Spalio 13-15 dienomis įvyko vienas svarbiausių vizualiųjų menų renginių - mugė „ArtVilnius“. Vis dėlto didžiulė parodų, performansų, diskusijų pasiūla ne visada reiškia prabangią meno puotą. Didelis margumynas ir kūrinių gausa galiausiai sukelia nuovargį, viskas susivienodina ir po kurio laiko švelniai pabosta. Ypač, jei mugėje užsidegate praleisti visas tris dienas. Tačiau džiugu, jog šalia vizualiojo meno, šiemet koja kojon žengė ir performatyvusis - „ArtVilnius“ programą gausiai papildė ir performansai. Nuo tikrų performansų iki kiek mėgėjiškos saviraiškos, kvestionuotinų, ne iki galo suprantamų temų, taip pat tarpdiscipliniškumo, jungiančio performansą ir instaliacijas, kurios veikia ir kaip atskiri meno kūriniai - čia buvo galima rasti visko. Vis dėlto, kaip ir apie galerininkų darbų gausą, apie visus performansus būtų sunku kažką pasakyti, nes rodyti darbai buvo pernelyg skirtingi, apėmė daugialypes temas. Bet per tris meno mugės dienas greitai išryškėjo stiprūs, šiuo metu aktualūs ir saviti kūriniai, kurie nusipelno atskiro dėmesio.
Choreografė Aira Naginevičiūtė savo instaliacija „Nėščia tyla“ sukūrė vieną stipriausių vaizdinių; performatyvus kūrinys vyko visas tris dienas - nuo mugės pradžios iki pabaigos. Žinoma, labai gaila, kad jo rodymo vieta buvo parinkta pačiame mugės ekspozicijos gale ir salės kampe. Žvelgiant iš šalies, tikrai norėjosi, kad ši pastolių konstrukcija būtų erdvesnėje vietoje, kurioje atsirastų galimybė akimis aprėpti bendrą vaizdą, nes šįkart jį nemenkai apkarpė lubos bei sienos. Šis regos kampas iš tiesų nukėlė į tylą savo itin jautriai rezonuojančiais vaizdiniais: pažvelgus aukštyn, performeriai guli tarsi embrionai ant statybinių pastolių užtemptų plastiku. Žiūrovui suteikiama galimybė stebėti vyksmą esant apačioje ir žvelgiant į viršų: aiškiai matyti, kaip sukruta žmogaus pirštai ir krūtinė kilnojasi alsuojant. Stebint ilgiau nugrimztama į meditacinę būseną. Tarsi per echoskopą iš tiesų būtų galima stebėti judantį embrioną. Skirtingu laiku performeriai lipa ant platformos, atlieka meditatyvius judesius arba ramiai guli, tačiau jų lėtas ir švelnus buvimas savotiškai rezonuoja su publika. Itin paveikus vaizdinys - mergina šliaužianti šaltomis grindimis, vėliau - lėtai einanti savo platformos link, sunkiai ir itin lėtai ant jos lipanti. Čia nesunkiai galima įžvelgti bendrą visuomenėje tvyrantį nuovargį. Atrodo, kad Airai Naginevičiūtei iš tiesų pavyko sukurti tylą didžiulės mugės triukšme ir panaikinti ribą tarp vakar-dabar-rytoj. Toks būvis žmogui atrodo tarsi įgimtas, o galbūt tai - labiau įgimtos savybės siekis, kurį pažabojo nepakeliamai greitas gyvenimo būdas. Regis, tyla tapo siekiu, o ne tuo, kam mes teikiame pirmenybę. Norisi pagirti ir kūrinio pavadinimą už sąsają tarp tylos ir nėštumo, nes išties, stebint gulinčius performanso atlikėjus ant platformų, atrodo, kad gimdoje nuskęstama tyloje, kur pašalinis garsas nuslopsta. Airos Naginevičiūtės „Nėščia tyla“ sukrėtė ir sužavėjo. Ateidama į mugę stebėti kitų darbų, jaučiau poreikį dar ir dar kartą užsukti į šį ekspozicijos salės kampą nusiraminti ir leisti sau pakvėpuoti.
Kitas su žmogiškąja egzistencija susijęs darbas, atliepiantis šių dienų vyro padėtį mūsų visuomenėje, buvo Roberto Narkaus savotiškas išsikalbėjimas „Egghorsecizmus“. Šįkart jau galiu pagirti erdvę ir pasirinktą laiką, kadangi performansas vyko pačioje dienos pabaigoje ir atskiroje salėje. Čia buvo galima susikaupti ir įsilieti į vyksmą, publika ramiai susėdo ant kėdžių ir neteko grūstis koridoriuose. Dvi žvejo kėdutės, stalas, išmėtytos skardinės bei žibintai sukuria jaukią atmosferą, o ant kėdės sėdi pats performeris, sau ant pakaušio nusipiešęs šypseną. Šypsena iškart diktuoja savą istoriją: toji šypsena dirbtinė, sukurta - galbūt bandant kažką nuslėpti? Gal mėginama nusisukti nuo to, kaip iš tiesų jaučiamasi, nes nusišypsoti yra paprasčiau? „Egghorsecizmus“ ir yra būtent apie tai: apie vidutinio amžiaus baltaodžio vyro išsikalbėjimą. Kokios baimės jį kamuoja, iš kur tai kyla ir kaip visa tai iškomunikuoti? Šis performansas tapo savotiška menininko išpažintimi publikai, atviraujant, kad bijoma vidurio amžiaus krizės, kuri tampa savotišku Godo, nes jos paranoiškai laukiama jau nuo ankstyvos vaikystės. Galbūt „Egghorsecizmus“ neįvyko nieko pernelyg didingo ir ypatingo, tačiau čia ir atsiveria visas paprastumo žavesys. Žiūrovas gali pasijusti taip, lyg ta antroji kėdė yra skirta būtent jam, kaip ir pats išsikalbėjimas. Visgi įdomu, ką dar turi pasakyti vidutinio amžiaus baltaodis vyras, nes šiuo metu visuomenėje nusistovėjusi nuomonė, jog šie žmonės jau viską pasakė.
Itin daug susidomėjimo sulaukė ir jau anksčiau plačiai diskutuotas, ant „Literatūros ir meno“ viršelio nutūpęs, Eglės Rakauskaitės perkurtas performansas „Pinklės. Išvarymas iš rojaus“, kuriame „tautines“ kasas pakeitė gėlės. Žinoma, autorės keliamas ekokritinis klausimas šiame darbe išlieka itin svarbus ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio kontekste, ir jis neramina menininkus, turinčius laisvę reflektuoti šį klausimą vis naujais būdais. „Pinklėse“ pasirinkti liaudies motyvai, gėlių prasmės susijusios ne tik su ekologijos, bet ir karo problematika. Vis dėlto žiūrėdami performansą galime atrasti ir disonansą: šio darbo aprašyme kalbama apie plastiko, kurio gamyba nesustabdomai auga, ilgaamžiškumą ir jo pavojų mūsų planetai. Tačiau merginų vilkimi tautiniai kostiumai ir yra padengti nesuyrančia lipnia „Oracal“ plėvele. Stebint šį performansą mano galvoje vėlgi blykčiojo raudona lemputė, kuri vis užsidegdavo ir anksčiau: kokiu keliu ir kokia kalba siekiama iškomunikuoti apie taršą ir plastiko grėsmę, jei tas pats plastikas naudojamas performansui sukurti bei jį atliekant? Kaip vėliau jis bus panaudojamas? Šis gėlių girliandomis sukabintų merginų vaizdinys - itin paveikus ir stiprus, bet ir vėl susidurta su vietos parinkimo mugėje problema: erdvė balta, dauguma pristatomų darbų nekomunikuoja tarpusavyje, nes skirtingos galerijos eksponuoja labai įvairius kūrinius, šalia vyksta diskusijos, stovi kvepalų stendas, ir performanso sukauptis išsiblaško erdvėje. „Pinklės. Išvarymas iš rojaus“ - tai estetiškai malonus darbas, kurį šįkart labai suvaržė ir supaprastino mugės erdvė bei aplinka.
Tęsiant ekokritikos temą, kitas itin ryškus darbas mugėje buvo Jette Loonos Hermanis performansas „Paskutinis rūšies atstovas“, distopiškai kalbantis apie išnykusią žmoniją. Menininkė kilusi iš Estijos, studijas baigė Amsterdame, o kuria Taline bei Rygoje, dėl to jos darbuose atsiranda ryški baltiška linija. Šis performansas skleidžiasi itin estetiškai ir choreografiškai, priartėjęs prie ribos tapti spektakliu, bet vis dėlto - intermedialus, kadangi menininkė naudoja savo kurtas instaliacijas, kurias prieš tai eksponavo kaip parodą. Performanse parodomas paskutiniojo savo rūšies atstovo Endlingo gyvenimas. Robotiškais, tačiau itin lanksčiais, galima sakyti, akrobatiškais judesiais pasakojamas vienišo gyvio, be kurio planetoje gyvybei neįmanomomis sąlygomis negali išlikti niekas kitas, gyvenimas. Kaip egzistuoti, kai esi paskutinis? Kai viskas aplink tave jau sunaikinta? Menininkė sukuria visą gyvio rutiną, kuris primena robotą ar kartais užstringantį mutantą: kaip jis juda, kaip jis apsirengęs, kokiu jis peruku, kaip kalba, kaip elgiasi, geria, žaidžia. Tai puikiai sustatytas, surepetuotas ir išgrynintas darbas, gyvybe pulsuojantis kūrinys, kuris vėlgi kelia ekokritinį klausimą: kokie būsime ir kas mums nutiks, jei ir toliau tokiais didžiuliais mastais teršime aplinką bei save mazochistiškai naikinsime.
Išskyriau būtent šiuos keturis darbus, kurie eina koja kojon su dabartinėmis aktualijomis ir tendencijomis: žmogaus būvis čia ir dabar, kas jam aktualu ir jau nebeaktualu, bei, žinoma, ekokritinė perspektyva, kurios negalima praleisti, nes visada įdomu, kaip skirtingai menininkai žvelgia ta pačia tema. Mugė pasiūlė ir daug mažesnių performansų, kurie buvo įtraukūs, linksmi, kai kurie - net kiek gąsdinantys. Vertėtų paminėti ir skaitymus, kurie taip pat pasižymėjo kokybe ir aktualijomis, kaip antai intymus Agnės Jokšės kūrinys „Lezbynai“, į vidinę žmogaus būseną nukreiptas Monikos Kalin „Širdkrepšis“ ar feministinės Paulinos Pukytės pasakos bei kitų kūrėjų darbai. Čia buvo galima išvysti ir dar mėgėjiškus studentų eskizų pristatymus, kuriems galimybė pasirodyti meno mugėje taip pat suteikia daug motyvacijos bei geras paskatas. Vis dėlto, didžiulė masė renginių ir jų įvairovė kiek nuvilia, kartais pritrūkstama kokybės, išgrynintų idėjų ir jų aktualumo, o kartais atrodo, kad paprasčiausiai visko yra per daug. Galbūt kitais metais reikėtų dar labiau atsijoti darbus - ką žiūrėti ir, tuo labiau, ką rodyti.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
