Nesu buvusi ramesnėje sostinėje nei Oslas. Miestas, regis, niekur neskuba; o gal skubėjimas išsisklaido milžiniškose erdvėse. Čia tvyro saugumo jausmas: net ankstyvą rytą, praeinant pro šūkaujančią nemiegojusią kompaniją, kyla veikiau smalsumas nei nerimas. Galbūt ramybė lėmė miesto patrauklumą gyventi: čia gausu žmonių, kuriuos Europoje vadiname mažumomis. Tik neatrodo, kad jie būtų paraštėse.
Panašų įspūdį palieka tarptautinis Oslo šokio festivalis CODA, rengiamas nuo 2002-ųjų ir laikomas didžiausiu tokiu festivaliu Šiaurės šalyse. Baltieji cisžmonės programoje nedominuoja; ženklų dalyvių skaičių sudaro queer bendruomenė, nebaltaodžiai ir žmonės su negalia. Ir visi jie yra profesionalai, o ne „dėl įvairovės“ scenoje atsidūrusios mažumos.
Taip jau nutiko, kad spalio mėnesį vykusį festivalį aplankiau būtent norvegų šokio platformos metu. Keturis iš septynių matytų spektaklių pastatė Norvegijoje kuriantys menininkai; greta parodyti penki rezidencijų rezultatų pristatymai ir pitch sesija, kurioje apie sukurtus ir dar kuriamus spektaklius pasakojo dvidešimt kūrėjų ar komandų iš visos šalies.
Platformos ir tarptautinės programos renginiuose matyti, kad čia plėtoti profesionalų šokį netrukdo nei prigimtis, nei būklė, nei statusas. Galima pamanyti, kad tokiu atveju apskritai neverta kalbėti apie menininkų prigimtį. Vis dėlto verta: menininkų asmenybėmis kūriniuose remiamasi nepalyginamai dažniau nei technika ir dideliu įspūdžiu. Daugybė vietinių kūrėjų, ypač dirbančių po vieną ar mažose grupėse, atsispiria nuo savo prigimties ar kultūros ir tyrinėja savo vidinius pasaulius, savo kūno unikalumą, savo santykį su šokiu. Taip spektakliai tampa itin asmeniškais eksperimentais: kūrėjai nuolat ieško būdų būti scenoje ir tikrina, kaip paieškų rezultatai veikia žiūrovus.
Tokių pavyzdžių apstu ne tik studijiniuose ar pitch pristatymuose, bet ir pagrindinėje CODA programoje. Iš Zimbabvės kilęs choreografas Tendai Makurumbandi teigia, kad spektaklyje „My Song“ (liet. „Mano daina“) jis remiasi savo istorija ir identitetu. Atsispirdamas nuo Himba gimimo dainų tradicijos, jis analizuoja kolonializmo pasekmes žmonių laisvei skleistis. Norvegas Jonas Ørenas spektaklyje „Hybris“ tyrinėja bendrumus tarp savo (baltojo queer / gėjaus) ir juodaodės repo ar hiphopo atlikėjos (kaip idėjos) kultūrų ir kūnų raiškos. Pats teigia siekiantis suprasti, kaip pažinti kitas kultūras jų neaproprijuojant. O štai „Naujojo Baltijos šokio“ lankytojams pažįstamas Senegale gimęs ir Prancūzijoje kuriantis hiphopo šokėjas bei choreografas Amala Dianoras spektaklyje NEXT jungia savo solo numerį, specialiai šokėjai Nangaline pritaikytą jo interpretaciją bei didelės šokėjų komandos vakarėlį. Pats Dianoras teigia kūręs spektaklį apie kartų susitikimą, informacijos perdavimą ir palikimą.
Nesunku pastebėti bendrą aprašytų spektaklių tematiką: pasaulį bandoma pažinti tyrinėjant kultūrų susidūrimus. Tai būdinga ir dviem darbams, kuriems fiksuota choreografija būdingesnė nei konceptuali prieiga. Belindos Brazos spektaklyje „Hybrid“ hiphopas ir naujoji norvegų kalba jungiami per jų išeities tašką - abu atsirado kaip sociokultūrinė reakcija į priespaudą. O šalia traukinių stoties, po geležinkelio tiltu rodytas trijulės Fiksdal / Floen / Slåttøy „The Syncopators“ (liet. „Sinkopuotojai“) ne tik jungia skirtingus šokio stilius, bet ir ieško būdų sceniniam šokiui egzistuoti ne teatrinėse erdvėse, kur žmonės su menu susiduria jam nepasiruošę.
Skirtingų kultūrų susidūrimas yra mūsų kasdienybė, tad jį nagrinėjantis šokis turėtų būti besąlygiškai aktualus. Bėda ta, kad jeigu spektaklis nenueina toliau (re)prezentacijų ir jų susikirtimo ribų, nė viena rodoma kultūra giliai nesidomintys žiūrovai nesusidomės ir spektakliu. Nieko keista, kad ir vadybininkai bei prodiuseriai, nuolat ieškantys spektaklių savo festivaliams ar programoms, teigia paprastai susižavintys kūriniais, asmenines patirtis užauginančiais iki universalių.
Vadinasi, pernelyg deklaratyvūs kūriniai tarsi ir neturėtų sulaukti ilgalaikės sėkmės. Jie gali būti ryškūs ir įvertinami kaip svarbūs, tačiau kažin, ar giliai (ir ar ilgam) į žiūrovų širdis įsiskverbs menininkai, norintys ne kalbėtis, o tiesiog būti išklausyti. Toks pirmąsias minutes atrodė Fredrikas Petrovas monospektaklyje „Pardon, petals“ (liet. „Atleiskite, žiedlapiai“). Queer žvilgsniu tradicinę mačistinę Balkanų kultūrą tyrinėjantis kūrinys prasideda interaktyvia vyro - erdvės karaliaus, labiau už viską vertinančio savo penį - ekspozicija. Spjaudydamas seiles ir sukramtytą agurką, šūkaudamas slaviškus žodžius, čiupinėdamasis tarpkojį ir ties juo mojuodamas žalio agurko likučiais, Petrovas žiūri į publiką, kalba jai vargiai suprantamus žodžius, liečia neatsiklausęs leidimo ir net panosėje mojuoja agurku ar mėto jo gabaliukus. Dalis publikos juokiasi, dalis - irzta. Kaip susitikus su tokia ypata gatvėje: juokinga, jei nesijauti atsidūrusi pavojuje, tačiau šlykštu matant, kad žmogus turi erdvę reikštis ir jo saviraiška čia svarbesnė nei tavo asmeninės ribos.
Regis, tokia Petrovo strategija - pastatyti žiūrovus tarp juoko ir pykčio, kad į vėlesnius sprendimus jie žvelgtų atsispirdami nuo savo santykio su apsimetėliu mačo (tokie - dar baisesni už nuoširdžiuosius). Staiga kūrėjas paleidžia publiką: jam nieko iš jos nebereikia, jis susijuosia baltus marškinius aukščiau pilvo, ant galvos užsiriša skarelę ir pagal naują muziką ima kilnoti pečius, tarsi virtuvėje nuolat besisukanti šeimininkė ar laukuose dirbanti melžėja. Tai - netikėtas drag, „tikram“ vyrui tapus užspeista moterėle, kuri negali nustoti šypsotis ir dirbti net tada, kai atsigula miegoti ar į karstą. Petrovas žiūrovus veda per kardinaliai priešingas kūno patirtis, inspiruodamas santykį su scenoje rodomomis figūromis ir drauge uždarydamas publiką į ratą, kuriame nėra kaip pabėgti nuo intensyviai brukamų stereotipų. Petrovo kūnas giliai nyra į kontrastus, atskleisdamas ne tik stereotipų formas, bet ir tai, kas vyksta su žmogaus kūnu ir protu, kai juos bandoma įsprausti į griežtomis taisyklėmis apibrėžtas kategorijas.
„Pardon, petals“ yra vienas spektaklių, kuriuose asmeninės patirtys sėkmingai išplėtotos iki universalių įvaizdžių, kuriuos žiūrintieji gali patirti čia ir dabar užgimstančiame santykyje su atlikėjo veiksmais ir įvaizdžiais. Kita vertus... Petrovas apeliuoja į Rytų Europos ir Balkanų kultūrą, tad gali būti, jog teksto autorei spektaklis tapo artimas sutapus kūrėjo interesams ir jos prigimčiai bei auklėjimo kultūrai.
Vis dėlto festivalyje CODA neteko matyti nieko universalesnio už škotų šokėjos ir choreografės Claire Cunningham spektaklį „Thank You Very Much“. Apie priešpriešą tarp to, kaip nori / turi atrodyti, ir to, kuo nori būti, pasakojo keturios negalias turinčios menininkės. Spektaklio pavadinimą galima skaityti tam tikra intonacija - tai žymioji Elvio Presleyʼio frazė, kuria jis baigdavo scenoje atliktus kūrinius.
Siužetas plėtojamas atlikėjoms pasakojant apie susitikimus su vadinamaisiais Elvio tribute artists - dainininkais, scenoje pasirodančiais kaip žymiojo muzikanto antrininkai. Norą būti visuomenės sukurtu idealu kūrėjos kvestionuoja ieškodamos asmeninio santykio su mylimo atlikėjo įvaizdžiu ir kalbėdamos su menininkais, profesiją dedikuojančiais ne individualiai raiškai, o bandymui tapti kito sukurtu genijumi.
Žinoma, „Thank You Very Much“ galiausiai prieinama prie išvados, kad kitas niekada netaps Elviu. Todėl sceną atlikėjos palieka Cunningham dainuojant savitą „Canʼt Help Falling in Love“ versiją. Spektaklis šviesiai primena, kad kokia bebūtų mūsų prigimtis ar būklė (menininkės taip pat pasakoja asmenines, su negaliomis susijusias istorijas), kiekvienas kuriuo nors gyvenimo etapu svajojame prilygti žmogui ar žmonėms, kuriuose matome idealą. Paprastai tai reiškia, kad norime, jog kiti mumis žavėtųsi taip, kaip mes žavimės išrinktąja asmenybe. Sportinius kostiumus į Elvio stiliaus kombinezonus scenoje iškeičiančios Cunningham ir jos komanda su pačia sveikiausia ironija prieina prie išvados: susižavėjimas - tai santykis, tad verčiau jį išnaudoti kuriant gražius dalykus nei bandyti pačiai(-iam) tapti savo susižavėjimo objektu.
Lygiai taip pat žavintis festivalio integralumu, neverta jo kopijuoti. CODA turinį neabejotinai diktuoja Norvegijos visuomenė: gatvėse regimas daugiakultūriškumas (žmonių, virtuvių, renginių įvairovė), bendros vertybinės nuostatos (tai matoma ir komandos sudėtyje), išskirtinai šiltas publikos palaikymas („šaltieji“ šiauriečiai drąsiai šūkčioja per spektaklius). Tai leidžia integraliam festivaliui neatrodyti tokiu - o juk tokia ir yra integralumo siekiamybė.
Kelionę ir publikaciją finansavo Lietuvos kultūros taryba