Pavasaris buvo kraustymosi metas. O kraustymasis yra daiktų ir sąmonės perkilnojimas ir perkainojimas. Kartu - atsisveikinimas su kažkuria dalimi užgyvento turto (paprastai stebintis - ir kaip čia tiek visko prisikaupė? Lyg būtų kaupęsi be tavo pagalbos, savaime). Kaimynas kadaise pasakė - rūsys yra pirmas atsisveikinimo etapas, po to seka garažas ir jau tada šiukšlių konteineriai. Bet į juos knygų nemesi, jos keliauja į bibliotekas, tikras ar knygų inkilus gatvėse. Liūdniausia buvo atsisveikinti su vargu ar kam reikalingais dar užsilikusiais lenkiškais žurnalais „Dialog“ (bent pusė jų jau anksčiau buvo išgabenta į Teatro sąjungą). Juos keliolika metų maloniai siųsdavo Varšuvos Adomo Mickevičiaus institutas, ir kas mėnesį mane ištikdavo šventė. Ne tik minties, pažinties su naujais pastatymais, bet ir senų pažinčių tęsinio - ką šiandien stato tas režisierius, ką rašo ana kritikė. Pasikeitus Lenkijos valdžioms ir kultūros politikai, žurnalai nebesiunčiami, bet bent pusė „Dialogo“ tekstų skelbiami internete. Ir vis dėlto tai ne tas pats kaip rankose laikyti kas mėnesį išspaudžiamą 200-250 puslapių tomą, kai atsivertęs turinį išsyk aprėpi temas, išdėliojamas į kelis blokus tekstų, pjesių, apžvalgų ir komentarų - visą aktualų problematikos peizažą. Su pagarba tradicijai, mokyklai, praeičiai, kai jau pirmajame priešlapyje pažymima garsaus kritiko, režisieriaus, vertėjo, pedagogo netektis (mano lapai iš skirtingų metų skelbia - Jerzy Koenigas, Gustawas Holoubekas, Jozefas Szajna - kiek dabar juos prisimenančių?). Vartydamas ir išplėšdamas ateičiai tvirtai suklijuotus puslapius su tebesvarbiais ir kadaise atidėtais tekstais (vėliau perskaitysiu, kurgi ne) liūdnai plėšau ir viltį mums pasiekti bent dalį to žurnalo svorio - minties, akipločio, ambicijų. Bent dešimtadalį, kaip kadaise įpratau dalinti viską iš dešimties pagal Lenkijos ir Lietuvos gyventojų santykį, nors dabar jau reikia didesnio skaičiaus. Į klausimą, kiek kritikos intelektas veikia patį scenos kūrėjų lauką, konkrečiau neatsakysi, bet indai susisiekia. Ir nors tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje režisūrinės pajėgos gerokai sumenkusios, kritikos srityje kaimynai nepasiduoda ir išlaiko savo stiprias pozicijas net ir tuo, kad kuria savotišką autonomiją visame meno lauke: jie nebėga paskui meno įvykius. Taip, rašomos recenzijos, komentarai, kuriamos TV ir radijo laidos, bet ne tik. Jie žvelgia iš aukščiau, susieja vienus meno įvykius su kitais, su tradicija ir kitomis geografijomis, mato platesnes struktūras, vertybių skales, atveria naujas erdves. Jie nėra aptarnaujantieji kūrėjus - jie yra tolygūs vienos srities meno pasaulio kūrėjai.
xxx
Ne, tai ne sezono apžvalga, nes nesekiau kiekvienos premjeros. Tekstas neaprėpia net didesnės dalies Vilniaus trupių pastatymų. Tai greičiau pamąstymai po sezono, paskatinti keleto problemų, kurias išdavė darbai, kontekstai ir vertinimai.
Ne, aš neskaičiau viso Karlo Oves Knausgårdo ciklo „Mano kova“, pakako pusantro puslapio, kad suprasčiau, jog tai ne Proustas, su kuriuo buvo lyginama, ir pusantro tomo, kad liaučiausi gyventi kito gyvenimą. Mano kova yra tiek, kiek ji yra dėl meno, kuris visada yra grupių, klasių ar individų kovos objektas, nes juo tvirtinama sena tvarka ar keičiama nusistovėjusi, jai pajungiami spektaklio žiūrovai, šalies gyventojai ir valdžia. Kovojama dėl mažo ploto - pasienio tarp vienokio meno suvokimo ir kitokio (tiek meno, tiek suvokimo), dėl lauko ribos, kaip pasakytų Pierreʼas Bourdieu, ir tam naudojami įvairūs būdai, galantiški ir ne visai. Nors iš tiesų kovojama ne dėl meno, o dėl teritorijos, kurią kiekvienas individas bando užsigrobti ir joje karaliauti, ieškoti sąjungininkų ir skverbtis toliau. Todėl tai labiau socialinis veiksmas, kuriame menas yra tik priemonė, gera kaip ir visos kitos.
Tai neturi nieko bendro su militarizmu ir su realiu vykstančiu karu. Tiesiog tokia mūsų egzistencija. Barbarai visada prie vartų.
xxx
Vertinimas yra akivaizdžiausias kovos pavyzdys, jis reiškia ne tik nuomonę ar „tiesiog skonį“, bet ir tam tikro įvykio pripažinimą ir įtvirtinimą, net vertinant neigiamai. Suprantama, teatriniai apdovanojimai yra tam tikras žaidimas, vis kitoks kiekvienų metų darbų kontekste, tačiau net ir nominacijos leidžia kūrėjams pasijusti tvirtesniais savo išsikovotoje teritorijoje, antraip reklamose neskelbtų „nominuotas už ...“. Žinoma, „Auksiniai scenos kryžiai“ yra kompromisas tarp įvairaus skonio komisijos narių ir net visiškai prieštaraujančių viena kitai jų nuomonių, tačiau šįmet greta skelbiamų nominantų ypač pasigedau komentaro, kuris pagrįstų komisijos sprendimus ir neleistų suabejoti jų profesionalumu. Nes: kokias reikia sugalvoti formules, pagal kurias Roberto Wilsono „Dorianas“ būtų atmestas aibėje kategorijų, kuriose jis neginčijamai stipriausias? Kokiais išsisukinėjimais grindžiant galima ignoruoti Aleksandro Špilevojaus „Salos, kurios nėra“ režisūrą ar ten Lauryno Jurgelio vaidmenį?
Visiškai suprantu, kad tai mano kova ir mano nuomonė, kitas, nesantis komisijoje, pateiktų savo pasipiktinimus. Bet klaustukas, kaip kritikai vertina kūrinius, vis didėja. Nes vis dažniau pritrūksta argumentų. Viena iš tų sričių yra šiuolaikinis šokis, kurį „perskaityti“ darosi keblu. Jei naratyvai sunkiai apčiuopiami, o aprašinėti techniką trūksta gebėjimų ir tiesiog nuobodu, - nuo ko atsispirti? Nuo asmeninio impresionizmo? Perskaitai idealiai priešingus vertinimus ir galvoji - ar kūrinys išties buvo toks abstraktus, ar tiesiog šokio kritikai trūksta įrankių, o anie, teatro kritikos, netinka, ir derėtų pasidomėti kitais?
Kritika šį sezoną taip pat sulaukė dūrių. Režisieriai socialiniuose tinkluose ir kitose medijose ar net spektakliuose komentuoja recenzijas, aiškina kritikams jų negalias, kuria kvailus jų personažus, ir visai tikėtina, kad tai veikia pačių kritikų vertinimus (vieni sušvelnėja, kiti sužvėrėja). Tai smulkus kerštas už kadaise pelnytas žaizdas. Bet kai kritikai kaltinami nejautriu stiliumi ar neetiškumu, patys kaltintojai taip pat galėtų to privengti. Ir tiek, nes kritikų stiliai skirtingi, o jie, beje, rašo skaitytojams, ne kūrėjams. Būtų puiku, jei ir pasipiktinimai vertinimais keltų diskusijų vertas bangas, o ne analogišką pasipiktinimą manipuliacijomis ir teksto priskyrimą prie eilinių bandymų atsikovoti savo erdvę - deja, kitomis priemonėmis, nei tikimasi iš režisieriaus profesijos. Bet tam ir yra socialiniai tinklai ir jų įtaka gyvensenai.
xxx
Akivaizdžiausia šio sezono kova, kuri nebuvo paskelbta ar suvokta kaip kova ar varžybos - ir vis dėlto tokios buvo - vyko tarp dviejų sostinės teatrų. Įsismarkavusio įvairaus pobūdžio jaunųjų režisierių premjeromis Nacionalinio dramos ir gigantiškus literatūros luitus į sceną velkančio Jaunimo. Pastarojo teatro vadovo Audronio Liugos užmojai „statyti nepastatomą“ ne teatrui skirtą literatūrą tęsiasi nuo W. G. Sebaldo „Austerlico“ (o jei prisiminsime „Don Kichotą“, apsakymų inscenizacijas ar net dar ankstesnį Eimunto Nekrošiaus „Cinką“, tai išsirikiuos į vientisą „prozos scenoje“ liniją). Šį sezoną karo temą dar aštriau pratęsė pastatymai pagal Jonathano Littello „Eumenides“ (ar „Erinijas“?) ir Johno Maxwello Coetzee „Barbarų belaukiant“. Bet tai literatūra. O spektakliai buvo pasikviestų užsienio režisierių žvilgsniai į šią tiek turinio, tiek formos problematiką. Drauge tarsi abejojant vietinėmis pajėgomis susitikti su tokių sunkiasvorių apimčių ir temų kūriniais.
Iš tiesų, įveikti tokius žodžių klodus Krystianas Lupa suteikia garantijas, jis ne kartą aukščiausios prabos literatūrą vertė scenos šedevrais („Ištrynimas“ Varšuvos dramos teatre!). Tačiau Sergejus Loznica nuo pirmos „Erinijų“ scenos prikišamai rodė, kad žvilgsnio aprėpti milžinišką medžiagą ir gebėjimo sintezuoti dirbant su Europos archyvais nepakanka - čia reikalingas ir teatro kūrėjo amatas, gerokai besiskiriantis nuo kinematografinio. Árpádas Schillingas, to paties Liugos dėka mums pažįstamas jau kone 20 metų (ir gal derėtų paieškoti kitokios tradicijos kūrėjų?), mūsų scenoje ne pirmąsyk išsiduoda, kad jo pedagoginiai gebėjimai ir darbas su trupe yra gerokai stipresnė pusė nei interpretacinė (ir iš anksto džiaugiuosi jo rezidencija LMTA Klaipėdos fakultete). „Barbaruose“ puikiai išryškinamos okupacinės-kolaboracinės schemos, bet besąlygiškas pasitikėjimas Valentinu Masalskiu leidžia aktoriui tik būti scenoje ir demonstruoti savo fiziškumą, ir vargiai galime kalbėti apie literatūros ir stiliaus perkėlimą.
Ir čia visu ūgiu iškyla rizikos faktorius, susijęs su kviestiniais režisieriais. Nebūtina į juos žiūrėti kaip į gelbėtojus (repertuaro ar trupės), šis sezonas tą puikiai parodė. Bet ką daryti, kai teatras kviečiasi kūrėją, tikėdamasis, kad šis tęs savo ankstesnių darbų stilių - dėl ko ir buvo pakviestas, - o šis ima eksperimentuoti su medžiaga, kuri jam gal net nelabai būdinga? Taip du sezonus pratempęs su Nacionalinio žiūrovais atsisveikino Grzegorzo Jarzynos „Soliaris 4“, jau nuo pat pradžių vertęs gūžčioti, nes nei fantastika yra šio režisieriaus kada nors bandytas kosmosas, nei mūsų visatoje Stanisławo Lemo kūrinys skamba bent kiek aktualiau.
Ir jei teatras nuo pat pradžių neaptarė medžiagos pasirinkimo, - ar gali teatro vadovas, kuratorius ar dramaturgas prieiti prie šių metų didžiojo nusivylimo, Oliverio Frljićiaus, ir kepštelti: žinai, metaforas mes jau bandėme 50 metų, mes čia kietesni už tave - todėl tu skelk apie mus ką nors nepatogiau ir aštriau nei nuoga aktorė. Bet kafkiškoji metamorfozė ištiko patį režisierių, staiga pajutusį amžiaus naštą ir poreikį grįžti į doros kelią (greitai man 50, sakė jis), ir nuolankiai gerbdamas aktorius jis pasiūlė jiems groti tais instrumentais, kuriais jie ir taip seniausiai groja. O posthumanizmas ar bet kokia kita madinga tema nenutiesia kelio į meną, ypač jei finale dėl tos pačios žmonių ir gyvūnų lygybės paaukojamas tarakonas ir mes turime stebėti jo lėtą mirtį.
xxx
Nacionalinis šį sezoną didžiąją dramą pateikė užkulisiuose, atsisveikinęs su meno vadovais. Bet šio teatro linija tapo forma - scena virto nacionaliniu kino teatru, ir stebina, kodėl prie spektaklių aprašų perspėjama apie dūmus ar stroboskopą, bet ne kurtinantį garsą ir nuolatinį vaizdą ekrane.
Šis teatras kūrėjų veiklą pateikia per puikiai atnaujintą pastatą ir naujos scenos galimybes. Tačiau medijos tampa nebe iššūkiu, o aiškia ir nesuvokta problema, kurią taip mėgsta akcentuoti jaunieji režisieriai, užaugę su išmaniaisiais rankose. Paradoksalu, kad mikrofonai pasitelkiami norint išvengti teatrališkai pakeltų balsų ir sukurti kasdienės kalbos iliuziją, o girdime prastą dikciją ir garsiai rėkiamą nesuprantamą tekstą. Medijos teikia ir atsiribojimo efektą, tad kyla klausimas, ar tikrai režisieriai iš aktorių (ar personažų) nori atimti balsus, kai personažą nuo žiūrovo skiria pora metrų, o jo balsas sklinda iš palubės.
Ekranas taip pat tampa spąstais: Eglė Švedkauskaitė, regis, net sugalvoja siužetą (personažas kurs filmą), kad tik pateisintų videotransliaciją spektaklyje „Fossilia“. Antanas Obcarskas apskritai mėgsta estetiškai gražią sceną ir ekranas jam taip pat gražu. Bet kai aukštos rezoliucijos vaizdai nesukuria savos kinematografinės ar kitokios kokybės, o tik dubliuoja scenos vyksmą (ir net kai rodo, kas „paslėpta“ kulisuose ar už ekranų), - nei personažams, nei spektaklio koncepcijai ar dramaturgijai nesuteikiama jokios papildomos reikšmės („Boksas“, „Raganosiai“). Nacionalinis teatras solidaus finansavimo dėka sau gali leisti prabangos prekes, bet tai - Faberžė kiaušinis riešutams skaldyti. Konceptualaus medijų pagrindimo nėra, tačiau šios priemonės leidžia paslėpti silpną dramaturgiją (arba stiprią Georgo Büchnerio ar Eugeneʼo Ionesco „pataiso“ abejotini jos perrašymai) ir vizualumo atakose išskystančias temas - jei jų būta kūrybos pradžioje.
Bet Nacionalinis ne vienintelis: Jaunimo teatre „Edžio pabaigos“ (rež. Naubertas Jasinskas) ekranas kuria atmosferą, ir tai - kažin ar tyčinė ano amžiaus 10-ojo dešimtmečio stilistika, kuriai atitaria tų pačių laikų neutralus pastelinis scenovaizdis ir kostiumai, o viskas lyg po rausvais šydais paslepia socialinį kūrinio užtaisą. Vilniaus mažajame teatre Gabrielės Tuminaitės sukurtas filmas užduoda mįslę - kam vėliau visą pusvalandį kartoti scenoje tai, kas tik ką buvo pamatyta ekrane? Šis triukas Paulinos Pukytės pjesės „Scilė nori būti žmogumi“ erdvės neišplečia, nebent ištempia laiką iki „solidesnio“ spektaklio formato. Bet kai daug kūrybinės energijos aukojama preciziškam kadrui, jos nebelieka sceniniam aktorių darbui - ir šie gali tik pavydėti tam, ką patys sukūrė „Dviračio žiniose“. Televizija savo gyvumu nugali sceną.
xxx
Todėl man natūraliai patrauklesni tampa tie spektakliai, kurie apsieina be kasdienos darbinių palydovų - kompiuterių, telefonų, interneto, tiesiog primindami aktoriaus buvimo scenoje fenomeną. Laimei, tokių esama, ir net grynuoju pavidalu: Oskaro Koršunovo ir Antano Obcarsko „Liudijimai“ Nacionaliniame, kur aktorės atlieka keliagubą transformaciją. Būti scenoje savimi (kiek tai įmanoma) ir pasakoti Ukrainos moterų istoriją, drauge parodant, kaip pati istorija aktorėms buvo perteikta. Tarsi paprasta, nes istorijos paprastos, be jokių stilistinių ypatumų, ir todėl pasiekiančios tikslą: sukrečiančios ir sulaukiančios atjautos, išgyvenimo drauge su aktore-klausytoja-pasakotoja, nes veiksmas, kad ir įvykęs, yra pasakojamas-kartojamas čia ir dabar, ir taip tvirtinamas jo universalumas.
Tai primena dar vieną teatro aspektą - bendravimą su visuomene. Sprendimą, kaip pasakoti jai aktualius dalykus, nagrinėti jai ir kūrėjams svarbias temas, kai asmeniškumai tampa bendri. Atrodytų paradoksaliai, bet tą siūlo ir radikaliai kitokios formos (ir jau išvykstu už Vilniaus) Roberto Wilsono „Dorianas“ Kauno nacionaliniame, analizuojantis kūrėjo, narcizo, garbėtroškos motyvą, tvanu užplūdusį ne vien mūsų šalį ir ne vien kūrybines salas. Tarp aibės režisieriaus prismaigstytų nuorodų, efektų, stilistinių reikalavimų, scenovaizdžio ir choreografijos elementų Dainius Svobonas ir Mantas Zemleckas išlieka pavyzdiniais aktoriais, vienos personos dviem pusėmis (ir neįsivaizduoju, kaip juos atskirti vertinant): viena - sukaustyta, pavargusi, įnoringa, kita - dar trykštanti jaunatviškumu, lengvumu ir visais įmanomais troškimais užkariauti pasaulį. Kuri pavojingesnė?
Greta - kito kūrėjo biografija: Panevėžio teatras ir Aleksandras Špilevojus užsimojo peržvelgti vardo, kurį teatras nešioja, bet ir miesto identiteto pamatą - Juozą Miltinį. „Saloje, kurios nėra“ taip pat dvi maestro pusės, jaunystė ir senatvė. Ir jei Albinas Kėleris sukūrė precizišką savo mokytojo kopiją, Laurynas Jurgelis neturėjo kuo remtis. Tačiau jaunasis Miltinis buvo perteiktas retrovaidybos stiliumi, - koks iš esmės šiandien atrodytų paties Miltinio kurtas (kaip ir raudonas „tragiškasis“ apšvietimas vietomis man priminė „Mirties šokio“ spalvas). Stulbina puikiai suvaldoma milžiniška medžiaga, teisingai pasirinktas kūrėjo ir valdžios santykių motyvas, įdomi paralelė su Shakespeareʼo Prosperu. Atsisakyta užsidaryti tik teatro saloje ir net režisieriui atleistinos kiek lengvesnės scenos, - nes spektaklis kurtas pirmiausia miestiečiams, o ne teatrologams, ir anšlagai patvirtina tikslą. Bet „Sala“ kalba ir apie kūrėjų ambicijas: tam pakviestas kito teatro mieste orkestras, tam dedamos aktorinės pastangos, visada juntamas drąsos, o ne įžūlumo reikalaujantis užmojis įdėmiau pažvelgti į švenčiausią ikoną - jos nesumenkinant.
Šis spektaklis drauge su Muzikos ir teatro akademijos studentų diplominiais darbais man priminė kitą fenomeną, kurio dažnai nebelieka nebestudentų scenose: aistrą. Šiandien teatre viskas racionalu, sumąstyta, pasverta, nepersistengta - lyg scenoje veiktų vadybinis modelis, energijos išlaidų ir kaštų analizė. Ir jokio džiaugsmo ar užsidegimo vaidinti, kurti. Taip, darbas gali virsti rutina, bet tai kalba apie paties kūrėjo suvokiamą vietą visuomenėje, jo misiją, savo takelio išmynimą. Jei pažvelgtume į menininkų pasidalijimą po scenas, pamatytume, kad bent jau Vilniuje daugiausia dėmesio sulaukia valstybinių teatrų spektakliai, o daugelį jų stato jaunieji kūrėjai. Didžiosioms figūroms traukiantis nuo scenos suintensyvėjo galvų medžioklė (o ir kokia kita teatrams būtų išeitis?), ir gaunantys daugiau finansinių išteklių teatrai naudojasi šia kultūros politikų sukurta disproporcija (nepaliausiu priminti: santykis tarp valstybinių teatrų ir nevyriausybinių visų menų įstaigų finansavimo 2022 m. buvo 15:1). Todėl sočios vietos laukia naujų vardų, juos pastiprindamos nelyginamai didesnių apsukų reklaminiais ir rinkodariniais mechanizmais. Tačiau meniniai aspektai paliekami visuotinei tolerancijai, skoniui ir rinkai. Tad galime matyti, kaip žiūrovams siūlomas ir teatre klesti patogus jaunatviškai miesčioniškas skonis (anksčiau tai buvo oksimoronas!), žiūrovams užtikrinantis patogų pabuvimą ir geriausiu atveju „pasisolidarizavimą“ su užguitaisiais scenoje. Kai švelniai pakalbama aštriomis temomis, sukuriama tolerancijos rojaus iliuzija su neapykanta netolerantiškiems, sublefuojamas dalyvavimo teatras (su griežtomis nuorodomis, kaip daryti) ir multidisciplina. Dramos spektakliuose atsiranda choreografija, būtina formai pagyvinti, bet ne temai, ir išduodanti choreografo nuolaidas prastiems šokėjams. Vadinamoji postdrama patiria visišką fiasko, nes dažniau vaikomasi formos, neabejojant pasirinkto stiliaus reikalingumu, ir nereikalaujama profesionalumo. Todėl džiugina, kad prieš tokias tendencijas atsilaiko ir kitokią publiką įvairaus pobūdžio kūriniais sutraukia „Meno ir mokslo laboratorija“. Kad pabuvęs įvairiose pozicijose savo teatrą ima kurti Povilas Makauskas, pristatęs - vėlgi! - puikų grynojo aktoriaus teatro pavyzdį „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“ - kontempliatyvų ir poetišką, bet išties nerimastingą spektaklį Fernando Pessoa kūrybos motyvais. Tai tie atvejai, kai statyti spektaklį ir kurti teatrą yra viena.
xxx
Režisierė Ariane Mnouchkine sakė, kad jos „Théâtre du Soleil“ galioja dvi taisyklės: pirma - visiems vienodas atlygis ir antra - pagarba mokesčių mokėtojų pinigams. Pirmoji taisyklė išduoda ano mažiaus 7-ojo dešimtmečio teatro-komunos prigimtį ir sąlyginį darbų nesidalijimą, leidžiantį kaskart su spektakliu statyti teatrą; antroji - atsakomybę už lėšas, kurias visuomenė skyrė teatrui, ir todėl - grąžą jai.
Kiek atsakomybės prieš žiūrovą ir visuomenę užsikrauna mūsų kūrėjai? Kiek jie nori keisti visuomenę? Kiek dar turi tam reikalingos aistros? Grįžtu prie „Dialogo“. Vienas garsiausių lenkų teatro kritikų Maciejus Nowakas 2016 m. tekste apie visuomeninį teatrą rašė: „Koks gali būti mūsų azimutas trečiam tūkstantmečiui? Gal tai naujas visuomeninis teatras, užimsiantis nišą tarp teatro-laboratorijos ir komercinių scenų? Kaip jį galima būtų atpažinti? Tai teatras, kuris naujo teatro pasiekimus sujungtų su visuomenine atsakomybe. <...> Tai bus geranoriškas žiūrovui teatras, kovojantis su visomis atskirties formomis: kartų, papročių, fizinėmis, pažiūrų ir klasinėmis. Teatras, kuris garantuos svarbų laiką praleisti kartu. <...> Subendrinto individualizmo teatras. Visuomenę integruojantis ir skatinantis. Žadinantis bendrystę, kuriai šiandien mirtinai reikia paramos, nes pati savimi abejoja.“ Ir t. t. Skaitau ir galvoju ne apie tai, ką jis rašo, bet ir kaip. Ar kada skaičiau tokią pakylėtą, aistringą teatro kritiko ar kritikės retoriką, prilygstančią advokato kalbai teisme Holivudo filmuose ar Dantonui Nacionaliniame konvente (žinoma, Wajdos filme)? Ar taip galėčiau parašyti pats, nebijodamas viešai susilaukti tik pašaipos ir netikėjimo, nes nepasitikime visa kuo? Nežinau, ar Maciejus sulaukė pašaipų, nes socialiniai tinklai pralaimi laikui, - ilgainiui vienadienės insinuacijos tampa nebeįdomios ir netenka bet kokios reikšmės. Bet žurnalo numeriuose išliko faktas: sulaukta didžiulės diskusijos apie visuomeninį teatrą. Ir gal kaip tik todėl, kad kritikas kalbėjo būtent taip.
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000).