Sausio 12 dieną mirė Vilniaus senojo teatro (VST) aktorius Sergejus Zinovjevas. Gimęs 1955 m. gruodžio 26 d., šiais metais aktorius būtų šventęs savo 70 metų jubiliejų.
Sergejus Zinovjevas Vilniaus senajame (tuo metu – Lietuvos rusų dramos) teatre pradėjo dirbti 1980-aisiais kartu su savo kurso draugais Vytautu Šapranausku, Edmundu Mikulskiu, Nijole Kazlauskaite. Jie visi baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), jų kursui vadovavo Vitalijus Lanskojus ir Algė Savickaitė.
Per 44 darbo teatre metus S. Zinovjevas sukūrė apie 80 vaidmenų, kuriuos atlikdavo su išskirtine dvasine inteligencija, net komedijose S. Zinovjevas siekė atrasti personažo šerdį, norėdamas ne tiesiog prajuokinti, o suprasti komiškumo esmę, ją atskleisti žiūrovams.
Viename interviu Sergejus Zinovjevas sakė: „Jei sąžiningai, tai beveik visus vaidmenis prisimenu. Jie visi įsimena, ypač su amžiumi, kai tarsi kažkur iš pasąmonės gelmių išplaukia labai seniai vaidinti personažai. Aš manau, kad tai tas gyvenimiškas bagažas, kuris bus su tavimi visada. Kai ką pergalvoji, kai ką imi iš ten, juk nauja – tai gerai pamiršta sena. Ir kiekvieną kartą eidamas į sceną, stengiesi pagerinti spektaklį. Yra tam tikra kartelė, kurios jau nebegali nuleisti, o tik ją kilstelti. Būna sukuriamas spektaklis, išleidžiama premjera, bet gal kažką praleidom, ne iki galo suvaidinome, o juk medžiaga – keistas dalykas, staiga ji pati pradeda tave kreipti. Duoda tau savą, autoriaus sugalvotą liniją, išveda tave į teisingą kelią. Tai vyksta intuityviame lygmenyje. Tik vėliau supranti – taip, kažkas buvo praleista.“
Jelena Bogdanovič: „Ramus, šiek tiek atsiribojęs, gyvenantis savo idealioje realybėje“
Išskirtinį aktorinį duetą spektaklyje „Paskutinis aistringas meilužis“ kartu su S. Zinovjevu kūrusi aktorė Jelena Bogdanovič prisimena: „Serioža buvo labai įvairus, bet visada atviras, didelis ir šiltas žmogus. Prie jo norėjosi prisiglausti, pasijusti maža, patikimai saugoma mergaite. Mes susidraugavome kurdami spektaklį „Paskutinis aistringas meilužis“. Tai buvo mūsų mylimiausias spektaklis-duetas. Spektaklio dieną jis visada ateidavo keliomis valandomis anksčiau, sėdėdavo grimo kambaryje kartodamas tekstą, atbėgdavau aš, jis užvirdavo stiprios arbatos, o kol ją gerdavau, vaišindavo mane savo spalvingo aktorinio gyvenimo pasakojimais. Tai buvo išbaigti, ryškūs eskizai. Visada sakydavau jam, kad privalo juos užrašyti, jis, kaip paprastai, numodavo ranka. Gimtadieniui padovanojau Seriožai jo mylimos Fainos Ranevskajos prisiminimų ir aforizmų knygą. Savo pašėlusiu, geru humoru abu buvo labai panašūs. Jis galėjo daryti atviro, didelio, gero žmogaus įspūdį, bet tai buvo fasadas – veidas, kurį buvo patogu rodyti pasauliui, o už jo slėpėsi pažeidžiamas, kitų savijautą nuspėjantis ir laiku pasakytu pokštu, palaikymu pasiruošęs ateiti į pagalbą jautrus žmogus.
Visada, likus kokiam pusvalandžiui iki spektaklio, kol aš jaudindavausi ir blaškydavausi užkulisiuose, jis ramiai sėdėdavo scenos gilumoje vilkėdamas labai jam tinkantį žuvų restorano savininko kostiumą ir į mano klausimą: „Apie ką tyli, Serioža?“, – atsakydavo: „Aš tiesiog klausausi, kaip žiūrovai renkasi į salę, sėdasi į savo vietas ir bandau prisiderinti prie jų bangų, siųsdamas gerą emociją. Noriu, kad jiems būtų malonu, noriu padovanoti jiems džiaugsmą.“ Štai toks jis buvo, mūsų paskutinis aistringai teatrą ir savo profesiją įsimylėjęs Serioža. Ramus, šiek tiek atsiribojęs, gyvenantis savo idealioje realybėje.“
Tarp ryškiausių S. Zinovjevo pastarųjų dešimtmečių vaidmenų: Sinagogos patarnautojas, Parnesas – spektaklyje „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ (rež. J. Vaitkus, A. Vidžiūnas, 2024), Senelis – „Šeimyninės scenos“ (rež. V. Marvin, 2023), Leizeris Volfas, mėsininkas – „Atminimo malda“ (rež. V. Gurfinkelis, 2021), Juozapas – „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“ (rež. J. Vaitkus, 2016), Mobedas – „Septynios gražuolės“ (rež. J. Vaitkus, 2015), Borisas Semionovičius Gus-Remontnas – „Zoikos butas“ (rež. R. Atkočiūnas, 2014), Tėvas Vladimiras – „Stabmeldžiai“ (rež. J. Vaitkus, 2013), Petia Perovas – „Eglutė pas Ivanovus“ (rež. J. Vaitkus, 2012), Barnis Kešmenas – „Paskutinysis aistringas meilužis“ (rež. O. Lapina, J. Bogdanovič-Golubeva, 2011) ir kt.
VST informacija
