Teatrologės, kritikės Sigitos Ivaškaitės pokalbis su režisiere, „Vilnius City Opera“ vadove Dalia Ibelhauptaite apie operos režisūroje vis dar (ne)egzistuojančias moteris.
„Man atrodo, dėl konteksto ir jaunų žmonių, kurie iš šių dienų perspektyvos daug ko jau net negali įsivaizduoti, turime grįžti atgal. Kai aš prisimenu 1985-uosius Lietuvoje, čia buvo ryškios trys režisierės: dramos teatre - Dalia Tamulevičiūtė ir Irena Bučienė, operoje - Vlada Mikštaitė. Viskas. Jei pažvelgtume į bet kurią kitą šalį Rytuose ar Vakaruose, moterų režisūroje visur buvo vienetai“, - taip prasidėjo mano ir Dalios Ibelhauptaitės pokalbis apie tai, kodėl iki šiandien operos režisūroje dominuoja vyrai. Tikiu, kad Dalios pristatinėti nereikia ir ganėtinai aišku, kodėl kalbuosi būtent su ja - bene vienintele tarptautinio masto operos režisiere ir prodiusere iš Lietuvos. Mano užduotis buvo išklausyti ir ištraukti pamirštus ar nepamatytus aspektus, tam tikras detales istorijoje, kuri labai greitai gali būti „nurašoma“ keliais raktažodžiais: valdžia, pinigai, reprezentacija.
Nuo pat žanro pradžios, opera buvo kiekvienos šalies deimantas karūnoje, rūmų pasididžiavimas ir turtingumo išraiška. Savo prigimtimi ir masteliu (tai ne kartą pokalbyje akcentuoja ir Dalia), ji išlieka daugiausiai komponentų vienu metu jungiantis scenos menas. „Ir visos profesijos, kurios reikalavo suvaldyti kompleksinius darbo procesus, mąstyti labai strategiškai, kurios buvo vertinamos kaip itin sudėtingos, juk jose automatiškai nebūdavo vietos moteriai: astronautika, dirigavimas, atominės fizikos mokslas, inžinerija ar net literatūra - čia kūrusios moterys pasirašinėdavo slapyvardžiais... Tai tęsėsi labai ilgai ir buvo grindžiama tuo, kad moterys vadovaujasi emocijomis, o vyrai - intelektu ir strategija“, - tęsė mintį Dalia.
Sigita Ivaškaitė: Viskas, ką dabar vardiji, šiandien vadinama diskriminacija lyties požiūriu, lyčių stereotipais ir t. t. Šiandien mes tai galime įvardyti. Kai kuriuos tai gąsdina, sakoma: „Iš kur tos problemos atsirado? Anksčiau taip nebuvo“. Bet buvo, visada, tik kalbėti apie tai nemokėjome, o tie, kas problemos nematė, tam reikalingo žodyno tikrai nesiūlė, nes nenorėjo, kad ir pasąmoningai, prarasti savo privilegijuotos vietos.
Dalia Ibelhauptaitė: Taip, ir įgyti tas „kompleksines“ specialybes galėjai ne bet kur. Tada mes turėjome stoti į vos kelias Rusijos aukštąsias mokyklas, nes Lietuvoje teatro režisūros programos dar iš viso nebuvo, o pirmasis kursas buvo surinktas tik kitais metais po to, kai aš įstojau Maskvoje. Bandžiau tris kartus. Pirmąjį kartą neįstojau - man pasakė, kad „dėl jaunystės“, o antrąjį - išlaikiau visus egzaminus puikiai ir surinkau reikiamus balus, tačiau man pasakė, kad, „deja, tais metais moters nepriims“.
Supraskite, tuo metu režisūros kursuose moteriai buvo išskiriama viena vieta kas penkerius ar net septynerius metus. Ir jie net nesiteikė to parašyti ant durų: šiemet moterims vietų nėra. Aš atvykau, mėnesį „daviausi“ su septyniais egzais ir „ups“, šiemet nepriimame... Ir čia mes vėl atsitrenkiame į sisteminį požiūrį ir mentalitetą. Kai jau įstojau, pirma mano mokytojo Marko Zacharovo, kuris iš esmės buvo labai išsilavinęs ir protingas žmogus, man skirta frazė buvo tokia: „Moterų režisierių nebūna, bet jūs galite pabandyti“. Ir vėlgi, tai nebuvo toks vienas žmogus ir jie tokie nebuvo tik Rytuose, tas pats tuo metu vyko ir Amerikoje, ir Anglijoje, ir kitur.
Tokiame mąstyme, tokioje realybėje moterys neturėjo galimybių studijuoti, o jei profesijos nestudijuoji, negali tapti jos atstove. Moterys, kurios ryždavosi eiti į tokias profesijas, kur joms nebuvo suteikta „protinių galimybių“, buvo laikomos anomalija, o ne norma. Opera, kaip ir didžiulis Brodvėjaus miuziklas, moterims režisierėms buvo dar didesnė anomalija dėl savo mastelio ir žanro kompleksiškumo. Ir dėl milžiniškų biudžetų. Sakoma, kad bijodavo, jog moterys „vaikų susilauks“...
Na, taip, čia jau vėliau taip kalbėta, kai ėmė kilti klausimai ir reikėjo rasti į juos atsakymus. Mes iš tiesų kartais paklystame laiko tėkmėje, vertindami tai, ką turime dabar. Progresas, ypač susijęs su žmonių teisėmis, o tai reiškia - ir mąstymu, vyksta labai lėtai, turi užaugti kelios kartos, kol tai, už ką kovota, „įsispaudžia“ mūsų pasąmonėje. Dažnai nuskamba mintis, kaip neseniai moterims buvo suteikta teisė balsuoti, bet taip pat ne taip jau seniai moterys galėjo pradėti dirbti ir gauti už tai atlygį, kuris pradžioje buvo suvokiamas kaip priedas prie vyro atlyginimo, arba kad darbas reikalingas tik tiek, „kol susiras vyrą“. Tad kai ir šiandien kovojame už tą lygią algą, nepradedame nuo to, kad „mes KAŽKODĖL negauname tokio paties atlyginimo“, mes kalbame apie tai, kad pasikeitusioje darbo ir gyvenimo struktūroje moteris jokia forma nebėra vyro dalis.
Taip, tai - žymiai gilesnė mentaliteto bėda, nes niekada nebuvo taip, kad moteris negebėjo tų darbų dirbti. Tą ydingą mentalitetą buvo galima išgyvendinti tik sėkmingais moteriškais pavyzdžiais. Supraskite, jei šiandien moterys sudaro, tarkime, 10 proc. visų režisierių, tai jau yra 10 kartų daugiau, nei buvo anuomet, kai jų buvo 1 proc. Tai yra geriau, bet tai nėra gerai.
Mano laikais tikrai ne visos atlaikydavo kelionę nuo studijų ir mažų spektaklių iki didžiųjų mastelių. Dirbtinai kuriama papildoma įtampa, užslėptos patyčios, nepasitikėjimas vien dėl to, kad esi neva „silpnoji lytis“... Iš manęs visada buvo reikalaujama dvigubai daugiau. Vien dėl to, kad jiems atrodžiau silpnesnė; du kartus smarkiau, daugiau ir dažniau turėdavau įrodyti, kad galiu. Man tai padėjo mobilizuotis, bet tikrai ne visoms taip suveikė. Todėl reikėtų nepamiršti, kad po to, kai labai nedaug moterų buvo priimamos į studijas, labai daug jų neatlaikydavo spaudimo.
Neatlaikydavo tada, neatlaiko ir dabar. Ir ne tik moterys. Tik, jei kalbame lygindami „vyrai - moterys“, akivaizdu, kad priimant 10 vyrų ir 1 moterį, dažniausiai kažkas iš jų studijų procese pasitrauks. Tik kai iš 10-ties vyrų pasitraukia kad ir 4, o įstojusi vienintelė moteris irgi pasitraukia, galiausiai vis tiek profesijos lauke turime +6 vyrus.
Jei kalbėtume apie tas, kurios atsilaikė ir išgyveno būtent operos pasaulyje, kaip mano bičiulė, Lietuvoje stačiusi Francesca Zambello ar Julie Taymor, sukūrusi garsiojo miuziklo „Liūtas karalius“ spektaklį, jos turėjo (ir turi) labai stiprią ir konkrečią specializaciją. Zambello stiprybė - tai vizualieji menai, o Julia yra lėlių teatro ekspertė. Na, ir tuomet, kai eilėje stovi 10 kandidatų, tarp jų - 1 moteris, ir tik ji turi tam kūriniui reikalingą skillsʼą, ji gauna darbą dėl to, kad niekas kitas tokių kompetencijų neturi. Supraskite, anuomet tai buvo kasdienė kova, kurioje privalėjai ginti savo teisę sėdėti ant vieno suolelio su vyrais ir įrodinėti, kad „nesi gorila“, kad tu irgi gali. Gal čia reikėtų sakyti kitaip, nes niekaip nenoriu įžeisti šių nuostabiai išmintingų primatų...
...man kaip tik gražiai susišaukia su Guerilla Girls, juk jų vienas pirmųjų iškeltų faktų buvo tas, jog muziejuose moterų kūrėjų - absoliuti mažuma, o štai vyrų sukurtų nuogų moterų - dauguma. Juk panašiai ir operoje: didžioji dauguma kūrinių kalba apie tragiško likimo moteris, kuria jų portretus. Kompozitoriai ir libreto autoriai - vyrai, o kūrinius analizuoja ir scenoje stato taip pat vyrai. Meninis mansplaining, jei galima taip pasakyti...
Mano kartos moterys režisierės dėjo visas pastangas, kad jų nevadintų moterimis. Tai, kad apie mane gyvenime kas nors sakytų „režisierius“, - ne vyras, ne moteris, tiesiog įvardytų profesija, - atrodė didžiausias pasiekimas. Jei moteris norėjo dirbti aukščiausiame lygyje (hierarchiniu valdžios požiūriu), ji turėjo perimti vyrišką mentalitetą, mąstymą, vyro energetiką... Ateidavo moteris, bet kalbėsena, suvokimas, analitika ir strategija aplinkiniams turėjo kelti asociacijų, kad tai yra vyriška. Kartą Olandijoje meno vadovas man patarė „rimčiau“ apsirengti, kai eisiu į susitikimą su direktoriumi. Kai paklausiau kodėl, man atsakė: „Šio pastatymo biudžetas labai didelis, tai svarbu, kad jis neišsigąstų“.
Tuo metu atrodyti ir kalbėti jau buvau išmokusi ir aš. Taip pat išmokau ir tvirtų derybų, dėl to man sekasi prodiusuoti. Taip, iš tų anuomet iškilusių moterų, iš tiesų didžioji dauguma neturi vaikų, retai turi asmeninį gyvenimą ir tokią laisvę, kaip dabar ją supranta jaunesnių kartų žmonės. Tai buvo tarnystė savo darbui, pašaukimui, idėjai. Šiandien požiūris yra visiškai kitoks, dabar kalbame, gerbiame ir garbiname moteris už tai, kad jos yra ir turi savo stilių.
Kažkaip nujaučiu, kad dabar pasisuks kalba apie „overcorrection“, kai stengdamasis pataisyti klaidą, perlenki lazdą...
Puiku, kad šiandien moterys turi žymiai daugiau galimybių, bet blogai yra tai, jog naudojantis tomis galimybėmis, atrodo, bėgi viena koja... Gauni darbą, bet gauni „moters“ poziciją, - ne kaip menininkė, ne kaip koncepcijos kūrėja ar žmogus, kuris moka dirbti. Visuomet esu už atviras galimybes moterims, bet į tokią situaciją žiūriu įtariai. Mane jaudina tai, kad mes tų jaunų moterų neruošiame, neauginame, neduodame galimybės joms tobulėti nuo mažo iki didelio formato...
Taip, dabar dažnai moteris atsiduria darbinėje pozicijoje „dėl skaičiaus“, nes reikia lygybės. Tada pro pirštus žiūrima į profesinius kriterijus, nes kažkas kažkur „girdėjo apie tokią režisierę“, arba jie nustumiami į antrąjį planą, nes projektui kviečiama tiesiog moteris...
Taip, ir staiga ji įmetama į didžiulę mašiną, į mėsmalę - tokia yra opera. Ir jeigu jai nepasiseka taip, kaip mes tą sėkmę suprantame, t. y. negaunami apdovanojimai ar neparduodami bilietai, tada žiūrėdami ėriuko akimis nekaltai stebimės: oi, na va, nepasisekė... Manau, moterims režisūroje sunkumai šiandien vis dar yra didžiuliai, tik kitokie. Juk pagrindinis tikslas yra profesijoje, rinkoje išsilaikyti ilgai, netapti, kaip britai sako, a flash in a pan (liet. „trumpalaikiu blykstelėjimu“).
Iš esmės jei mes, kaip visuomenė, nustotume skirstyti žmonių savybes lytims, labai daug problemų tiesiog nebeliktų...
Visiškai sutinku, juk nuo to ir prasidėjo mano gyvenimo karjera: aš norėjau būti tik „režisierius“. Mane labai užknisdavo, kai recenzentai straipsniuose vis paminėdavo „moteris“. Jei jie nebūtų niekada manęs matę, o vardas nebūtų toks aiškiai moteriškas, jiems niekada nerūpėtų. Bet kuriuo atveju, žiūrint į šiuolaikinį operos pasaulį, akivaizdžiai matome, kad ir šiandien čia neatsirado ženkliai daugiau moterų, kaip ir neatsirado daugiau tokių moterų, kurios turi tris vaikus, šeimas ir dirba didžiausiuose operos teatruose keliaudamos po visą pasaulį.
Čia reikia suprasti, kad skirtingai nuo dramos teatro, kur esame įpratę, kad režisierius suburia savo trupę, kaip, pavyzdžiui OKT, operos režisieriai dirba išskirtinai keliaudami. Juk kiekviena šalis neturi 100 operos teatrų (na, nebent suskaičiuotume visus Vokietijos teatrus); tų didžiųjų scenų yra vos po kelias didesnėse šalyse, o mažesnėse - tik po vieną. Tai reiškia, kad jei esi aukšto lygio kūrėjas, tavo darbo specifika yra keliauti per tas didžiąsias scenas visame pasaulyje ir ten statyti naujus ar atgaivinti senesnius spektaklius, įgyvendinti koprodukcijas. Tarkime, per metus kuri pastatymus keturiose skirtingose šalyse ar net žemynuose, ir kiekvienoje vietoje turi praleisti vidutiniškai apie mėnesį laiko ar daugiau. Taip mes grįžtame prie to, jog būdama moterimi ir dirbdama tokį darbą, nebegali turėti tokių įsipareigojimų šeimai, vaikams, kaip juos supranta mūsų visuomenė.
Ir, taip, visada galime grįžti prie to, kad būdama didžiulio masto, kompleksiška, opera yra susijusi ir su didžiuliais pinigais - tai superdideli biudžetai, taigi didėja ir investicijos rizika, tad dažnai norima rinktis „saugų variantą“. Tai reiškia, jau matytą, žinomą, o tokių vardų daugiau tarp vyrų: net jei tas vardas - Calixto Bieito, kurio operinė kūryba iš esmės yra visiškas avangardas ir anarchija, bet žiūrovai, kurie moka pinigus, jau žino jį, ir teatrui jis yra „saugus“.
Čia galime pakalbėti apie neseniai Londone, Covent Garden teatre vykusią „Undinę“, kur puikiai pasirodė Asmik Grigorian. Spektaklį režisavo dvi moterys. Dabar, turite suprasti, kad labai sergu už jas, džiaugiuosi jų galimybe kurti, bet noriu papasakoti kitą pusę, kodėl ne visada tarsi savaime norisi džiaugtis moterų užimtomis aukštomis pareigomis.
Na, pradėkime nuo to, kodėl dvi moterys turi dirbti vieno žmogaus darbą? Užimti vieną darbo poziciją. Paieškojusi internete radau jų bendradarbiavimų, tačiau įprastai jos nekuria kaip duetas.
Viena jų yra režisierė, o kita - choreografė, bet abi įrašytos kaip bendraautorės. Dvi jaunos moterys, kurioms Karališkoji opera suteikė pagrindinę sceną, o spaudoje buvo labai pabrėžiama, kad pastatymo koncepcija bus sustainable, recyclable (liet. tvari, perdirbama) opera. Tai iš esmės reiškia, jog bus panaudotos senos dekoracijos ir kostiumai, kažkas sukarpyta, suklijuota. Štai kokia „tvari opera“.
Na, mes tą tvarią operą kūrėme ir Lietuvoje, būkime biedni, bet teisingi, - tik ne dėl koncepcijos, o dėl to, kad nebuvo pinigų. „Verterį“ pavertėme „Pelėju ir Melisanda“, „Toską“ - „e-Carmen“, o „Užburtąją fleitą“ - „Samsonu ir Dalila“. Mes to niekada neslėpėme, net didžiavomės, bet ir nešaukėme apie tai, kokie mes konceptualūs. Dabar visos recenzijos Londone šaukia apie tvarią operą. Jei atvirai, tai yra blogiausios, naftalininės dekoracijos, kokias aš mačiau per paskutinius 30 metų, o kostiumų eklektikos niekas net nebandė suvaldyti. Jaunystėje aš kovojau prieš tokias dekoracijas. Aršiai ir agresyviai. Idėja kaip idėja, bet manęs niekaip neapleidžia mintis, kad pasirinkusi dvi moteris, teatro vadovybė nusprendė pasisaugoti ir „prasisukti“ kuo pigiau. Suprask, jei nepasiseks - tai daug neprarasime.
Ir koks patogus kūrinys! Jau girdžiu komunikacijos kūrybininkus susitikimų kambaryje pristatančius šią idėją: gi „Undinė“, vandenynai, plastikas, o čia - tvarumas, perdirbimas. Pasaka!
Taip. Bet labiausiai tokiose istorijose mane jaudina tai, kad dažnai po įvairių premjerų kalbantis su solistais, choro atlikėjais, skaudžiausia būna tada, kai jie pasako: „na va, nelabai pasisekė, bet... ką, atvažiavo mergina iš Amerikos, na ką...“ Man taip gaila tų didelių galimybių, kurios išlekia į orą, nes žmonės nebūna paruošti.
Apie panašų atvejį Berlyne man yra pasakojusi režisierė Yana Ross, kuriai ten buvo pasiūlyta mažesnė teatro scena, prisidengiant tuo, kad ji „atlaikys eksperimentinę dramaturgiją“. Akivaizdu, nenorėta rizikuoti didžiąja scena dėl eksperimentinio darbo, kuris gali ir neatsipirkti. Vargu, ar teatro vadovas šį pasiūlymą būtų taip drąsiai išsakęs tiek pat ar net mažiau pripažinimo pelniusiam kūrėjui vyrui. Beje, ir pjesės, dėl kurių buvo nerimauta, parašytos išskirtinai moterų (kad ir įvertintų Nobeliu), o dėl autorių vyrų kūrinių tokių nuogąstavimų dažniausiai nebūna... Tiesa, Yana tokio pasiūlymo ne šiaip sau atsisakė: teatro direktoriaus apkaltinta „nemenišku“ mąstymu, paaiškino, kad jos mąstymas ir pasirinkimas iš tiesų yra politinis, nes ji neturi prabangos galvoti tik apie meną, mat jaučia atsakomybę kitoms moterų kartoms rodyti pavyzdį ir užimti tą vietą didžiojoje scenoje.
Taip, ir dar būtent tas aspektas: eksperimentuoti. Kodėl mes jau esame tos, kurios turime užsiimti tik eksperimentais? Kai dirbau Niujorke ir mano pirmas dramos pastatymas iš karto buvo nominuotas Dramos lygos apdovanojimui, tada gavau agentą, mane pasigriebė New York Theatre Workshop ir Public Theatre, - du dideli off-Broadway teatrai. 2004 metais tai atrodė kaip svajonė! Ir tada prasidėjo karuselė: mane griebia, bet didelio pastatymo neduoda. Amerikoje iki šiol didžiulę įtaką turi method acting, kurio ištakos yra Michailo Čechovo, taip pat ir Konstantino Stanislavskio sistemose. Todėl aš jiems buvau brangi dėl to skills´o, apie kurį jau kalbėjome, t. y. tų teatro sistemų išmanymo. Be šių kompetencijų manęs iš viso niekur nebūtų įleidę.
Ir taip tuo skills´u aš dirbau, kūriau eksperimentines pjeses ar originalias Shakespeareʼo interpretacijas. Tai vyko pusmetį, metus ir ilgiau, visi buvo laimingi, visiems gera, bet man - ne. Aš norėjau dirbti dideliu masteliu. Sėdėjau, žiūrėjau į tą aplinką, ir supratau, kiek daug metų man užtruktų, kol turėčiau realią galimybę sukurti spektaklį didelėje scenoje. Juk čia aš esu ne tik moteris, bet dar ir atvykėlė iš Lietuvos, nebaigiau nė vieno jų universiteto (pavyzdžiui, Harwardo, Julliardo ar Yaleʼio), nes tai taip pat labai padėtų ir būtų įvertinta... Todėl nusprendžiau Lietuvoje pastatyti „Bohemą“. Su jaunimu, kuriems tuo metu nebuvo vietos Nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Čia, matyt, yra visos šios situacijos silver lining (liet. geroji pusė). Sugrįžau į Vilnių dėl to, kad jaučiau turinti labai daug potencialo sukurti daug naudos jauniems kūrėjams Lietuvoje, pasitelkdama tai, ko išmokau būtent Vakaruose. Tada taip ir negrįžau atgal į JAV, net mano New York Theatre Workshop vadovas atvyko į Vilnių, du kartus žiūrėjo „Bohemą“, - sakė, geriau nei Bazo Luhrmanno darbas Brodvėjuje, kvietė su šiuo spektakliu atvažiuoti pas juos! Spėkit, kodėl nevažiavome? Čia vėl grįžtame prie pinigų ir valstybės (juokiasi). Negalėjome apmokėti kelionės ir dekoracijų pervežimo, juk „bohemiečiai“ (dabar „Vilnius City Opera“) - ne valstybinis teatras, ir dar šitiek žmonių...
Tai galima pavadinti likimo ironija, kad gal po bemaž 17-kos metų, šių metų pabaigoje grįšiu į Niujorką, į didžiausią jo sceną, ir tai nuoširdžiai bus ne dėl to, kad esu moteris, ar kad daug dirbau operoje. Nors tai - didelis privalumas. Tiesiog dabar dirbu kine ir vienintelis žanras, prieš kurį opera nusilenkia - tai Holivudas. Tai jiems vis dar yra aukščiausia kartelė, taip pat dėl mastelio.
Jei kas paklaustų, kokios yra svarbiausios operos režisieriaus savybės, nedvejodama atsakyčiau: gebėjimas viską kontroliuoti ir supinti tai į bendrą rezultatą. Reikia išlaikyti dramą, perpinti ją su muzika, bet neleisti jai užgožti, nes tada liks tik koncertas ir t. t. Ar tą gali daryti moteris? Tūkstančiu procentų: TAIP. Ar yra skirtumas tarp vyrų ir moterų? Manau, kad ne. Ar yra kaina, tikriausiai net du kartus didesnė nei vyrui, kurią moteris turi sumokėti? Manau, taip. Ar yra daug moterų, kurios pasiryžusios tokį kelią nukeliauti ir sumokėti tą kainą? Manau, yra. Noriu tikėti, kad tos moterys, kurios dabar gauna dirigentų, režisierių darbo vietas „dėl skaičiaus“, dėl to, kad „rėkiama“, net jei ne visos nukeliaus ilgą profesinį kelią, bet kažkas iš šių joms suteiktų galimybių išliks, nes bandymas ir suteikta vieta yra pažangos esmė.
Jos, turėdamos daugiau patirties, galės užauginti ir kitus. Prieš kelerius metus supratau savo pačios kelyje sutikusi daug lemtingų moterų. Gal ne su visomis jų teko kartu dirbti ar tiesiogiai iš jų mokytis, bet jos visos suteikė kažkokį laiptelį - po susitikimo su jomis, pajudėdavau pirmyn. Man labai patiko vienoje tinklalaidėje išgirsta mintis, kad lipdamos tais laiptais aukštyn, moterys galėtų rinktis kitokią strategiją nei vyrai, nes jų ratuose vyrauja amerikiečių vadinamos „brolijos“, kur už paslaugą atsimokama paslauga. O moterys galėtų savo pasiekimais įgalinti bent dar vienos moters ūgtelėjimą, bent vienu pasidalytu vertingu kontaktu ar net patarimu... Kuo dažniau matysime moteris vadovaujančias, tuo rečiau kils klausimas, ar jos gali tai daryti, ir daryti gerai. Beje, ar nemanai, kad moterų operos režisūroje padaugės ir tada, kai bus daugiau dirigenčių?
Taip, esu dirbusi su italų dirigentais, jiems moteris režisierė yra tuščia vieta. O dėl to pastūmėjimo, moterys tą turi savo prigimtyje, ypač, kai nustoja bandyti būti vyrais, - man tai užtruko ilgus metus. Nėra daug režisierių, daug asmenybių, kurios savyje turi tą „emocinio investuotojo“ gyslelę. Reikia suvokti, kad pedagoginis požiūris ir tokios investicijos yra labai didelės, trunka ilgai. Net Dalia Tamulevičiūtė, sėdėdama savo Žirmūnų bute, traukdama septintą cigaretę iš eilės, man sakė: nesirink šitos profesijos, nes moteriai ji labai žiauri. Bet kai aš nesustodama ėjau ir ėjau, beldžiausi, nebebuvo ką su manimi daryti (juokiasi).
Taip ir aš: kiek teko „bohemiečių“ veikloje sutikti jaunų režisierių, jų visada paklausdavau, ar tikrai jos to nori, ar tikrai pasiryžusios aukotis, nes paaukoti 10 metų ir po to viską mesti reikštų tiesiog 10 sugadintų gyvenimo metų. Manęs niekas niekada nevedė kažkokiu keliu: kai sėdėjau Eimunto Nekrošiaus repeticijose ar pas Emirą Kusturicą, ar pas Peterį Brooką Paryžiuje - aš tiesiog buvau didžių talentų pašonėje ir tyliai viską kaupiau. Dabar sėdžiu Holivude tarp penkių prodiuserių-dinozaurų ir visa sukaupta patirtis yra aukso vertės.
Užtruks, kol didžiuosiuose kūrybos formatuose atsiras dar daugiau moterų. Dabar viskas labai pasikeitė, bet mano vienintelis patarimas (ypač operos režisūroje) yra toks: jei įleidžia pro duris, reikia eiti. Nereikia galvoti „galiu ar ne, sugebėsiu ar ne“, nes vyrai apie tai negalvoja, arba galvoja labai retai ir dažniausiai tai daro ketvirtą ryto, ir niekam to nesako. Mes vis dar linkusios dvejoti, svarstyti, suabejoti ir tai parodyti, bet reikia tiesiog eiti ir daryti, kol leidžia, nes kuo daugiau mūsų įsileis, tuo bus geriau. Niekada negalime atsipalaiduoti, visą laiką reikia galvoti, kad privalome būti dvigubai geresnės nei visi kiti. Mano pagrindinė baimė yra ta, kad jei dabar sustosime, tai tie menami dešimt procentų moterų, apie kuriuos kalbėjome pradžioje, po dešimt metų virs penkiais.
Dažnai tikimės, kad viskas savaime plėtosis toliau, nes tai atrodo tiesiog logiška. Vis dėlto reikia eiti toliau, stengtis, kad progresas nesustotų - tai šiandien dažnai matome moterų teisių kontekste, pavyzdžiui, Amerikoje.
Taip, gerai, kad pramušėme judėjimą, bet jei mes sustosime, šitas traukinys toliau nejudės. Nebent tik atgal.
Nes nėra įpročio važiuoti šia kryptimi.
Jokio. Manau, čia gali daug padėti ir žiniasklaida, nes reikia išgyvendinti tą požiūrį, kad režisūra skiriama į „vyrų“ ir „moterų“. Juk neskirstome režisūros pagal seksualinę orientaciją ar odos spalvą, nes tai būtų neadekvatu. Mano pasąmonėje toks pat neadekvatus yra ir skirstymas lytimis.
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
