Grigorijus Gladijus (Gregory Hlady) – ukrainiečių ir kanadiečių teatro ir kino aktorius, režisierius, teatro pedagogas. Kine ir televizijoje įvairiuose Europos, Kanados bei Holivudo projektuose yra suvaidinęs daugiau nei 80 vaidmenų, atlikęs dešimtis pagrindinių vaidmenų teatre, režisavęs keliolika spektaklių. Gausa stebina. Beje, jis Jono Vaitkaus filme „Zodiakas“ (1986) suvaidino ir Čiurlionį. Dirbo Charkivo, Kyjivo ir Kauno teatruose, o 1985–1990 m. – Anatolijaus Vasiljevo teatre. Nuo 1990-ųjų gyvena ir dirba Kanadoje.
Grigorijus šiemet mini ir savo aktorystės 50-metį. Kaip pats aktorius sako, Lietuvoje praleisti metai buvo išskirtiniai, Vilnių įsimylėjęs iškart.
Akstinas pakalbinti Grigorijų – išskirtinis jo spektaklis „Kvietimas į ešafotą“ (pagal Vladimiro Nabokovo romaną), pastatytas 1989 m. tuometiniame rusų dramos (dabartiniame Vilniaus senajame) teatre, pervartos laikotarpiu davęs aiškų ženklą kalbėti drąsiai, kvestionuoti totalitarinę sistemą, sovietinį režimą. Šis spektaklis repertuare parodytas ir 1990-ųjų kovo 11-ąją, kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybę. Tai buvo sutapimas, bet simboliškas. Senajame teatre šiuo metu veikia ir šiam spektakliui skirta paroda iš ciklo „Vieno arte-fakto teatras“.
Ruošdamasis per nuotolį kalbinti Grigorijų kiek nuogąstavau, nebuvau tikras, ar sutaps vidinė, o ir išorinė chemija. Galiu patikinti – neįtikėtinos šviesos žmogus. Neperlenkiu. Neprašoviau. Monrealyje – 10 val. ryto, Vilniuje – 17 val. vakaro.
-----
Kokia jūsų kaip menininko, žmogaus trajektorija, kaip gyvenimas sudėliojo taškus?
Gimiau 1954-aisiais, vadinamuoju atšilimo laikotarpiu, esu iš Vakarų Ukrainos, Ternopilio srities, Chorostkivo. Tai visada buvo išskirtinė teritorija, net ir Sovietų Sąjungoje, vis dėlto mokykloje viskas buvo paremta noru mus perauklėti, orientuota į rusų kalbą. Aš ukrainakalbis. Iš pirmo žvilgsnio buvau padorus tvarkingas sovietinis pilietis. Kita pusė buvo kitokia – buvau iš religingos šeimos. Mes – graikų katalikai. Tai buvo pavojinga. Mano vyriausias brolis – tėvas Petro – labai populiarus kunigas Lvive, pas jį visi nori eiti išpažinties... Gyvenau intensyvų vidinį gyvenimą, buvau linkęs į avantiūrizmą.
Kaip į jūsų gyvenimą atėjo Kanada?
Tėvas visada kalbėdavo: „O, Kanada! Ten tikroji žemė, tikras gyvenimas!“ Kanada man buvo tarsi pažadėtoji žemė... Mano vektorius visada buvo nukreiptas į tą pusę. Troškau kitokio gyvenimo. Norėjau tapti aktoriumi, kitokiu, bėgti nuo tos nuobodžios realybės – neapkenčiau jos. 18-os Kyjive įstojau į aktorinį. Teatras buvo svajonės išsipildymas. Jau pirmais metais teko praryti karčią piliulę – susidūriau su saugumu, KGB. Visada juos jaučiau.
Norėjo verbuoti?
Ir verbavo, ir mušė fiziškai. Nepaisant to, mano dvigubas gyvenimas tęsėsi. Baigęs institutą atsidūriau Charkive. Daug vaidinau, filmavausi. Metus atitarnavau kariuomenėje. Tai buvo Afganistano karo metai, į tą mėsmalę nepatekau. 8-ojo dešimtm. pabaigoje pradėjau dirbti Kyjivo „Jaunimo teatre“ – jis buvo atviras komunistinei ideologijai ir iniciatyvoms, kas trečias jame pranešinėjo saugumui. Reikia pasakyti, kad tuomet Ukraina buvo labai korumpuota ir labiau atsidavusi komunistinei doktrinai nei pati Maskva. Apie Lietuvą net nekalbu – ji buvo jau tikras užsienis, Vakarai. Maskvoje tuo metu jau buvo drąsesnių spektaklių. Ten aktyviai veikė Jurijus Liubimovas, pradėjo statyti Anatolijus Vasiljevas. Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius irgi darė įspūdį. Tai jau buvo laisvės, polėkio dvelksmas. Kyjive tai buvo neįmanoma.
Į ką atsiremdavote, kur ieškojote atsvaros?
Buvau aktyvus, domėjausi dvasinėmis praktikomis, budizmu, joga, meditacija, ignoravau tą sovietinį socialinį gyvenimą. Tokia laikysena buvo ideologinė diversija. Tuo metu labai žavėjausi klasikine muzika. Mano giminėje muzikų nebuvo, tačiau muziką tiesiog pajaučiau ir ji davė didelį impulsą.
Tuomet žavėjausi ir Jerzy Grotowskiu, jo teatru. Lenkijoje jis buvo visiškas novatorius. Apie jį praktiškai nebuvo jokios informacijos. Išmokau net lenkiškai, ėmiau skaityti jo tekstus. Pečioros Lauroje buvo didelė biblioteka, visai šalia Teatro instituto. Ji buvo skirta tik specialistams, ten galėjai rasti tai, ko niekur nerasi. Kažkaip gavau leidimą ten lankytis. Schopenhaueris, Nietzsche, Kierkegaardas, budizmas... Rasdavau ir žurnalus, kuriuose publikuoti ir pirmieji Grotowskio manifestai. Sužinojau apie avangardinį teatrą, jo vadovaujamoje „Teatro laboratorijoje“ 1965-aisiais pastatytą garsųjį Calderóno „Nepalaužiamą valdovą“. To spektaklio aš nemačiau, bet jis jau gyveno ir mano vaizduotėje.
„Nepalaužiamą valdovą“ norėjote pastatyti ir pats?
Taip. Kyjivo „Jaunimo teatre“ mano iniciatyva pradėjome statyti Calderóną. Dramoje aukštinta herojaus drąsa, ištikimybė tikėjimui. Mano motyvas jos imtis – 1981-aisiais UNESCO iniciatyva minėtos Calderóno (1600–1681) 300-osios mirties metinės. Pjesę į rusų kalbą buvo išvertęs pats Borisas Pasternakas. Perskaičiau rusiškai, o į ukrainiečių kalbą neįtikėtinai gerai išvertė Sergejus Borščevskis. Režisavo Markas Nestantineris, aš juk buvau eilinis aktorius. Tuo metu aktoriams vedžiau savo trenažus. Pagal Grotowskį ir pagal tai, ką pavyko sugaudyti iš oficialių ir neoficialių šaltinių. Tų trenažų pagrindu spektaklį ir statėme.
Prieš premjerą tą pačią dieną mane išsikvietė į miesto partijos komitetą, užrakino kabinete ir pasakė, kad spektaklio nebus. Spektaklis buvo uždraustas. Tuo metu filmavausi ir Dovženkos kino studijoje, iš ten taip pat buvau išspirtas.
Galite įsivaizduoti šį spektaklį ukrainiečių kalba teatre, kuriame 95 proc. bendravo tik rusiškai? Ukrainiečių kalba juk laikyta valstiečių, šeimininkių ir prasčiokų kalba.
Kiek suprantu, tai buvo drąsu, sklido gandas...
Iš esmės buvome sukūrę oazę, kurioje net rusakalbiai aktoriai imdavo kalbėti ukrainietiškai. Toje prokomunistinėje terpėje. Sklido kalbos, kad Kyjive kažkokia grupelė daro įdomų teatrą. Aktoriai ateidavo ir iš kitur, kažkas atsibeldė ir iš Maskvos. Apie tai sužinojęs iš Lietuvos atvažiavo ir Jonas Vaitkus, susitiko su visa spektaklio komanda – siekė spektaklį išgelbėti. Jam uždarai rodėme to spektaklio fragmentus. Šis spektaklis iš esmės ir kaltas, jog atsidūriau Lietuvoje. Jonas pakvietė mus į Kauną. Esu jam be galo dėkingas – jis padėjo man sunkiausiu metu. Tuomet jis statė A. Camus „Kaligulą“ (1983). Buvau jo asistentu. Vedžiau trenažus aktoriams. Budraitis, Adomaitis, Masiulis, Masalskis, Onaitytė... Visas žvaigždynas. Adomaitis buvo Kaligula, o aš jo šešėlis, magas, orakulas... Su aktoriais, teatro žmonėmis Arūnu Sakalausku, Povilu Budriu, Ingeborga Dapkūnaite, Nele Savičenko, Neringa Bulotaite, Tauru Čižu bendrauju iki šiol.
Koks buvo jūsų pirmas santykis su Lietuva?
Dar 8-ojo dešimtm. pab. su Charkivo teatru buvau atvažiavęs į gastroles – buvusiame rusų dramos teatre, dabartinėje Jogailos gatvėje, rodėme spektaklius. Vilnių iškart įsimylėjau, tai buvo laisvės teritorija, Vakarai, Europa, nors ir Sovietų Sąjunga. Tuo metu teatre Basanavičiaus gatvėje (tuomet – Akademinis dramos, dabar – Vilniaus senasis) gastroliavo Kauno dramos teatras – pamačiau E. Nekrošiaus spektaklius „Ivanovas“, „Duokiškio baladės“. Tai buvo stebuklas. Tada pamačiau ir J. Vaitkaus „Karalių Ūbą“ (1977). Mane tai sukrėtė. Supratau, kad teatras yra teritorija, kurioje gali įvykti neįmanoma. Provokatyvūs, drąsūs. Čia ta bacila ir užsikrėčiau. Lietuva atrodė teatro šalis.
Vis dėlto atsidūrėte Maskvoje...
Jau čia, Lietuvoje, buvau tam tikroje emigracijoje. Jonas skatino, jog stočiau į režisūrą, parašė rekomendaciją. Taip atsidūriau Maskvoje, GITISʼe (valstybinis teatro meno institutas – gn past.), Marko Zacharovo kurse. Tai buvo 1983–1984-ieji. Zacharovą pakeitė režisierius Anatolijus Vasiljevas. Susitikimas su pastaruoju man buvo vienas iš esminių gyvenime.
Vasiljevo teatro dėka 1987-aisiais aš pirmą kartą išvažiavau į užsienį. Iki tol buvau juoduosiuose sąrašuose. 1990-aisiais daug keliavome po visą pasaulį su jo spektakliu „Šeši personažai ieško autoriaus“ pagal Luigi Pirandello pjesę.
O Italijoje galop susipažinau su pačiu Grotowskiu – tai buvo įvykis. Aš iš esmės buvau Grotowskio ir Vasiljevo teatro vertėjas, nes niekas daugiau nemokėjo lenkiškai... Paskui turėjome vykti į Monrealį, Niujorką ir Meksiką. Monrealyje man galvoje vis skambėjo tėvo žodžiai: „Kanada, Kanada...“ Ir aš tai pajutau. Išdaviau Vasiljevą ir likau čia. Tai jam buvo katastrofa. Maskvoje aš iš esmės jaučiausi blogai. Monrealyje mane pakvietė dirbti į Nacionalinę teatro mokyklą. Kanados laikotarpis – tai jau kita istorija.
Diplominis jūsų darbas – spektaklis pagal V. Nabokovo romaną „Kvietimas į ešafotą“. Jį pastatėte 1989-aisiais tuometiniame Lietuvos rusų dramos teatre. Kodėl būtent šis kūrinys?
V. Nabokovas – man artimas autorius, jam būdingas magiškasis mąstymas, jis žodžiais realybę sulaužo, tiksliai įvardija, ką jauti, įsivaizduoji. V. Nabokovas moka papasakoti, valdo stilių, kuriuo gana realistiškai, bet kartu ir kitaip, paslaptingai, viską ištransliuoja. Kadangi genetiškai nekenčiau to komunistinio režimo, totalitarizmo, priespaudos, visada galvojau, kaip apie tai galėčiau kalbėti, išreikšti tą savo neapykantą sistemai, o V. Nabokovas šiame kūrinyje apie tai ir kalba. O parašyto scenarijaus aš neturėjau, nors esu nurodomas kaip inscenizacijos autorius. Tiesiog pagal nuojautą ėmiau romano gabalus.
Ką pamenate iš šio laikotarpio, koks jums atrodė tuometinis rusų dramos teatras?
Ideologizuotas, rusakalbis. Mačiau visa tai iš kitos perspektyvos. Buvau tarsi privilegijuotas, nes atvažiavau iš Maskvos, o tai daug reiškė. Nuo paties Vasiljevo! Šis faktas man suteikė neįtikėtiną laisvę daryti, ką noriu. Galėjau daryti viską, nes buvau iš Maskvos. Absurdas. Tai aš ir dariau. Mano asistentas buvo Antanas Dirda. Su juo labai susidraugavome. Į šį teatrą įnešėme avantiūros gūsį.
Tada Lietuvoje ėjau žiūrėti Nekrošių, jo „Kvadratą“. Man atrodė, kad tuometiniai šio teatro aktoriai to Nekrošiaus net nematę. Bandžiau juos motyvuoti – tam laisvam teatrui. Jiems tai buvo nauja. Jaučiausi šioks toks novatorius. Niekaip nesupratau: aplink vyksta tokie dalykai, turėtų mokėti viską mintinai, bet jaučiau, kad jie gyvena kažkokiame rezervate, gete. Nesakau, kad norėjau ten padaryti revoliuciją, tiesiog ieškojau. Su manimi iš Maskvos buvo atvykę ir kostiumų dailininkas Pavelas Kaplevičius. Irgi toks pamišėlis... nutrūktgalvis.
Spektaklyje vaidino ir Vytautas Šapranauskas. Iki tol buvo antraplanis aktorius, o jūsų spektaklyje... Apie jo vaidmenį ir dabar sklando legendos.
Taip, jis buvo nuostabus. Po to Rimas Tuminas pasikvietė jį į Mažąjį teatrą.
Šis spektaklis buvo parodytas ir 1990 m. kovo 11 d., kai buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Tai buvo, greičiausiai, sutapimas. O gal?..
To nesuplanuosi, tai buvo atsitiktinumas. Simboliškas.
Ką šiuo metu veikiate, kuo gyvenate, kaip žiūrite į šį neramų laiką, vykstantį karą prieš Ukrainą? Ką reiškia būti emigrantu, egzilyje?
Man skaudu, labai, aš dabar ne ten, ne fronte. Jaučiu kaltės jausmą. Save moraliai guodžiu tik tuo, jog iš savo šalies išvykau kaip iš Sovietų Sąjungos, tam tikra prasme iš jos pasitraukiau. Su sovietiniu pasu. Aš nesu bėglys. Dabar padedu Ukrainai kaip galiu. Sunku apie tai kalbėti.
Kokia išeitis?
Nedrįstu prognozuoti. Ta „didžiosios“ rusų kultūros idėja, šovinizmas – identiškas nacistiniam, koks buvo Vokietijoje, – persikūnijo... Tai metastazės. Ir tai – masinis dalykas. Monrealyje irgi jaučiu tą rusiško šovinizmo, „didžiosios“ kultūros propagandą, virusą. Rusija tai darė daug metų, dėjo daug pastangų, mesti pinigai, resursai, kad universitetuose šis naratyvas įsivyrautų. Giliai tikiu, jog Ukraina atsilaikys. Kiek tai kainuos, niekas nežino, bet aišku viena, kad tokia Rusija turi būti sugriauta. Paprastai niekas nesibaigs, nes metastazės giliai išplitusios. Baisiausia, kad visa Rusijos populiacija yra užsikrėtusi abejingumo ir neveiksnumo sindromu, nenoru eiti į politiką. Pažįstu tuos žmones. Daugelis jų buvo mano draugai. Yra ką prisiminti ir dėl ko apgailestauti.
Žuvo daug mano draugų ukrainiečių, kuriuos pažinojau nuo vaikystės, menininkų, aktorių. Kažkada galvojau, jog būsime karo nemačiusi karta. Trauma liks ilgam, kelioms kartoms.
Ar gyvenate paženklintas to ešafoto?
Bet kokiu atveju, jaučiuosi laimingas... Dirbau čia, Monrealyje, Nacionalinėje teatro mokykloje. Žinote, kokį studentų diplominį spektaklį pastatėme toje mokykloje? Tik įsivaizduokite – tą patį „Kvietimą į ešafotą“. Su kitais aktoriais, aišku, prancūziškai. Dar kartą, remeiką. To savo gyvenime nesu daręs. Išėjo visai kitoks spektaklis nei Vilniuje. Norėjau pasakyti tai, ko nepasakiau pirmajame spektaklyje.
O Vilnių, Lietuvą aš myliu. Matyt, genetinė atmintis. Mane su ja kažkas riša esminio, gal tai yra net kažkoks LDK palikimas. Tai manyje gyvena.
Kalbėjosi Gytis Norvilas
Vilniaus senojo teatro informacija
