Dmitrijaus Krymovo spektaklio „Fragmentas“ recenziją norėjau pradėti pastebėjimu apie Klaipėdos dramos teatro tendenciją kviesti arba jaunus lietuvių režisierius, arba pripažintus užsienio profesionalus. Pavyzdžiui, šį sezoną prieš Krymovą spektaklius čia statė Agata Duda-Gracz, Michałas Borczuchas ir Jokūbas Brazys.
Tačiau tuoj pat sukirbėjo mintis, kad tą patį pastebėtume ir kitų Lietuvos valstybinių teatrų repertuaruose. Iš tiesų - pavyzdžiui, Nacionaliniame Kauno dramos teatre šį sezoną matėme Vincentʼo Adeluso, Isabelle Adelus & Suran, Augusto Gornatkevičiaus ir Roberto Wilsono premjeras. O Valstybiniame jaunimo teatre naujus spektaklius sukūrė Adomas Juška, Naubertas Jasinskas, Sergejus Loznica ir Árpádas Schillingas.
Regis, dabar yra toks laikas, kai lietuviai teatro režisūros meistrai paleidžia dominuojančias pozicijas. Tai nebūtinai reiškia, kad ateityje jų matysime vis mažiau. Tačiau ši įžvalga dar kartą priminė vietines reakcijas į beveik prieš dvejus metus publikuotą lenkų kritiko Łukaszo Drewniako tekstą, kuriame skelbta lenkų režisierių invazija į Lietuvos teatrą ir deklaruotos varganos sąlygos kurti jauniesiems. Šiandien nebereikia sureikšminti lenkų režisierių - Lietuvoje stato įvairių tautybių profesionalai. Štai Klaipėdos dramos teatras nelaikė kliūtimi po 2022-ųjų vasario 24-iosios į teatrą pakviesti net ir rusų režisierių Dmitrijų Krymovą, kartu su jo tautiečių komanda statyti Antono Čechovo „Tris seseris“. Tiesa, nuo pat Rusijos invazijos į Ukrainą 2014-aisiais, režisierius ne kartą viešai deklaravo nepritarimą valstybės veiksmams. Praėjusių metų vasario 25-ąją jis paliko šalį (regis, tai buvo iš anksto suplanuotas vizitas statyti „Vyšnių sodą“ Niujorke, kuriame režisierius gyvena iki šiol), greitai Rusijoje buvo uždrausti Krymovo statyti spektakliai. Kremliui nepalankią režisieriaus poziciją grindžia ir tai, kad prieš dešimtmetį jo kurtame spektaklyje vaidino Michailas Baryšnikovas, tėvynėje principingai nesilankantis jau beveik pusę amžiaus. Kita vertus, Krymovas iki pat 2022-ųjų pradžios kūrė Rusijos įstaigose, buvo apdovanotas „Auksinėmis kaukėmis“, jo kūryba remta valstybės pinigais; tad sunku pasakyti, į kokius kompromisus ir kuri pusė leisdavosi.
Taip pat sunku pasakyti, ar Krymovo pasirinkimas iš „Trijų seserų“ išskirti trečio veiksmo pradžios gaisro sceną netyčia sutapo su gyvenimo aplinkybėmis, ar buvo padarytas sąmoningai. Praėjusių metų gruodžio 30 dieną buvo pranešta apie režisieriaus namuose Niujorke įvykusį gaisrą, dėl kurio jis ir žmona („Fragmento“ prodiuserė Inna Krymova) buvo hospitalizuoti. Laimė, pavyko pagyti ir kovo 21 dieną Klaipėdoje įvyko „Fragmento“ premjera.
Spektaklio siužetą galima išskirti į tris dalis: daugiabučio laiptinės monotoniją; paniką dėl gaisro, dūmuose skendinčiame bute; persikėlimą į teatrinę erdvę, kurioje bandoma atitokti po patirto sukrėtimo. „Fragmente“ iš Čechovo literatūros teliko pretekstas scenoje analizuoti, kokius procesus žmogus išgyvena perversmo akivaizdoje, bei kurti situacijas, kuriose žmonės iš stebėtojų „užauga“ iki veikėjų.
Galima pamanyti, kad veiksmas sukasi aplink Samantos Pinaitytės vaidinamą Čechovo Olgos įkvėptą personažą. Vis dėlto pagrindinių veikėjų spektaklyje nėra. „Fragmentas“ visų pirma yra fragmentas iš gyvenimo, o jame pagrindiniai ir šalutiniai veikėjai egzistuoja tik pačių žmonių subjektyviai kuriamuose pasauliuose.
Daugiabučio laiptinėje teka monotoniškas gyvenimas: bėgioja mergaitė su kamuoliu, iš parduotuvės grįžusi moteris neranda raktų, lėtai judantis vyras negali išsikviesti lifto, nes kažkas jį iškviečia anksčiau. Nors aktoriai neištaria nė žodžio, veiksmų ritmas (jis, o ne tekstas kuria spektaklio dramaturgiją) nenutrūksta. Tai - grynojo teatro išraiška, leidžianti publikai ne klausytis pasakojimo, o stebėti išryškintas detales, kurių teatrališkumą kasdienybėje praleidžiame pro akis.
Laiptinės rutiną pertraukia scenovaizdžio keitimas. Scenografijos (kurios autorė Irina Komissarova) konstrukcija patraukiama į scenos gilumą ir vietoj jos prieš žiūrovų akis statomas naujas kambarys. Tai - Olgos-Samantos butas, kuriame ją užplūsta prisiminimai apie neišsipildžiusią svajonę tapti balerina. Į svajas įsiterpia gaisras: pro langą ima veržtis dūmai, vėliau pasirodo liepsnos. Beveik per visą šią sceną atrodo, kad gaisras niekada nesibaigs: įtampos nepaleidžia vis garsėjantis ugnies traškėjimas ir nuolat ryškėjančios (Eugenijaus Sabaliausko) šviesos, kurias prigesina vien virstančių dūmų pilkuma. Žmonės pagaliau šaukia, tačiau žodžiai veikiau skleidžia paniką nei jais komunikuojama. Įstabu matyti tuščią veikiančiųjų bandymą kentėti už kitus: nors gaisras vyksta greta esančiame name, žmonės pradeda naikinti savo saugius namus, nešdami iš jų daiktus, nudaužydami šviestuvus, plėšdami sienas ir lubas, galiausiai patys nusirengdami, verkdami, kosėdami. Bergždžiai čia ieškotume empatijos; viena nuobodžiaujanti moteris į savo panikos priepuolį įtraukia visus namo gyventojus, tarsi pagaliau būtų atradusi gyvenime kažką įdomaus.
Pasibaigus gaisrui žengiame į trečią spektaklio dalį, kurioje matome išvargusią, isterijoje skendinčią Samantą, ir Tomą (Gailiutę - jos įvaizdis artimas Čechovo aprašytai Mašai), kuri besistengdama suteikti kolegei pagalbą įtraukia į tai visą spektaklio komandą. Žiūrovai pamažu supranta, kad veiksmas persikėlė į teatrą, ir kad aktoriai imasi kitų vaidybos taisyklių. Čia personažai kuriami atsispiriant ir nuo „Trijų seserų“ veikėjų savybių, ir nuo savo pačių asmenybių bei santykių su kartu veikiančiais kolegomis. Pokytį sąmoningai pabrėžia ir tekstas: aktoriai vadina vieni kitus vardais, kalbose integruojami faktai (vardijami aktorių apdovanojimai, aptarinėjami charakteriai), į sceną kviečiami technikai. Veiksmas teatre - tai meno skrodimas, įtraukiantis į aktoriaus-personažo lyno paieškas.
Šią sceną inspiruoja šokas, kurį patyrė panikai dėl gaisro pasidavusi Olga-Samanta. Veiksmas įsukamas aplink nurimti negalinčią auką - kiekvienas scenos partneris deda (daugiau ar mažiau demonstratyvias) pastangas, kad pagaliau scenoje ir salėje įsivyrautų ramybė. Taip ištiesiamas dar vienas - įtampos tarp aktorių - lynas: niekada nežinai, kokios reakcijos tikėtis iš kolegų ir kaip teks laviruoti siekiant sugrąžinti veiksmą į vėžes. Ar tai reiškia, kad spektaklyje kalbama būtent apie aktorių realybę? Ne, nes čia skrodžiamas procesas, o juk visi žmonijos procesai savo pagrindais yra labai panašūs.
Tiesioginė deklaracija, kad atsidūrėme teatre, nėra pritempta - jos link žiūrovas atvedamas palaipsniui. Krymovas meistriškai jungia daugybę planų: augina vieną, jo nepaleidžia ir į dėmesio ratą įveda antrą, šio nenumetęs pasiūlo publikai trečią... Spektaklio chaosas nelieka fragmentiškas, nes žiūrovo iki tol patirti įvykiai nepasibaigia - juos tik pertraukia įsiterpiantys nauji. Kai žiūrovui pamažu įdiegiamos kelių personažų linijos, bet kuris išsišokantis personažas ar veiksmas atrodo adekvatūs - kiekvienam jų žiūrovo galvoje iš anksto paruošiama erdvės.
Iš tiesų Krymovo spektaklyje niekas taip ir nepasibaigia. „Trijų seserų“ fragmentą jis įdiegia žiūrovams tarsi jų gyvenimo įvykį - ne trumpalaikį iškritimą iš realybės, bet kasdienybės dalį, kuri išėjus iš salės tęsiasi toliau. Tai - sėkmingas žaidimas bendromis žiūrovų ir aktorių patirtimis, kurias daug teatro profesionalų palieka teorijai, tikėdami, kad jos kuriasi savaime ir dėl jų dirbti nebūtina. Kad ne visi pratę taip dirbti, liudija vaidyba, kuri „Fragmente“ dar neišnaudoja visų režisūros siūlomų galimybių. Pastaruoju metu Lietuvoje dažniau matome puikius aktorių darbus tvirtumo ir logikos stokojančioje režisūroje. „Fragmente“ pakanka teatro ir realybės balansą palaikančių veiksminių sprendimų, o aktoriai kol kas tiesmukai svyra arba į aktoriaus, arba į personažo pusę, labai retai žengdami ant aukščiau minėto lyno, reikalaujančio nuolat būti „tarp“. Regis, kad atliekant vaidmenis būtų paranku įsiklausyti į režisūros principą: kurti naują vaidmens sluoksnį iki galo nepaleidžiant prieš tai atskleisto.
Nors spektaklis trunka viso labo pusantros valandos, atrodo, kad tai - savikaina ir pastatymo resursais brangus kūrinys. Ir čia grįžkime prie pradžioje minėtos Drewniako minties. Lenkų kritikas, o vėliau ir dalis Lietuvos teatralų teigė, kad gavę dideles sumas ir patogias sąlygas jauni režisieriai galbūt sukurtų ne prastesnius spektaklius nei užsienio meistrai. Šiandien, „Fragmento“ akivaizdoje toks teiginys skamba spekuliatyviai, nes ne tiek daug režisierių (ir ne tik jaunosios kartos) kuria spektaklius, kuriuose elementų dermei ir veiksmo prasmei bei logikai sunku surasti priekaištų. Tad Klaipėdos dramos teatras sukūrė ne tik stiprų spektaklį, bet ir erdvę režisierių edukacijai. „Fragmentas“ - tai ne sėkmė, o dėsningas režisieriaus amato rezultatas ir galimybė žiūrovui patirti teatro malonumą.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
