių dirbtuvių grupėje būna apie 30 žmonių, kurie atvyksta iš viso pasaulio. Pirmą kartą ten ir vykau tik kaip dirbtuvių dalyvis. Mane įsiminė vienas iš dėstytojų Mattia´as Sebastianas ir pakvietė vaidinti savo spektaklyje. Taip ir prasidėjo - kitais metais į Japoniją vykau vaidinti Sebastiano spektaklyje, dar kitais - Suzukio, po to - vėl Sebastiano, ir vėl - Suzukio.
Ką patiria jaunas aktorius, gavęs galimybę vaidinti pasaulinio lygio meistro spektaklyje?
Aš labai džiūgavau. Man svarbu ne tik tai, kad vaidinau Suzukio spektaklyje, bet kad galėjau pamatyti, kaip jis kuria teatrą. Viena dalis buvo mokytis metodą, kita - gyvenimas Togos kaime ir darbas, kuris gali prasidėti nuo elementariausio scenos valymo ar maisto gaminimo.
Kokį įspūdį tau paliko Suzukio asmenybė?
Jis yra labai gyvas, be galo sąmoningas, rūpestingas ir labai paprastas. Kai kuria, jis tiesiog spinduliuoja energija - atrodo, kad yra paprastas senukas, bet išbėgęs į sceną per repeticijas taip energingai juda, tokia ugnis jame dega. Suzukis pačiu netikėčiausiu momentu gali nustebinti - kai jautiesi pamirštas, jis sugeba pasirūpinti kažkuo, kas tuo metu tave neramina. Jam labai svarbūs aktoriai - tai gali jausti būdamas jo teatre. Suzukis rūpinasi, moko ir dalijasi savo žiniomis ne tik su aktoriais, bet ir su svečiais, kurie kaip aš yra pakviesti pas jį pabūti.
Suzukiui labai svarbi gamta, jis turi labai stiprų ryšį su ja. Pats važinėja ekskavatoriumi, kažką kasinėja, keičia upės vagą.
Ką svarbu suprasti, kad galėtum pradėti naudoti Suzukio vaidybos metodą?
Suzukis sako, kad kai pajauti, jog kažką žinai, turi save įmesti į nežinomybę ir „laužti“ tol, kol išeini iš komforto zonos, kol nebejauti, kad tą dalyką moki. Turi nuolat dirbti su savimi. Šio metodo filosofija - kreipti save į ribines situacijas, kelti sau naujus sunkumus. Visuomet turi eiti pirmyn, niekada nesustoti ir vis atsidurti kitokiose aplinkybėse. Kiekvieną kartą nuvykęs į Japoniją jaučiu, kad visko mokausi iš naujo.
Norint naudoti šį metodą reikia suvokti kvėpavimo, energijos ir balanso jungtis kūne. Dar yra labai svarbu ugdyti valią, valdyti kūną ir vaizduotę. Pradedant kurti vaidmenį Suzukis liepia galvoti apie personažo kvėpavimą. Pas mus aktoriai užsiauna batus, kad galėtų geriau pajusti personažą, ieško balso manierų, dar apsivelka paltą. O Suzukis skatina atrasti, kaip personažas kvėpuoja - galbūt dar net nežinai jo teksto, bet jau turi žinoti, kaip kvėpuoja. Jam labai svarbu ir energija, kuri yra tiesiog gyvuliška. Jis visuomet verčia eiti į kraštutinumus ir spinduliuoti tokią energiją, kuri stebina tave patį. Man irgi taip buvo: atlieku pratimą ir atrodo, kad jau fiziškai nebegaliu, bet tuomet turiu dar stipriau panirti į vaizduotę ir save užpildyti ja taip, kad kūnas viską padarytų ir mane patį nustebintų.
Kas tave motyvuoja gilintis į šį metodą?
Juo susidomėjau dar studijų metu. Visada žavėjausi fiziniu teatru, kai istorija yra pasakojama kūnu. Niekada sau nekėliau klausimo, kodėl mane tai domina. Tiesiog mane „užkabino“ ir tam pasidaviau. Šis metodas atskiria buitinį gyvenimą nuo teatro, jis reikalauja daug valios, švaros, tam tikro pasiruošimo.
Pasaulyje yra bandymų kurti spektaklius Suzukio teatro metodais, bet tai yra labai blogos praktikos, nes kūrėjai bando atkurti panašią formą, tačiau nėra įsigilinę į metodo esmę. Suzukis sako, kad jis sukūrė savo metodą ir dalijasi juo, tačiau kiti turėtų kurti savo teatrą. Jis rekomenduoja naudoti jo metodą kaip trenažą, kuris padeda atrasti skirtingą energiją. Taip pat skatina dalytis atradimais, į kuriuos atvedė šis metodas.
Ar tai reiškia, kad taikant šį metodą galima išvengti problemų, kurios kyla dėl aktorių negebėjimo „išeiti iš vaidmens“?
Negaliu apie tai daug kalbėti, nes dar niekada nekūriau vaidmens remdamasis vien Suzukio principu. Su Sebastianu statydami spektaklį „Žydroji paukštė“, pagal Maurice´o Maeterlincko pjesę, mes taikėme šį metodą, bet negaliu tvirtinti, kad spektaklis buvo sukurtas vien pagal šį principą. Pats Suzukis mane įvedė į spektaklius, kurie jau rodomi 30 ar 40 metų, tad ir čia vaidmens kūrimas yra kitoks. Šiuo metu šį metodą naudoju savo aktoriniams gebėjimams lavinti.
Šį rudenį vedei Suzukio vaidybos metodo kursą. Kokios buvo tavo kaip lektoriaus patirtys?
Į mano vedamą kursą susirinko skirtingų profesijų žmonės, kurie metodą pradėjo taikyti savo profesijose. Pavyzdžiui, viena pianistė sakė, kad anksčiau niekaip negalėjo išgroti 16 minučių kūrinio, o dabar išlavino koncentraciją, atrado savyje fizinių jėgų ir gali nesustodama sugroti visą kūrinį. Šis metodas tinkamas ne tik aktoriams, jis padeda ir kitų profesijų žmonėms lavinti koncentraciją, valią, susikaupimą, kūrybiškai suaktyvinti vidinius resursus.
Vizitų Japonijoje metu turėjai galimybę pamatyti, kaip dirba visame pasaulyje garsus Suzukio teatras „Suzuki Company of Toga“. Kaip jis veikia?
Labai dažnai kalbama, kad šis teatras yra komuna, bet aš jo taip nepavadinčiau. Pas mus dažnai vyksta kūrybinės stovyklos, taigi, sakyčiau, kad ir Suzukis tokias organizuoja, tik jos trunka ilgiau. Suzukis turi trupę ir rezidavimo vietą - Togos kaimelį, kuriame praleidžia maždaug septynis-aštuonis mėnesius: jie kuria, repetuoja spektaklius, treniruojasi metodą ir visi kartu yra atradę kažkokį bendrą buvimą. Jo aktoriai teatre daro viską - kuria ir stato scenografiją, rūpinasi techniniais klausimais. Pavyzdžiui, vienas iš Suzukio aktorių spektakliui „Žydroji paukštė“ sukūrė scenografiją, kurią visi kartu pastatėme scenoje ir po premjeros patys ją išmontavome. Šią vasarą Togoje vyko „Teatro olimpiada“ - tai mėnesį trunkantis teatro festivalis, kuriame šiemet buvo parodyta daugiau kaip 30 spektaklių iš viso pasaulio. Suzukio trupė beveik nesamdė papildomų žmonių, jie viską organizavo patys.
„Teatro olimpiadoje“ talkinai būdamas techninės dalies organizatoriumi, buvai ir žiūrovas bei aktorius, ten taip pat buvo rodomas OKT spektaklis „Apvalytieji“. Kaip jus priėmė?
Po šio „Apvalytųjų“ rodymo prie manęs priėjo vienas iš Suzukio aktorių ir pasakė, kad pasižiūrėjus spektaklį nėra visiškai jokios vilties. Bet po to pridūrė, kad jis surado viltį mūsų - aktorių - energijoje, kurią spinduliavome scenoje. Man tai buvo vienas įdomiausių atsiliepimų, girdėtų apie šį spektaklį. Mes pristatėme visiškai kitokį teatrą, negu įprasta Japonijoje. Galbūt ten žiūrovas ne visada griebiasi dramaturgijos, scenografijos ar kitų vizualių dalykų, bet jam svarbu scenoje esantis aktorius ir tai, su kokia energija jis pasakoja istoriją.
