Lietuvos ir kitų šalių teatro žiūrovams puikiai žinomi tokie autoriai-klasikai kaip Shakespeare’as ir Čechovas, ypač plačiai statytas iki Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, tačiau dramaturgijos grandas italas Carlo Goldoni (1707–1793) girdėtas ne visiems. Labai tikėtina, kad per artimiausius kelerius metus jis bus pažintas geriau – Vilniaus mažasis teatras (VMT) puoselėja planus pristatyti žymiausią šio autoriaus kūrinį „Vasarotojų trilogija“, pagal kurį planuojami trys spektakliai. Kaip įžanga į juos – surengtos aktoriams skirtos dirbtuvės, kurių vedliais tapo italų aktorius ir režisierius Luciano Romano bei režisierė, VMT Meno skyriaus vadovė Gabrielė Tuminaitė. Prasidedant vasarai, teatre vyko jau antros dirbtuvės, kuriose vėl giliai nerta į Goldoni kūrybą.
Pirmą kartą tokiu būdu susipažinti su Goldoni kūryba Lietuvos aktoriai buvo pakviesti pernai gruodį, ir tąkart su lietuviais dirbo jo darbų žinovas Luciano Romano: buvo skaitomos ir nagrinėjamos šio žymaus italų dramaturgo pjesės. Dirbtuves VMT rengia bendradarbiaudamas su Italijos ambasada ir Italų kultūros institutu Vilniuje.
Goldonį galima drąsiai vadinti vienu reikšmingiausių Europos dramaturgų – jo kūryba žymi svarbų lūžį teatro istorijoje. Šis XVIII a. kūręs autorius griežtai atsisakė žaisti pagal to meto italų teatro tradicijų taisykles – nusigręžė nuo commedia dell’arte kūrinių, nuėmė aktoriams kaukes ir perkėlė į sceną „gyvus“ personažus, įkvėptus savojo laiko, jo lūkesčių bei nuosmukio, kurį jis meistriškai fiksavo savo darbuose.
Kūrybinės dirbtuvės su tarptautiniais partneriais yra vienas iš būdų aktoriams pasisemti patirties iš gilias teatro tradicijas turinčių šalių profesionalų. Romano – puikus pavyzdys kūrėjo, kuris savo kaip režisieriaus ir aktoriaus karjeroje itin daug dėmesio skyrė žymiojo tėvynainio darbams – jis įvardijamas kaip puikus Goldonio žinovas. Per 35 metus scenoje Romano pagrindinį vaidmenį suvaidino daugiau nei 20-yje spektaklių, pastatytų pagal Goldonio kūrinius, kai kurie jų apkeliavo visą pasaulį. Kurdamas Goldonio pjesių personažus, Romano dirbo su tokiais legendiniais italų režisieriais kaip Massimo Castri („Vasarotojų trilogija“ ir „Įsimylėjėliai“) bei Giorgio Strehleris („Kjodžos kivirčai“). Jis taip pat sukūrė pagrindinį Filiberto vaidmenį Rimo Tumino režisuotame spektaklyje „Žaismingas nuotykis“, 2023 m. pastatytame Italijoje.
Dirbdamas su Lietuvos aktoriais, Romano visą dėmesį skyrė žymiausiam Goldonio darbui – „Vasarotojų trilogijai“. Tai monumentalus kūrinys, kurį sudaro trys dalys, besiskiriančios dramine struktūra: „Vasarotojų karštinė“, „Vasarotojų nuotykiai“ ir „Po vasarojimo grįžus“. Šiems tekstams būdinga ne tik preciziškai nugludinta dramaturgija ir sintaksė, bet visų pirma – poetinė branda ir kone kinematografinis realizmas.
Nors italų klasikas kūrė prieš beveik tris šimtmečius, jo kūryba išlieka aktuali ir gyvybinga. Šių laikų teatralams tereikia perprasti daugiaplanius personažų charakterius, o tuomet rasti būdų, kaip scenoje perteikti juos žiūrovams.
„Dirbant su Goldoniu, reikia laisvų, emocijoms atvirų aktorių, gebančių atgaivinti kiekvieną sakomą frazę ir kiekvieną pauzę. Reikia aktorių autentiškumo – tokių aktorių, kurie pripažįsta, kad jų išraiškingumui ir teatrinei žaismei, kurios ir reikalauja pats Goldoni, nėra ribų. Tą supratus – o kūnas tai supranta anksčiau už protą – galima drauge keliauti dideliu greičiu, lyg važiuotum greitkeliu netikėčiausių tikslų link, kur aktoriaus ir režisieriaus dialogas tampa sielų dialogu. Kai tiksliai žinai, kokiu keliu judi ir kur turi patekti, gali mėgautis pats ir pralinksminti žiūrovus. Taip ir nutiko dirbtuvėse – tiek su aktoriais, tiek su studentais. Mums pavyko suprasti, kur slypi Goldonio filosofijos šerdis“, – sako teatro aktorius ir režisierius Romano.
Panašiais įspūdžiais dalijasi ir Gabrielė Tuminaitė. Pasak jos, dirbtuvės aktoriams tampa savotišku elektrošoku, itin svarbu, kad į naujus kūrinius jie gali gilintis su juos gerai išmanančiu ekspertu. „Luciano Romano dirbo su labai gerais režisieriais, jis dėsto ir pristato Goldonio kūrinius ne kaip tiesiog gerbtiną, klasikinę literatūrą, bet kaip pačią gyviausią, aktoriui įdomiausią kūrybinę medžiagą. Mes su juo tą medžiagą paverčiame „elektrošoku“ – viskas tam, kad ji įtrauktų dirbtuvėse dalyvaujančius aktorius, įviliotų juos į mūsų įsivaizduojamą pasaulį ir jų nepaleistų“, – pasibaigus antrosioms dirbtuvėms komentuoja Tuminaitė.
Dėmesys būtent Goldonio kūrybai VMT – neatsitiktinis. Taip tęsiama teatro įkūrėjo Rimo Tumino suformuota tradicija: atiduoti pagarbą klasikams, jų nepamiršti, neleisti sudulkėti, bet kartu suteikti jiems šiuolaikišką sceninę formą, parodyti žiūrovams, kokie jie aktualūs mūsų dienomis, kokia universalia kalba byloja tekstai, rašyti prieš kelis šimtmečius.
Pasak Tuminaitės, italų dramaturgijos klasikas savo tekstuose užkoduoja amžinąsias žmonių ydas, kurios trukdo džiaugtis gyvenimu, nepaisant laikmečio, kuriame gyvenama. „Ir šiems laikams jo kūrinių siužetai yra labai aštrūs, aiškūs. Juose daug dinamikos, o veikėjai – ryškūs, žavūs: su visomis savo klaidomis, paklydimais, troškimais, sprendimais – jie labai sodrūs, jokiu būdu ne antikvariniai“, – sako režisierė.
Žymioji Goldonio „Vasarotojų trilogija“ žiūrovams ilgainiui turėtų būti pristatyta kaip trys atskiri spektakliai, pasakojantys vienos bendruomenės istoriją. Spektaklio pagal pirmąją trilogijos dalį premjera VMT numatoma 2026-ųjų rudenį.
VMT informacija
