Kovą švenčiama ne tik Tarptautinė teatro diena, bet, savaitę anksčiau, ir Pasaulinė teatrų vaikams ir jaunimui diena. Pastarosios Lietuvoje nežymi nei kūrėjų apdovanojimai, nei triukšmingi šventiniai renginiai. Tačiau kasmet šią progą pamini Teatrų vaikams ir jaunimui asociacija ASITEŽAS, surengdama nacionalinę konferenciją, kurioje aptariamos šiai teatro sričiai aktualiausios problemos, pasidžiaugiama naujais pasiekimais. Šiemet jos tema buvo „Lietuvos scenos menas vaikams ir jaunimui: tarp praeities ir ateities“.
Tam tikru aspektu teatre tarp praeities ir ateities nuolat balansuoja ir kritika. Rašome ir kūrėjams, kuriantiems dabar, ir žiūrovams, spendžiantiems ar verta eiti į spektaklį kitą savaitę (ar mėnesį), bet taip pat rašome ir istorijai, fiksuodami dabarties įspūdžius ateičiai, kuri, tikimės, norės atsigręžti ir pasižvalgyti po praeitį. Tik ar visoms scenos meno sritims pakanka kritikos dėmesio? Ar pakanka rašančiųjų ir rašinių apie teatrą vaikams ir jaunimui? Ar vis dėlto reikėtų kelti klausimą ne apie kiekybę, o kokybę? Kas turėtų rašyti apie spektaklius vaikams? Ir apskritai, kam labiausiai reikalinga teatro vaikams kritika? Apie tai susėdome pasikalbėti su choreografe, edukologe, šokio teatro „Dansema“ meno vadove, Teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS Valdybos pirmininke, dr. Birute Banevičiūte.
Pašnekovę kalbino teatrologė, teatro ir šokio kritikė Goda Dapšytė.
-----
Teatro vaikams kritika, ar ji yra Lietuvoje?
Yra, juk ją skaitau. Klausimas: kiek jos yra ir kokia ji? Nemažai Teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS narių skundžiasi, kad apie juos niekas nerašo. Žinoma, tai daugiausia mažesniuose miestuose kuriantys teatrai. Jei kalbėčiau iš asmeninės patirties, tai man labai pasisekė, nes apie kiekvieną savo spektaklį turiu bent po vieną recenziją. Tad man sunku objektyviai įvertinti situaciją. Be to, tikrai nesuseku visų recenzijų apie teatrą vaikams. Galiu pasakyti, kad yra rašoma, ir ne tik apie spektaklius, skirtus darželinukams ar pradinukams, bet ir apie kūdikiams ar paaugliams skirtus spektaklius. Taigi, teatro vaikams kritika yra, turime stiprių teatro kritikų. Nors nėra rašančių vien apie teatrą vaikams, net nežinau, ar tai būtų prasminga, nes teatrologams, net ir rašantiems apie spektaklius vaikams, svarbu žinoti ir suprasti bendrą kontekstą. Manau, kad mūsų teatro kritika yra tikrai aukšto lygio, labiau trūksta kiekybės, norėtųsi, kad recenzijos pasirodytų dažniau.
Yra kritikų, teigiančių, kad spektaklius vaikams galima nagrinėti kaip bet kokį kūrinį, vien estetiniu požiūriu.
Pačia plačiausia prasme - galima, nes spektakliai vaikams turi visus scenos meno spektakliams būtinus elementus: turi pradžią, plėtotę ir finalą. Bet pažvelgus giliau, vis dėlto teatro vaikams specifika ima viršų ir negali jos nepaisyti.
Tuomet kyla klausimas, ar užtenka būti tiesiog teatro kritike/-u, kad galėtum rašyti apie spektaklius vaikams?
Viskas priklauso ir nuo to, kiek formaliajame išsilavinime kritikai yra parengiami šiai teatro sričiai, ir nuo to, kiek kiekvienas konkrečiai gilinasi tam, kad spektakliuose gebėtų atpažinti teatrui vaikams vertingus momentus. Šie momentai skiriasi nuo teatro suaugusiems, nes vaikams skirti spektakliai yra visai kitokie ir dramaturgijos, ir atlikimo požiūriu. Tad jei teatro kritikams trūksta žinių apie šios teatro rūšies specifiką, jiems sunku ir vertinti. Tokiais atvejais kritikai atsiduria tarytum eilinio žiūrovo pozicijoje. Mes, teatro profesionalai, savo ruožtu, žinoma, tikimės gilesnių įžvalgų, neapsiribojančių asmenine nuomone: norisi žinoti, ar recenzentai pastebi gilesnius spektaklio sluoksnius, spektaklio konstrukciją, ar gali pasakyti, kokiai amžiaus grupei skirtas spektaklis ir ar atitinka šios grupės poreikius, ar yra jai suprantamas. Visa tai reikalauja papildomo pasirengimo.
Kiek galiu spręsti iš Tavo darbų - ir meninių, ir mokslinių - kuriantieji vaikams privalo būti susipažinę su vaikų raidos etapais, žinoti, kas kiekvienai amžiaus grupei būdinga. Ar tokį patį reikalavimą reikėtų kelti ir kritikams?
Taip, nes kitu atveju viskas nusileidžia į gana mėgėjišką lygmenį, praeina paviršiumi. Nežinant vaikų raidos etapų ir jų niuansų, spektaklyje sunku įžvelgti meninių spendimų ir vaikų reakcijų sąsajas. Jei analizuoji, kas vyksta scenoje, gali nesuprasti menininkų pasirinkimų, kaip ir publikos reakcijų. Bet jei esi įsigilinęs į vieno ar kito raidos etapo būdingus bruožus, tai viskas matosi gana akivaizdžiai. Tad manau, kad bent jau elementarių žinių kritikams būtinai reikia.
Egzistuoja nuomonė, kad bent jau Lietuvoje apie teatrą vaikams ima rašyti mamomis tapusios kritikės.
Tokių pavyzdžių yra. Gal taip yra todėl, kad tokiais atvejais, prie tų rašančiųjų priartėja publika, ir tampa aiškiau, kas ir kodėl vyksta scenoje. Įvardyti ir aprašyti sceninius veiksmus yra kur kas lengviau nei mąstyti, analizuoti ir suprasti jų priežastingumą, kvestionuoti pasirinkimus.
Toks, sakyčiau, kiek buitinis požiūris į profesiją ir teatrą apskritai mane glumina. Tapus mama, mane ir pačią netikėtai užplūdo pasiūlymai rašyti apie spektaklius vaikams, o anksčiau kažin ar buvau jų sulaukusi.
Panaši situacija ir šokio kritikoje. Juk Lietuvoje ilgą laiką nebuvo rengiami šokio kritikai. Tie, kurie pradėjo rašyti apie šiuolaikinį šokį, savo tekstuose rėmėsi dramos teatro analizės principais.
Ir tebesiremia.
Taigi, panašiai yra ir rašant apie teatrą vaikams, nes nori ar nenori, bet kiekvienoje srityje yra specifiniai niuansai. Reikia domėtis, gilintis, ne vien tik kalbėti bendrame scenos meno kontekste. Kai skaitau nuolat apie teatrą vaikams rašančių kritikių, pavyzdžiui, Rūtos Oginskaitės, Ramunės Balevičiūtės, taip pat ir tavo straipsnius, jaučiu norą gilintis, matau atliktą analizę. Bet esu skaičiusi ir kitokių tekstų. Kartą žiūrėjau spektaklį vaikams, kuris sukėlė labai daug abejonių, bet netrukus perskaičiau paviršutinę, džiūgaujančią recenziją, kurioje tiesiog entuziastingai aprašyta tai, kas vyko scenoje.
Man, kaip kūrėjai, labai svarbu pajausti analizę, tekstuose matyti palyginimus, nebūtinai to, kas gerai, o kas blogai, bet matyti tuos vertinimus platesniame kontekste. Kai skaitau apie šokį ar teatrą, man, žinoma, sunku tai daryti kaip eilinei skaitytojai, nori ar nenori juos „perleidžiu per save“, lyginu savo nuomonę su rašančiojo. Bet visada labai norisi profesionalumo. Žinoma, smagu diskutuoti ir su žiūrovais, bet labiausiai „pasikraunu“, kai diskutuoju su žmonėmis iš mūsų profesinio lauko: su kritikais, šokėjais, choreografais, aktoriais, nes pokalbyje ieškau šio to daugiau nei paviršutiniai teigiami / neigiami vertinimai.
Turi daug tarptautinės patirties, bendradarbiauji su kolegomis kitose Europos šalyse, dirbi su teatro vaikams asociacijomis ir tinklais. Ar teatro vaikams kritikos problema aktuali ir kitur?
Ši problema aktuali visur. Jei tik kas iš kolegų sulaukia recenzijos - visas „Facebook“ mirga nuo jų pasidalijimų: „Apie mus parašė!“ Tai tampa tam tikru įvykiu. Daugelyje tarptautinių susitikimų dažnai aptariama problema, kad apie teatrą vaikams rašoma mažai, kad situacija yra sudėtinga. Tad šiuo aspektu Lietuvos situacija nėra išskirtinė.
Kaip manai, kas kritikoje yra sudėtingiausia?
Man atrodo, kad kritikams sudėtingiausia yra išsakyti pastabas taip, kad jos neskaudintų kūrėjų. Atsimenu a. a. Vitos Mozūraitės recenzijas iš to laikotarpio, kai tik pradėjau kurti. Ji mokėjo taip „įbesti“, kad rankas ir kojas atimdavo beskaitant. Kai nėra daug profesinės patirties, tai tas pastabas paprastai priimi labai asmeniškai, kaip žmogus, o ne kaip kūrėja. Kai įgyji daugiau profesinės patirties, daugiau perskaitai, imi suvokti, kodėl vienaip ar kitaip rašoma, ką įžiūrėjo kritikas ir kodėl. Taip atsiranda vidinė diskusija, o tai man taip pat duoda daug peno. Bet vis tik kritikai turi rasti būdą kaip nepasakyti: „Tai buvo košmaras, ir jūs ten neikite“. Manau, kad pateikti kritiką korektiškai ir įžvalgiai yra meistrystė. Be to, kritikai tam tikra prasme taip pat yra kūrėjai, o suvaldyti visus būtinus recenzijos elementus - nemenka užduotis. Juk kritikai irgi būna kritikuojami už savo recenzijas, manau, tai taip pat turėtų būti skausminga.
Mes pripratę, kad viskas, ką darome, yra blogai, tiesiog tokia neatsiejama profesinės veiklos savybė. Bėgant laikui įprantame, kad mes visi esame blogi ir tiek. Bet grįžkime prie teatro vaikams kritikos. Jeigu jos stygiaus problema tokia visuotinė, gal ji kyla dėl to, kad apskritai nėra tokio poreikio? Gal profesionalių kritikų refleksijos teatrui vaikams nėra jau tokios būtinos?
Nežinau, kiek kritika aktuali ir svarbi žiūrovams, kurie renkasi, kur eiti: ar jie renkasi vadovaudamiesi gerais kritikų įvertinimais, ar remiasi rekomendacijomis socialiniuose tinkluose. Tikrai įdomu, kiek įtakos kritiniai straipsniai turi teatro vaikams žiūrovų, t. y. tėvų, senelių ir mokytojų pasirinkimams.
Tačiau, jei viena ar kita teatro sritis nėra analizuojama, tai yra labai didelis nuostolis kūrėjams. Gali sutikti arba nesutikti su kritika, gali patikti arba nepatikti tai, kas rašoma, bet jei tavo darbai nėra analizuojami, tai jie tarsi lieka „pakibę ore“: sukūrei spektaklį, žiūrovai jį pamatė, bet trūksta to trečio, būtino analizės sando, kad ciklas užsidarytų ir vėliau vėl galėtum užkurti naują kūrybinį ratą. Manau, kad kritika ir analizė yra tiesiog būtinos. Visi bijo, kad recenzijose bus parašyta kas nors bloga, tad, žinoma, gali sakyti: „Man tai nereikia“. Bet aš esu įsitikinusi, kad giliai viduje visi žino, kad vis dėlto reikia. Manau, kad be spektaklio recenzijos nėra kūrybinio ciklo užbaigtumo, recenzija yra viena iš scenos meno kūrybinio ciklo sudedamųjų dalių.
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
