Aušra Pilaitienė
Šią savaitę į Vilnių gastrolių atvykstantis Klaipėdos dramos teatras sostinės žiūrovus žada paversti savo spektaklių herojumi. „Žiūrėsime, koks personažas bus Vilniaus publika", - šypsojosi Nelė Savičenko.
Klaipėdiečiai Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje pristatys du naujausius savo darbus. Antradienį bus parodytas Arvydo Lebeliūno režisuotas spektaklis pagal Ivano Turgenevo „Įnamį„. Poryt žiūrovai išvys Povilo Gaidžio pastatytą Erico Emmanuelio Schmito pjesę „Jausmų tektonika“. Šiame spektaklyje vaidina ir 53 metų N.Savičenko.
- Pasak P.Gaidžio, „Jausmų tektonikos" siužetas yra paprastas - meilė. Ar žiūrovai atras ką nors nauja? - paklausiau N.Savičenko.
- Spektaklio veiksmas sukasi apie vyrą ir moterį, kurie supainioja tikrąją meilę su ambicijomis ir savimeile. Tai abiem kainuoja labai daug. Mano herojė Diana - visų moters blogybių įsikūnijimas, moteris griovėja. Ji ambicinga, kerštinga, karjeristė. Man tai buvo nauja.
Meile gyvena visos spektaklyje vaidinančios moterys (Regina Arbačiauskaitė, Regina Šaltenytė, Toma Gailiutė) ir vienintelis vyras - Darius Meškauskas. Spektaklis turėtų sudominti tuos, kuriems dar rūpi žmonių jausmai, tarpusavio santykiai, nelaukti poelgiai. Tai gana paprastas, vizualiai nestulbinantis spektaklis.
Kita vertus, visos E.E.Schmito pjesės pasižymi įdomiais, žaismingais dialogais, netikėtomis, komiškomis, bet ne lėkštomis situacijomis. Spektaklis įgyja savo tikrąjį gyvenimą tik tuomet, kai atsiranda pats svarbiausias personažas - žiūrovas. Premjera labai retai būna tobula. „Jausmų tektoniką" vaidinome gal tik dešimt kartų. Kiekvienąkart ji įgyja naujų spalvų. Žiūrėsime, koks personažas bus Vilniaus publika.
- Trejus metus be savų namų gyvenančiam Klaipėdos dramos teatrui tenka daug gastroliuoti. Vilniaus publika tikriausiai yra gerokai išrankesnė ir skeptiškesnė.
- Vilniečiai turi didžiulį pasirinkimą. Nežadame rungtis. Kas norės ką nors įžvelgti, tas įžvelgs. Tačiau į jokį geranoriškumą ar atlaidumą, jog mes neturime namų, neapeliuoju - nesame kokie nors ligoniai, kad mūsų reikėtų gailėtis. Juk teatras - tai ne pastatas, o žmonės.
- Jūsų gyvenimas - nuolatinės gastrolės po Lietuvos miestus ir miestelius. Be to, su D.Meškausku nuolat važinėjate į Vilnių, kur vaidinate Oskaro Koršunovo spektaklyje „Hamletas".
- Neseniai grįžome iš Rumunijos, Krajovos miesto, kur vyko „Hamleto„ pastatymų festivalis. Mūsų vaidintą „Hamletą“ priėmė šiltai, sulaukėme gražių atsiliepimų spaudoje.
- Per vieną Rusijos televiziją šiuo metu rodoma istorinė epopėja „Jarmolovai", kurioje vaidinate ir jūs.
- Man pačiai tai buvo staigmena. Prieš kelias dienas įsijungiau televizorių, stabtelėjau ties šiuo kanalu, nes pamačiau šį tą pažįstama. Tai buvo epizodas prieš sceną, kurioje vaidinu aš. Filmuota prieš pusantrų metų. Po tokio laiko tarpo labai kritiškai vertini save - atrodo, šiandien kitaip darytum. Tas žiūrėjimas kainuoja daug nervų.
- Kine sukūrėte per dvidešimt vaidmenų. Kaip vėl ten atsidūrėte?
- Istorinę epopėją „Jarmolovai„ pastatė rusų kino klasikas Vladimiras Krasnopolskis, filmų „Amžinas šauksmas“, „Šešėliai dingsta vidurdienį„ režisierius. Tai vienos giminės gyvenimu paremtas serialas, kuriame sukūriau dvidešimt metų už save vyresnės moters vaidmenį. Šia prasme buvo įdomu. Į filmavimą buvau pakviesta iš karto, be jokių bandymų. Mano herojės vardas - Greta. Galbūt režisierius prisiminė Gretchen iš Arūno Žebriūno „Turtuolio vargšo“?
Po ilgos pertraukos buvo įdomu susitikti su Maskvos aktoriais, kita teatrine mokykla, pažiūrėti, kaip kinas kuriamas dabar. Viskas pasikeitė: greiti aptarimai, trumpos repeticijos, pasikalbama ir filmuojama. Skaičiuojami pinigai - nebėra tokių dalykų kaip seniau, kai kartais kiaurą dieną pralaukdavome nežinia ko.
