Birželio 16-24 d., Balstogėje (Lenkija) vyko 5-asis tarptautinis lėlių teatrų festivalis suaugusiesiems „Lėlių metamorfozės“ (Metamorfozy Lalek). Festivalio programą sudarė daugiau kaip 20 spektaklių iš Lenkijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Čekijos, Ispanijos ir Lietuvos. Jie leido pamatyti labai platų spektrą, kaip gali skleistis lėlių teatras, po savo lietuviška definicija dažnai talpinantis ne tik įvairaus tipo lėles ir marionetes, bet ir objektus, kaukes, tam tikrus dominuojančius vizualinius sprendimus ar specifinę vaidybą. Šiuo požiūriu, festivalio pavadinimas kalba pats už save ir leidžia iškart suprasti, kad programos žvilgsnis į šią teatro rūšį bus itin platus ir netgi kartais verčiantis giliau paieškoti priežasčių, kodėl vienas ar kitas spektaklis turėtų būti priskiriamas lėlių teatrui, o tai vis dėlto siūlo šio festivalio pavadinimo diktuojama kryptis.
Balstogė neoficialiai tituluojama Lenkijos lėlių teatro sostine - čia ne tik Lenkijos „Unimos“ centro pagrindinė būstinė, šiame mieste taip pat įsikūręs ir Varšuvos Aleksanderio Zelwerowicziaus teatro akademijos padalinys, kuris ruošia profesionalius lėlių teatro lėlininkus-aktorius ir dailininkus. Studentai jau besimokydami glaudžiai bendradarbiauja su Balstogės lėlių teatru, turi neblogas galimybes eksperimentuoti ir tobulėti. Balstogės lėlių teatre taip pat statė spektaklius ir Lietuvoje gerai žinomos lėlių teatro dailininkės Julija Skuratova ir Giedrė Brazytė bei režisierė Agnė Sunklodaitė. Šių metų festivalyje buvo pristatytas pastarųjų dviejų kūrėjų ir autorės Mildos Mičiulytės spektaklis „Nykstantys žmogeliukai“.
Balstogės lėlių teatras, per šiųmetį festivalį atšventęs 70-ąjį jubiliejinį sezoną, yra vienas seniausių Lenkijoje veikiančių lėlių teatrų, kuris skiria ypatingą dėmesį ne tik vaikų (kaip Lietuvoje kol kas yra įprasta), bet ir suaugusiųjų auditorijai, ją nuosekliai augina jau kelerius metus, todėl ir festivalio programoje šio teatro pristatyti spektakliai suaugusiesiems buvo išties įvairiapusiški ir skirtingi. Teatro trupė pasižymi stipriu aktoriniu ir muzikiniu pasirengimu, todėl tikriausiai neatsitiktinai programoje buvo galima išvysti net keturis miuziklus: trys iš jų yra repertuariniai teatro spektakliai - „Viešbutis „Ritz“. Miuziklas“ („Hotel Ritz. Musical“, rež. Joanna Drozda), „Kerštas“ („Zemsta“, rež. Paweł Aigner), „Particija - tinklo karalienė. Kibermiuziklas“ („Partycja, Krolowa Sieci. Cybermusical“, rež. Michał Walczak), o dar vienas miuziklas buvo Čekijos teatro Divadlo Alfa „Sniego gniūžtė“ („Snowball“, rež. Jacek Malinowski, Balstogės lėlių teatro vadovas).
Dauguma matytų „vietinių“ spektaklių, pavyzdžiui, „Betonas“ („Beton“, Miniatiūros teatras), „Su buliaus galva“ („Z Glovą byka“) ir „Laisvos vietos“ („Pustostany“, abu - Balstogės lėlių teatro) pasižymėjo itin gausiu tekstu ir stipriu ryšiu su dramos teatru, o kai kuriuose spektakliuose šiek tiek pritrūko aktoriaus ir lėlės / objekto ryšio bei įdomesnio jo plėtojimo, todėl šios priemonės likdavo veikiau tarsi aktorių propsai ar subtili nuoroda į tam tikras metaforas. Tai savaime tikrai nėra blogai, tačiau festivalyje, kuris save pozicionuoja kaip tarptautinį, visuomet nuo scenos norisi patirti teatrą ir spektaklio komunikaciją, kuri būtų perskaitoma ir atpažįstama ne vien per žodį.
Vienas tokių sėkmingų pavyzdžių buvo Prancūzijoje šiuo metu kuriančios norvegų režisierės Yngvild Aspeli ir jos trupės „Plexus Polaire“ darbas „Drakula - Liusi sapnas“ („Dracula - Lucyʼs Dream“). Ši režisierė ir trupė yra gerai žinoma ne tik Europoje, bet ir Azijoje bei Šiaurės Amerikoje, įvairiuose festivaliuose šios trupės spektakliai dažnai tampa centrine programos ašimi. Spektaklio „Drakula - Liusi sapnas“ premjera įvyko 2021-ųjų rugsėjį ir jau spėjo apkeliauti daugybę teatro festivalių, tarp jų - ne tik skirtų lėlių teatrui. Yngvild Aspeli trupė 2019 metais lankėsi ir Lietuvoje, Klaipėdoje vykusiame festivalyje „TheATRIUM“, kur pristatė spektaklį „Pelenai“.
Spektaklio „Drakula - Liusi sapnas“ atspirties taškas, kaip ir sufleruoja pavadinimas, yra Bramo Stokerio romanas „Drakula“. Tačiau šis pastatymas gerokai pranoksta klasikinės interpretacijos ribas: spektaklį matome knygos veikėjos Liusi žvilgsniu. Stokerio kūrinyje ši veikėja yra antraplanė, į ją, kaip ir kitas knygos moteris, žvelgiama iš vyro perspektyvos: Grafas Drakula ją „suvilioja“ ir paverčia vampyre, siekdamas pakenkti ir atkeršyti pagrindiniams knygos herojams. Nors ir antraplanė, tačiau kaip XIX amžiaus pabaigos veikėja, knygoje ji yra gana stipriai seksualizuota. Iš pradžių naivi ir nekalta, Liusi nevengia „žaisti“ su jai pasipiršti mėginančiais vyrais, pasibučiuoja su pagrindine veikėja Mina ir ilgainiui yra taip stipriai užvaldoma aistros grafui Drakulai, kad galiausiai jausmai (netiesiogiai) pražudo.
Šis spektaklis yra Liusi vidinio pasaulio, jo sumaišties atspindys - jos kančios, obsesijos, noro pasiduoti aistrai ir tuo pačiu noro jai atsispirti žemėlapis, kurį galima skaityti kaip nerimo ar kitos psichikos ligos ir pasveikimo istoriją. Liusi ambivalentiškumas suteikia spektaklio dramaturginei linijai gylio, priverčia iš naujo interpretuoti jau klasika tapusį kūrinį, o pačią Liusi pristato kaip itin dramatišką ir daugiabriaunį personažą. Stebint spektaklį natūraliai kyla klausimas: ar Drakula čia yra išorinė, ar vidinė jėga veikianti Liusi būsenas? Galbūt Drakula - tai tik Liusi vizijų ir jausmų „įkūnijimas“? Spektaklyje teksto naudojama minimaliai, istorijai leidžiama skleistis tik vizualinėmis ir garsinėmis priemonėmis, o lėlės čia tampa pagrindinėmis istorijos pasakotojomis.
„Drakula - Liusi sapnas“ pradžioje matome susidvejinusią ir vėliau net susitrejinusią Liusi, kurią įkūnijo aktorės vienodais kostiumais. Įvairiose spektaklio scenose žaidžiama santykiu tarp realybės ir sapno, išorės ir vidinio Liusi pasaulio. Šie pasauliai atskiriami Liusi vis peršokant iš gyvo plano į „lėliškąjį“ ir atvirkščiai: scenose, kuriose pagrindinę heroję apsupa artimieji ir ją slaugo bei bando rūpintis (artimieji - tai aktoriai, veikiantys be lėlių ar kaukių), Liusi tampa lyg jų „lėle“ - ir tiesiogiai, ir metaforiškai. Meistriškas lėlės valdymas šiose scenose minutėlę net priverčia sudvejoti: ar scenoje veikia lėlė, ar aktorė, - juolab, kad Liusi prieš minutę dar buvo įkūnyta aktorės, o tranzicija įvyko nepastebimai. Be to, scenose, kai Liusi atsiduria „sapne“ ir susiduria su Drakula, vaidina gyva aktorė. Drakula savo ruožtu - čia visada yra rodomas kaip lėlė, kaukė, atspindys.
Drakula, kaip ir žmonių jausmai, gali keisti pavidalus, maskuotis: vieną kartą jis apsireiškia kaip šuo, kitą kartą - voras, o vėliau - ir žmogaus pavidalo būtybė, kuri gali skraidyti, jo kūno dalys gali atsiskirti viena nuo kitos ir visiškai apsupti Liusi, taip neleidžiant jai išsivaduoti. Tačiau keliose scenose kyla klausimas: galbūt Liusi visai ir nenori išsivaduoti?
Minimalistinėje, pilkų tonų scenografijoje vizualiai išsiskiria scena, kai Liusi perpilamas kraujas. Šis epizodas išryškinamas ne tik vizualiai, kartu kraujas yra ir labai svarbus spektaklio leitmotyvas - kaip jungianti galia, taip pat ir priklausomybės metafora. Iškankintai naktinių vizijų Liusi jos mylimasis ryžtasi donuoti savo kraujo. Nutįsta plona raudona gija nuo vyro iki lėlinės Liusi rankos. Scenoje džiūgaujama, nes kraujo perpylimas atrodo esąs sėkmingas. Tačiau neilgai trukus ir įtampai augant, Liusi apsupama Drakulos inkarnacijų ir net kelios plonos raudonos gijos nusitęsia nuo jos Drakulos kaukėmis apsitaisiusių aktorių link. Tokiu būdu Liusi paverčiama marionete, kuri ilgais plonyčiais kraujo siūlais „skaudžiai“ manipuliuojama ir blaškoma po sceną.
Vis dėlto spektaklis baigiasi netikėta ir, galima sakyti, pozityvia nata: Liusi, grįžusi į savo žmogiškąjį pavidalą, įveikia Drakulą. Atradusi vidinę savo jėgą - nukerta jam galvą. Ši tema susišaukė su dar vienu festivalio spektakliu - trupės „Cat Smits Company“ (Nyderlandai) pastatymu „Nouveau Fuck“, kuris taip pat kalbėjo apie moterų išsilaisvinimą ir savęs priėmimą, tačiau autorės pasirinko visai kitokias priemones, kurioms labai įtaigiai pasitarnavo lėlių teatro raiška. Spektaklis paremtas olandų autorės ir dainininkės Stellos Bergsmos to paties pavadinimo kaip ir spektaklis manifestu, kuris ragina visus žmones (nepriklausomai nuo lyties) išsilaisvinti nuo gėdos ir primetamų stereotipų, daryti tai drąsiai ir stilingai. Nors kai kurios scenos galėjo šiek tiek šokiruoti jautresnius žiūrovus (spektaklio pradžioje viena aktorių imituoja Bacho siuitos violončelei preliudą Nr. 1 G-dur, atliekamą didele žaisline vagina, o po šios scenos iškart pasiūlo pasišalinti, jeigu tai „sugrojo nervais“, nes neva tokių šokiruojančių scenų bus ir daugiau), bet tuo pačiu kūrėjos ironizuoja radikalius protestavimo būdus. Tai jokiu būdu nesumenkina pačios problemos, kad moterys visame pasaulyje vis dar turi kovoti už savo teises ir kad yra be galo svarbu apie tai kasdien kalbėti. Spektaklio metu jos įtaigiai naudoja žymiam šokėjui ir lėlininkui Dudai Paivai būdingo stiliaus hibridinę lėlę, kurios veidas neturi lūpų, o kartu ir galimybės kalbėti ir pasipriešinti. Ši lėlė spektaklyje išnaudojama ir skriaudžiama, tačiau pabaigoje į sceną grįžta spektaklio pradžioje jau matytos lytinės lūpos, kurios transformuojasi į didžiulę siurrealią burną ir lėlė pagaliau prabyla tam, kad pasipriešintų ir atrastų savo vidinę stiprybę.
Balstogės lėlių teatro festivalis „Lėlių metamorfozės“ pristatė didžiulę ir įvairiapusišką programą, kurioje buvo galima išvysti kuo lėlių teatras alsuoja šiandien, taip pat parodė, kad jis gali kalbėti apie aktualias ir realias problemas, kurios svarbios ir šiandieniam (suaugusiam!) žmogui. Dauguma lenkiškų spektaklių pasižymėjo itin didele gausa teksto, tačiau ir festivalis pirmiausia buvo skirtas vietiniams gyventojams, o ir ryšys su tradicija čia itin tvarus - tai padeda sukurti autentišką teatrą, kuris yra įdomus, atpažįstamas bei reikalingas savam, vietiniam žiūrovui.
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000).
