„Tapk, kuo esi“ - rašė Nietzsche. O juk taip norėtųsi tapti kažkuo kitu. Ypač teatre. Juk ir kasdienybėje esame įpratę gyventi tarp kaukių. Apsimesti kažkuo kitu mūsų visuomenėje reiškia „tapti“ - nuolat ir vis iš naujo. Keletą kartų per dieną, keliasdešimt kartų per savaitę. Keisti savo išvaizdą, pratintis prie svetimų apdarų ar netinkančių šukuosenų. Tapti kažkuo, kas (dar) nesi, tačiau kuo labai norėtum būti, kuo būti tam tikru metu tiesiog „būtina“. Prisitaikyti, apsimesti, imituoti. Įgyti vis kitą, naują formą, nes be saiko keisdamas vis naujas, vis kitokias ir vis ne savo kaukes, pats tampi beformiu. Savo paties iškamša? Apgaudinėji save, jog esi „tikras“ ir „iš tikrųjų“, nors ne itin prisimeni, ką išvis tai reiškia. Išmokai atitikti reikalavimus, prisidengti žodžiais „nuoširdus“ ar „atviras“, nes jie turėtų išlaisvinti, tačiau... jie paprasčiausiai nebeįtikina tavęs paties. Jie nebeveikia net kaip teisinimasis.
Formalizmas teatre įprastai turi labai aiškią nuorodą į laikmetį ir konkrečią reikšmę. Sovietmečiu formalizmu vadintas menas, neatitinkantis socialistinio realizmo reikalavimų. Forma leido slėpti turinį, tad formalizmas ir abstrakcionizmas buvo kritikuojami tarybinės valdžios kaip vengimas atskleisti pažiūras. Taigi sovietiniame formalizme glūdi ne priešinimosi santvarkai, o nedalyvavimo politikoje prasmė. Tačiau ką šiandien reiškia šis žodis? Ar šiuolaikiniame teatre formalistiniuose spektakliuose vengiama tam tikro turinio, pozicijos?
Formalizmas šiuolaikinio teatro kontekste reiškia ne formą be tam tikro turinio, o veikiau formą apskritai be turinio[1]. Tai formos ir vaizdo teatras. Tad galima sakyti, kad šiuolaikinis formalizmas virsta vizualiniu menu. Pasak teatro teoretiko Patriceʼo Paviso, vizualinis teatras yra literatūrinio teatro priešingybė, nes jis vizualumu nesustiprina žodžio, o veikiau nuo jo atsiskiria. Tai reiškia, kad vizualinis teatras skaido, o ne jungia elementus, įprastai turinčius vienas kitą papildyti. Tai vizualumo spąstai, į kuriuos įkliūvama prisimenant tik žodžius, tačiau užmirštant, ką tais žodžiais norėta pasakyti. „Vaizdas yra viskas“ - skelbė Łukaszo Twarkowskio spektaklio „Lokis“ užsklanda. Tačiau net ir tokiame vizualiai sukonstruotame vaizde būta širdies. Twarkowskio režisūroje vaizdas išlaisvina, atidengia ir padeda būti baimėje. Ar tai formalizmas? Ar bandymas pasikliauti Nietzsche ir tapti tuo, kas esi?
Formalistinėje / vizualinėje kūryboje vaizdas leidžia pasislėpti. Tačiau teatras nėra vien teksto ir vaizdo samplaika, - tai yra išgyvenimas, būvis, o ar jis įmanomas be jausmų? Štai šitaip grįžtu prie „tapsmo“ klausimo - kaip tapti savimi, kai nuo savęs tesinori bėgti? Bėgti nuo priekaištų, kaltės, atsakomybės. Bėgti besiteisinant, prisidengiant argumentais, kaltinimais. Tiesa, staiga nustoti bėgti, kai nė nebeprisimeni, kaip tai daroma, atrodo gana radikalu, bet tikrai užtektų bent pabandyti sustoti. Tai leistų apsidairyti ir galbūt pamatyti šį tą daugiau nei vien tik save patį. Tiesa, kiekvienas egoizmas turi „išteisinimą“ - kalbėti apie save taip universaliai, jog tai taptų artima visiems. Tačiau tam reikia galvoti ne apie save, o apie žmogiškumą. Tik šiuo metu mane kamuoja vienintelis klausimas - ar to norisi?
Pabandyti atsakyti į šį klausimą pasirinkau tris skirtingų valstybinių teatrų šiuolaikinio teatro pavyzdžius. Tai pavyzdžiai, kurių beveik niekas nesieja - nei kūrėjų karta, nei išskirtinai lietuviškumas, nei toks pats stilius. Tai ypač skirtingi skirtingų teatrų spektakliai, kuriuos sieja tik premjeros data (jie visi pasirodė 2022-2023 m. sezone) - tai: Antano Obcarsko „Raganosiai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT), Sergejaus Loznicos „Erinijos“ Valstybiniame jaunimo teatre (VJT) ir Gabrielės Tuminaitės „Scilė nori būti žmogumi“ Vilniaus valstybiniame mažajame teatre (VVMT).
Kai vizualumas sukausto mintį
Spektaklio pagrindu pasirinkęs Eugèneʼo Ionesco pjesę „Raganosiai“, Antanas Obcarskas savo spektaklyje mėgina šiuolaikinti ir aktualizuoti dramaturgo temą, perfiltruodamas ją per režisūrinę koncepciją. Kiekviena pjesės scena imituojama per skirtingą kinematografinį sluoksnį - tai keičia spektaklio žanrą ir ritmą, vaidybą (apie tai - vėliau) ir scenografinius sprendimus. Baras staiga virsta ofisu, o šis netrukus performuojamas į dailininko dirbtuves. Toks staigus erdvių mainymasis turėtų jungti dramaturginę „Raganosių“ mintį, tačiau vizualinio stiliaus nevientisumas suskaido ir pjesės turinį. Tiesa, šis spektaklis savo vizualine raiška itin primena Ł. Twarkowskio spektaklio „Rotkho“ (Rygos Dailės teatras, 2022) atvejį. Čia Fabienas Lédé scenoje sukonstruoja restoraną, kuriame ir vyksta pagrindinis spektaklio veiksmas, tačiau estetinis vientisumas padeda įsijausti į pasakojimą ir žiūrovams, ir aktoriams. Tiesa, šis aktorių ir žiūrovų įsitraukimas taip pat yra sąlyginis, tačiau tai diktuoja ir Ankos Herbut tekstas, kurtas paraleliai spektaklio estetinei ir režisūrinei koncepcijoms. Tai yra vienas pavyzdžių, kai pati forma nulemia turinį. Dar vienas tokių pavyzdžių - Eglės Švedkauskaitės spektaklis „Fossilia“ (LNDT, 2023). Tačiau šio pastatymo forma nors ir tampa turinio liudininke, kaip ir „Rotkho“, tačiau turinys neįstengia susilieti su forma ir tik ją vejasi.
Galima teigti, kad painioju dvi skirtingas režisūrines strategijas - rašyti dramaturgiją kuriant spektaklį ir režisuoti jau parašytą pjesę. Siekdama parodyti, kad su spektaklio forma galima susieti ir turinį, noriu paminėti Tomio Janežičiaus spektaklį „Dėdė Vania“ (VVMT, 2021) pagal Antono Čechovo pjesę. Čia dramaturgija ne tik paklūsta formai, bet ir spektaklio sumanymas itin tiksliai atliepia turinį. Janežičius tiek vizualiai, tiek prasminiai šiuolaikina „Dėdę Vanią“, tačiau kartu palieka pjesę „savo“ laike. Janežičiaus „Dėdė Vania“ paneigia formos be turinio taisyklę, o gal veikiau tampa taisyklės išimtimi? Vis dėlto, grįžtant prie „Raganosių“, pacituosiu kolegės Ievos Tumanovičiūtės spektaklio recenziją: „Antanas Obcarskas iki galo nesuvaldo ambicingos spektaklio koncepcijos sujungti Ionesco dramaturgiją su kino estetika - scenoje medžiaga ir priemonės nesusilieja į prasmingą vienį taip, kaip norėta“. Tikriausiai iš Twarkowskio pasiskolintas vizualumas neturi nieko bendro su vizualine pajauta. Ir montažas teatre reikalauja jungti ne tik vaizdą, bet ir turinį.
Montažą teatre naudoja ir kino režisierius Sergejus Loznica, kurdamas spektaklį „Erinijos“ pagal Jonathano Littello romaną „Gero linkinčiosios“. Tiesa, gimtoji kino kalba trukdo Loznicai įeiti į teatrą, nes, priešingai nei „Raganosiuose“, čia turinys tampa svarbesnis, bet lygiai taip pat atsijęs nuo spektaklio formos. Loznica „mėgina“ mąstyti teatru, tačiau šie bandymai itin paviršutiniški, nes „Erinijose“ siekiama grynojo teatro. Jis režisuoja pirmąjį - stambų - planą, kol „kadre“ intensyviai ir nenutildomai veikia antrasis - masuotės - planas. Taip, tai yra formos „klaidos“, tačiau jos neleidžia išsiskleisti turiniui, kuris reikalauja ir pa(si)aiškinimo žiūrovui, ir tam tikros režisūrinės interpretacijos. Režisūra „Erinijose“ suvokiama kaip ekranizacija, tačiau Littello romanas ekranizuotas teatro scenoje, tad vien perkelti čia jo negana. Visai kitoks, nors taip pat nevengia kino intarpų (prasminių ir vizualinių), yra Krystiano Lupos spektaklis „Austerlicas“, kiek anksčiau pastatytas tame pačiame teatre. Visi trys „Austerlico“ veiksmai persipina su kino estetika, tačiau tai netrikdo pačio spektaklio. Kitaip tariant, kino kalba tampa ir spektaklio kalba, naudojant kur kas akivaizdesnes kinematografines priemones nei Loznica pasitelkė „Erinijose“.
Priešingai nei „Austerlice“, kino estetika neleidžia suprasti, kodėl ji užima tokią didelę erdvę Gabrielės Tuminaitės spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“ pagal Paulinos Pukytės kūrinį. Apie feminizmą kalbama kritikuojant socialines medijas, bet kliaujamasi būtent jų ginklu - vaizdu. Tačiau, paradoksalu, kad čia forma neišplaukia iš turinio, net jeigu jos abi yra giminiškai susijusios. Kodėl formalistiškai kalbant apie susvetimėjimą, turinys susvetimėja su savo forma? Kodėl spektaklis, primenantis kino filmą „Adomas nori būti žmogumi“ neišsitenka nei kino ekrane, nei teatre? Šiame kontekste norisi prisiminti Oliverio Frljićiaus spektaklį „Metamorfozė“ (LNDT, 2023) - čia vabalas nori būti žmogumi. „Būti“ - čia reiškia bandyti išlikti savimi netolerantiškoje aplinkoje, o ir spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“ buvimas turėtų reikšti tą patį, bet reiškia - sutrikimą. Palyginus šiuos du atsitiktinius pavyzdžius iškyla klausimas - koks yra kiekvieno spektaklio tikslas? Ar jie bando kalbėti apie tuos pačius dalykus? Tai kodėl tuomet vienas jų kalba, o kitas - tik žiopčioja?
Pavyzdžiai, kuriuos pasirinkau iliustruoti formalistinio / vizualinio teatro problematiką buvo intuityvūs. Tik berašant šį tekstą paaiškėjo kinematografinis jų sluoksnis, kuris, regis, dažniau tik pakišo koją formai. Tačiau kam yra reikalingas toks spektaklis-reginys? Jis stebina savo raiška, bet kaip jis dar veikia žiūrovą? Dirgina jo širdį ar protą? Kuo? Telieka tai atviri klausimai skaitančiajam ir žiūrinčiajam. Šio komentaro pabaigoje užduodu klausimą, į kurį ieškosiu atsakymo antroje šiai temai skirto teksto dalyje - kaip toks formalistinis / vizualinis teatras žaloja aktorius?
Bus daugiau
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Formalizmas (pranc. formalisme, lot. formalis - susijęs su forma) - čia vartojama šia reikšme: formos absoliutinimas, formos reikšmės perdėtas teigimas meno kūrinyje, atsiskleidžiantis kaip vizualinis konceptas.
