Kalbėti apie festivalį praėjus keletui dienų nuo jo pabaigos yra kur kas lengviau: žvilgsniu galima aprėpti visą „Monobaltijos" plotą, atsiriboti nuo nespėjusių atvėsti emocijų ir ramiai apžvelgti matytus monospektaklius. Per penkias renginio dienas parodyta 12 monospektaklių - tikrai daug, tad tikėtis vien šedevrų būtų pernelyg įžūlu.
„Monobaltijos" programa, kaip įprastai, buvo įvairi. Festivalyje pristatyti itin skirtingų žanrų monospektakliai: nuo muzikinės-poetinės išpažinties iki fizinio teatro, nuo istorinės dokumentikos iki asmeninės patirties, nuo literatūrinės adaptacijos iki šokio teatro. Visas tuzinas priklauso konkursinei festivalio programai - „Monobaltiją" stebėjo teatro ir meno kritikų komisija, pabaigoje tarusi paskutinį žodį ir apdovanojusi tris geriausius darbus. Beje, smagus sutapimas: visi trys laureatų darbai buvo parodyti ketvirtąją festivalio dieną.
Pelnytas laurų vainikas
Po lenkų aktorės Gabrielos Muskalos pasirodymo tapo aišku, jog šis darbas yra festivalio šviesulys, kurį vargiai kas nors galėtų nustelbti. Monospektaklio pjesės „Kelionė į Buenos Aires" (režisierius - Marianas Poltoranos) autorės - dvi seserys, pasivadinusios „Amanita Muskaria" (lot. „raudonoji musmirė"). Duetą - aktorę Gabrielą Muskalą ir jos seserį Moniką Muskalą - parašyti šią pjesę prieš 11 metų įkvėpė jų senelės gyvenimo istorija. Televizorių ekranuose be sustojimo einantys angliški subtitrai (Muskalos personažas nuolat čiauška), pastangos sekti tekstą pralaimi prieš norą susitelkti į scenoje esančios aktorės stebėjimą. Ne aktorės - ji pasirodo po vaidinimo - o Valerkos, vienais naktiniais stovinčios miniatiūrinės keistuolės virpėjimą, iš niuansų, mikroskopinių būsenų ir nuotaikų nuaustą gyvybės formą.
Valerkos mintys šokinėja nuo prisiminimų iki buitinių rūpesčių, nuo egzistencinių apmąstymų iki netikėtų sprendimų. Veikėjos minčių chaosas, jos išsiblaškymas kausto dėmesį ne tik pasigėrėtinu išraiškos žavesiu ar subtilumu. Unikali, scenoje daugiau kaip valandą egzistuojanti Valerkos asmenybė jaudina kaip mūsų būties - absurdiškos, tragikomiškos ir graudžiai juokingos - gyvas įsikūnijimas. Lodzės Stefano Jaraczo teatre ir Varšuvos teatruose dirbanti viena ryškiausių Lenkijos aktorių, pažįstama ir Lietuvos kino žiūrovams: šių metų „Kino pavasaryje" iš visų konkursinėje programoje „Nauja Europa - nauji vardai" dalyvavusių filmų geriausiu pripažintas Grego Glinskio filmas „Drąsa", kuriame antraplanį vaidmenį sukūrė ir režisieriaus žmona Gabriela Muskala.
Skirtingos moters pasaulio ekspozicijos
„Monobaltijoje" buvo parodyti trys spektakliai, kuriuose gilinamasi į moters vidinį pasaulį, psichologiją, mąstymą, landžiojama po jos pasąmonės užkaborius ir painius emocijų labirintus. Visuose trijuose ta pačia tema kalbančių aktorių-moterų monospektakliuose vyrauja šokio, plastikos ir judesio kalba.
Katovicuose veikiančio fizinio teatro kompanija „Teatr A PART", savo kūriniuose gausiai naudojanti nuogybės, šokio, vizualaus naratyvo elementus, festivalyje pristatė monospektaklį „Ofelija" (režisierius - šio teatro įkūrėjas ir vadovas Marcinas Herichas). Aktorės ir šokėjos Monikos Wachowicz įkūnijama Hamleto mylimoji vaizduojama kaip išprotėjęs, seksualus, siautulingas, nesivaldantis gaivalas. Pusnuogė aktorė, bandanti savo kūnu perteikti egzistencinius Ofelijos ir universaliuosius moters sielos „traukulius", nepakyla iš komiško (nes tai daroma labai dramatiškai) striptizo lygmens: scenoje magiškas virsmas neįvyksta, jokia Ofelija nepasirodo. Ant juodo linoleumo beveik visą valandą vartosi, draskosi ir masturbuojasi aktorė Wachowicz.
Estų aktorės Katariinos Unt monospektaklio „Nisa" pagrindas - Kalahari dykumoje (Pietvakarių Afrika), Kung San gentyje gyvenančios merginos gyvenimo istorija, kurią užrašė amerikiečių antropologė Marjorie Shostak. Pati mokslininkė kurį laiką gyveno Kung San bendruomenėje, stebėjo tenykščių moterų kasdienybę, tyrinėjo jų socialinį vaidmenį ir padėtį uždaroje, nuo likusio pasaulio atsiribojusioje visuomenėje. Afrikos - egzotiško, magiško krašto - atmosferą kuria scenoje gyvai džiambe ir afrikietišku „pianinu" kalimba subtiliai grojantis muzikantas Tanelis Rubenas. Tuščioje erdvėje veikiantis Unt kūnas - tiksliai suderintas su muzikos garsais, aktorė su muzikantu veikia išvien, net tyliausias būgnu išgaunamas šnaresys atkartoja Nisos personažo akimirką. Techniniai nesklandumai - ekrane stringantys titrai, į anglų kalbą išverstas veikėjos monologas - suveikia kaip savotiškas šio monospektaklio privalumas: žodžių, tekstinio naratyvo netekęs estės pasirodymas tapo rituališku, meditatyviu, hipnotizuojančiu reginiu. Paprastu oranžiniu triko vilkinti Katariina Unt, pasitelkdama vien savo kūno plastiką, žiūrovų vaizduotėje geba virsti atokios Afrikos genties mergina, juodą sceną su vieninteliu medžiu - šviesos srautu centre - „paversti" dykuma, pilna nuodingų skorpionų ir vabzdžių. Monospektaklis „Nisa" pelnė specialųjį žiūri prizą.
 |
| Minna Puolanto spektaklyje „Išsimiegosi miręs” |
Kalbant apie apdovanojimus, buvo apmaudu išgirsti, jog suomės Minnos Puolanto monospektaklis užėmė tik trečiąją vietą. „Išsimiegosi miręs" (režisierė - Anna Veijalainen) „Monobaltijos" kontekste išsiskyrė kaip stiprus ir originalus darbas, atspindintis šiuolaikines scenos menų tendencijas. Galima pridurti, jog suomės pasirodymas akimirkai prasklaidė festivalyje tvyrantį apologetinį „motinėlės Rusijos" rūką. Skirtingai nei lenkės neva egzistencialistinėje „Ofelijoje" ar estės poetiškoje, jautrioje „Nisoje", čia į moters pasaulį žvelgiama ironišku žvilgsniu ir sveiko sąmojo pilnu protu. „Išsimiegosi miręs" - tai tragikomedija apie motinystę, moters-žmonos-motinos buitį. Aktorė, šokėja ir choreografė Minna Puolanto (ji taip pat yra ir šio darbo scenarijaus autorė) apie savo bemiegės nakties rutiną, pertraukiamą vaikų riksmo, žindymo, vystyklų keitimo ir kitų pareigų intermedijų pasakoja pasitelkdama modernų šokį bei išraiškingą pantomimą. Scenoje elektrine gitara ir sintezatoriumi grojantis Timas Hirvonenas gyvai reaguoja į monospektaklio vyksmą, kuria jo nuotaiką, konkrečiai situacijai randa akustinį atitikmenį. Scenos priekyje stovinčiame lėlių namelyje įkurdintos miniatiūrinės figūrėlės, vaizduojančios moters šeimos narius, priartintos prie čia pat stovinčios kameros ir tampa matomos videoprojekcijoje. Skirtingų elementų - šokio, muzikos, pantomimos, teksto, video junginys išsiskiria ypatinga darna. Monospektaklyje bendrų šeimos pietų scenai pavaizduoti pakanka į stiklinę sukišti „vaikus", o sutuoktinio vaidmenį akimirkai gali atlikti muzikantas arba nedidelė Keno lėlė. „Išsimiegosi miręs" sukurtas remiantis asmenine aktorės motinystės patirtimi. Todėl ši scenoje vaizduojama tragikomedija - nuo nemigos išsekusios mamytės para - atrodo tokia gyva ir atpažįstama.
Spektaklis lyg muziejus
Lietuvos monospektaklio žanro „ambasadorė", aktorė ir režisierė Birutė Mar festivalyje pasirodė su savo monospektakliu „Unė". Pagal 1930-1932 m. aktorės Unės Baye-Babickaitės Paryžiuje rašytus dienoraščius sukurtame spektaklyje restauruojama lietuvių teatro žvaigždės, ryškios ir įdomios asmenybės legenda. Tai daroma su archyvarui būdingu kruopštumu: nieko apie Unės asmenybę negirdėję žiūrovai turi galimybę pažinti ne tik aktorės spalvingą biografiją, jos unikalią pasaulėjautą, bet ir kultūrinį to meto kontekstą. Skirtingai nei Jurijaus Andriuščenkos monospektaklyje apie Aleksandrą Vertinskį, kur aktorius tiesiog mėgina įžūliai įsikūnyti į estrados legendą ir, atlikdamas jo dainas pelnyti nostalgiškai nusiteikusios publikos simpatijas, „Unėje" Mar nesiekia savęs tapatinti su garsiąja lietuvių aktore. Atvirkščiai - monospektaklio aktorė išlaiko distanciją su istorine asmenybe: iš sąmoju ir žavingu ekscentriškumu žaižaruojančių Babickaitės dienoraščių tik bandoma kurti personažą. Spektaklyje Birutė Mar neslepia, jog yra Birutė Mar, improvizuojanti Unės Babickaitės tema. Skoningas retro rekvizitas, kostiumai (Jolanta Rimkutė ir Dmitrijus Matvejevas), ekrane transliuojamos autentiškos tarpukario spaudos iškarpos ir plakatai: spektaklis - lyg Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje esančio Unės Babickaitės archyvo lankymas.
Interaktyvūs pokštai
Latvio Andrio Bulio monospektaklis „Skrydis" (režisierė - Galina Poliščuk) pasirodė besąs lakmuso popierėlis, kuriuo galima patikrinti dominuojantį „Monobaltijos" žiūrovų skonį. Sprendžiant iš juoko protrūkių ir gyvų publikos replikų, spektaklio būta puikaus: juk taip norisi kažko nuotaikingo, smagaus ir nepretenzingo. Aktorius Andris Bulis - simpatiškas vaikinas, atsistojęs prieš žiūrovus, žaviu latvišku akcentu rusiškai pasakojo apie savo patirtis. Dalinamasi patirtimi apie keliones lėktuvu, prisimenami mokyklos laikai, pasakojama apie šeimą, pirmąją meilę. Aktoriaus monologas, regis, sudarytas iš atskirų anekdotų ir smagiai papasakotų bendražmogiškų istorijų virtinės (monologai sukurti remiantis Murray Schisgal pjese „Mašinistai" ir aktoriaus tekstais). Scenoje Bulis visai neteatrališkas, kalba paprastai, nedemonstruodamas aktoriaus išlavintos artikuliacijos: prieš mus stovi ne išgalvotas personažas, o mielas jaunuolis Andris, atvykęs tiesiai iš Latvijos. Atrodo, lyg sėdėtum giminės „baliuje" ir klausytum plepaus ir šmaikštaus pusbrolio pokštų (kurie vietomis visai neblogi). Ir tiek.
Iš Jakaterinburgo atvykęs aktorius ir režisierius Aleksandras Fukalovas festivalyje pristatė monospektaklį „Poslerio Kazusas: paskaita apie šiuolaikinį meną" (režisierė Jelena Lukmanova) ir pelnė ne tik antrąją „Monobaltijos" konkurso vietą, bet ir žiūrovų komisijos simpatijų prizą. Panašu, kad tiek publika, tiek žiūri mėgsta interaktyvius pokštus - turbūt taip būtų galima paaiškinti ruso sėkmę. Publika Fukalovo monospektaklyje atliko paskaitos klausytojų vaidmenį. Festivalio „studentai" - ypatingai aktyvūs: gyvai reaguojantys į dėstytojo replikas, atsakantys į klausimus. Žiūrovai, „dėstytojo" iškviesti į auditorijos priekį, nesispyriojo, noriai skaitė iš Fukalovo jiems įduotų lapų.
 |
| Aleksandras Fukalovas „Paskaitoje apie šiuolaikinį meną”. Festivalio archyvas |
Aktorius nekuria kokio nors profesoriaus arba lektoriaus personažo - pvz., tipelio su suglostytais plaukais, akinukais ir papilkėjusiu kostiumu („klasikinis" mokytojo tipažas). Paskaitą skaito pats Aleksandras Fukalovas - temperamentinga, purslojanti „russkaja duša", kuri, pasibaigus spektakliui-paskaitai nenori nurimti ir palikti plojimais griaudinčios salės (todėl dar suskeliamas anekdotas apie Mozės vedamus žydus). Imituojamas tikros paskaitos scenarijus: dėstytojas gerai orientuojasi savo užrašų knygučių, lapelių ir segtuvų krūvoje; pradėjęs vieną mintį nukrypsta prie kitos, komentuoja ant sienos transliuojamus šiuolaikinio menininko Poslerio darbus. Cituojami klampūs menotyrininkų ir meno kritikų straipsniai, nuskamba daug ironiško sąmojo apie šiuolaikinį meną. Paskaitos pabaigoje Fukalovas paaiškina (tarsi tai nebūtų akivaizdu), kad menininkas Posleris, kurio kūrybos analizei skirta visa paskaita, neegzistuoja. Didingai, parinkus iškilmingą intonaciją, žiūrovams pranešama: „Ši paskaita yra melas, o juk pats didžiausiais melas yra teatras". Toks teatro iliuzijos demaskavimas nužudo visą monospektaklio-pokšto ir galimos intrigos grakštumą. Juk „melas" turi savybę pats, savarankiškai - nusileidus teatro uždangai ir pasigirdus plojimams - išsisklaidyti, nebūtina jo lazda vyti lauk. Sprendžiant iš dvigubo apdovanojimo, kurį pelnė šis monospektaklis, Fukalovo paskaitos atomazga - „karalius yra nuogas" - suprastas kaip žavus, teatro meno specifikai skirtas, sprigtas.
„Monobaltijos" triumfas
„Monobaltiją" vainikavo festivalio organizatorių žadėtas „desertas" - Stanislovo ir Aleksandro Rubinovų numylėtinis - kamerinis spektaklis „Mocartas ir Saljeris", režisuotas Genadijaus Trostianeckio. Teatro „Svobodnoje prostranstvo" (Oriolas, Rusija) spektaklis, pastatytas pagal vieną iš penkių mažųjų Aleksandro Puškino tragedijų, nedalyvavo konkursinėje programoje. Eiliuota tragedija, sukurta pagal legendą apie Mozartą ir Salierį, scenoje paverčiama commedia dell´arte veikėjų Arlekino ir Pjero dvikova. Commedia dell´arte kaukėmis prisidengę Romantizmo epochos personažai, Puškino kūrinio veikėjai Mocartas (Margarita Ryžikova) ir Saljeris (Sergejus Kozlovas) tampa teatrališko, kamerinio karnavalo apie pavydą ir klastą dalyviais. Spektaklyje triumfuoja teatras ir scenos magija: virš Pjero galvos plazda nematomos rankos valdomi drugeliai, į taures pilamas vynas „čiurlena" lyg upelis (čia įgarsinami menkiausi kryptelėjimai ir pokštelėjimai), Saljerio pavydas pasirodo kaukėtos Kolombinos pavidalu (Larisa Lemenkova): gražus, naftalinu kvepiantis festivalio finalas.
Tačiau kaip bevertintum, „Monobaltija" yra neginčijamai įdomus Kauno kultūros įvykis, leidžiantis artimiau susipažinti su vieno aktoriaus menu, suteikiantis galimybę artimiau pažinti Kauno publikos mentalitetą ir Kauno kamerinio teatro estetinius orientyrus. O galimas kritikos strėles visada atrems tvirtas skydas - „Monobaltijos" žiūrovų nuomonė. Juk ką gi reiškia tas kritikas su savo pastabomis prieš spektaklių metu skambėjusį publikos juoką, gyvas reakcijas ir Kamerinio teatro salėse tvyrojusį džiugesį? Kažkoks nežinia ko susiraukęs karys.
