Rasa Vasinauskaitė, žinoma teatrologė, aktyvi teatro kritikė, „Lietuvių teatro istorijos" (I-IV knygų) skyrių autorė, įdėmiai sekusi kelių dešimtmečių Lietuvos teatro procesą, išleido solidžią knygą „Laikinumo teatras. Lietuvių režisūros pokyčiai 1990-2001 metais", kurioje tarsi pratęsė kolektyvinius Kultūros tyrimų instituto teatrologų darbus, pati viena apibendrindama ištiso dešimtmečio teatro gyvenimą. Ne įvykių seką ir jų pobūdį, o būtent teatro gyvenimą su visa jo įvairove ir sudėtingumu. Didžiausią dėmesį autorė skiria tam laikotarpiui, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, ir sovietmečio teatrui, vidujai besipriešinančiam atgrasiai sistemai, pratusiam diplomatiškai laviruoti, kalbėti užuominomis, atsivėrė galimybė laisvai rinktis. Rinktis, ką kalbėti ir kaip. Rasa Vasinauskaitė į teatro pokyčius žvelgia atsakingai ir, man regis, pasirenka svarbiausią - režisūros aspektą. Nes kaip tik režisūra, jos pokyčiai lemia (bent jau iki šiol lėmė) teatro raidos kryptis ir kokybę.
Aiškindamasi kurio nors naujo reiškinio šaknis, autorė, tarsi pasilypėjusi ant kalvos, ne kartą atsigręžia į mūsų teatro artimą ir tolimą praeitį, žinovo ranka sklaido Europos ir Rusijos teatro istorijos puslapius, savo sukauptą teatro patirtį „patikrindama" garsių pasaulio teatro istorikų ir teoretikų išmintimi. Ta išmintis kartais knygoje tarsi gožia pačios autorės poziciją, bet tam tikra seka išdėstyti teatriniai reiškiniai, jų sugrupavimas ir lyginimas, sąsajų paieškos leidžia patikėti autorės teiginiais ir įžvalgomis.
Lietuvos sociopolitiniame gyvenime, tuo pačiu ir teatre paskutinį XX amžiaus dešimtmetį vyko didžiulės permainos, kartais panašios į griūtį: kito teatrų struktūra, vidiniai įstatymai ir teatrų statusas, keitėsi repertuaras ir pats mąstymas, radosi nauji kolektyvai ir iškilo naujos menininkų asmenybės. Keitėsi publikos poreikiai ir skonis. Ir teatras, užuot bandęs išlaikyti įprastą lyderio vaidmenį kalbantis su auditorija, ėmė žiūrovams pataikauti ir net vilktis jiems iš paskos. Kalėsi naujų krypčių (pavyzdžiui, postmodernaus, postdraminio teatrų) daigai, kuriems išsiskleisti laikas ir palankios aplinkybės subręs kiek vėliau. Teatrinėje zonoje atsirado tvirtų asmenybių, išdrįsusių įkurti festivalį (LIFE), o paskui ir kitus festivalius, leidusius mums prasitrinti langus į Europą, o Europai ir net Užatlančiui pamatyti visai kitame krante žybsinčias gero teatro žiežirbas. Visa tai ir dar daug daugiau randame Rasos Vasinauskaitės monografijoje ne tik pateikta, bet ir deramai motyvuota.
Vasinauskaitės knyga liūdnu filosofišku pavadinimu „Laikinumo teatras" - protinga ir labai reikalinga (jos reikalingumą jau įrodė pasisekimas Knygų mugėje). Amžinas ir visuomet laikinas, nes susijęs su judančiu, kintančiu Laiku teatras, leidžia apversti pavadinimą ir pasakyti teatro laikinumas. Konstruktyvistiniame knygos viršelyje, primenančiame neramų ir negailestingą XX amžiaus pirmųjų dešimtmečių laiką, matome puikią „Ten būti čia" nuotrauką, kurios personažai, lyg pakibę virš „šachmatinių" juodai baltų grindų, skrieja į priekį, tarsi kažko neįprasto ieškotų. Ko gero, būtent šis vaizdas asocijuojasi ir su lietuvių teatro beatodairišku šuoliu į neištirtas modernaus teatro teritorijas. Koršunovo „Ten būti čia" spektaklį kūrė visai jauni menininkai, ir puikiai atsimenu premjerinę publiką, kuri, gal ir nesupratusi neįprasto žanro ir vaizdo, džiugiai sveikino kūrėjus, jais pasitikėdama.
Knygą sudaro įžanga ir trys skyriai - „Tarp dviejų ideologijų", „Utopijų/antiutopijų laikas", „Interpretacijų krizė /Reinterpretacija", kiekvienas jų sudalintas į poskyrius, kuriuose įvairiais aspektais bandoma tyrinėti gyvąjį teatro kūną, ieškant dėsningumų ir prieštaravimų, bandant suvokti mūsų teatro vietą Lietuvos ir pasaulio meno raidos tėkmėje. Manau, kad autorei buvo nelengva sutalpinti ir suklasifikuoti knygoje gausybę reiškinių, išskirti dominantes. Daugelis autorių, ypač klasikai, nesunkiai galėtų užimti deramą vietą net keliose probleminėse zonose. Bet Vasinauskaitė pasirinko jai parankiausią, geriausią metodą - derinti chronologine/istorine tvarka dėstomus reiškinius su galimybe juos jungti probleminiu, fenomenologiniu, lyginamuoju, estetiniu požiūriu. Įžangoje bandyta trumpai „perbėgti" tyrinėjamo dešimtmečio visumos vaizdą ir nustatyti orientyrus skaitytojui. Čia primenami žymiausi spektakliai, ženklinę režisūros pokyčius ir jos ieškojimų kryptis - pavyzdžiui, „Kingas"ir „Kvadratas", Čechovo ir Shakespeare´o kūrinių lietuviškosios interpretacijos ir reinterpretacijos, o taip pat modernios dramos bei naujų teatrų radimosi aplinkybės ir besimezgantys nauji, kitokie visuomenės, žiūrovų ir teatro santykiai.
Kituose knygos skyriuose medžiaga grupuojama aplink žymiausias XX amžiaus pabaigos lietuvių teatro asmenybes ir jų spektaklių problematiką bei estetiką. Tai Jonas Vaitkus („Maišto bandymas"), Rimas Tuminas („Mūsų teatras - Vyšnių sodas"), Eimuntas Nekrošius („Fragmento menas"). Nors ir toks klasifikavimas nėra tikslus ar vienintelis, nes kiekvienas kūrėjas ir jo spektakliai galėtų atrasti savo nišą kone kiekviename iš išvardintų skyrių. Greta vyresniosios kartos nemažai vietos Vasinauskaitės teatrologiniuose apmąstymuose tenka ir Jono Vaitkaus mokinių (nors nesu tikra, kad teatre, kur daug ką lemia talentas, ką nors galima vadinti mokiniais, ypač režisūroje) - Oskaro Koršunovo ir Gintaro Varno kūrybai. Skirta vietos ir Cezariui Graužiniui, ir Rolandui Atkočiūnui, Valentinui Masalskiui. Kartu su režisieriais atsiveria ir jų artimiausių kolegų - dailininkų scenografų bei kompozitorių bendraautorystės derlius. Jaunieji režisieriai atsiveda į sceną naujus žmones, todėl greta Vytauto Kalinausko, Adomo Jacovskio ar Nadeždos Gultiajevos išvystame anuomet dar „neįsitvirtinusių" dailininkų vardus - Joną Arčikauską, Žilviną Kempiną, Jūratę Paulėkaitę ir kitus. Svarbu pastebėti, jog režisūrai skirtoje knygoje atsiranda vietos aptarti aktorių darbus, nes būtent aktoriai yra režisieriaus sumanymų laidininkai, mediumai. Tik čia apie vaidybą kalbama kiek kitu aspektu - ne kaip vaidinta, o kokią vietą tas ar kitas personažas užima spektaklyje, jo režisūrinė ir aktorinė interpretacija. Pavyzdžiui, kalbant apie Čechovo „Vyšnių sodą" ar „Dėdę Vanią" pateikiama daugybė dar gyvų ir jau seniai mirusių pasaulio didžiųjų režisierių pastatymų koncepcijos (nuo Stanislavskio iki Peterio Brooko, Efroso ar Strehlerio), jų sąsajos su savo laikmečiu, personažų interpretacijų pynės (ko vertos vien Lopachino vaidmens trajektorijos!). Tankus teatrologinių asociacijų voratinklis gaubia kiekvieną Shakespeare´o sceninės būties atvejį. Turbūt ties šiuo autorium aštriausiai susiduria dramaturgo ir režisieriaus autorystės priešprieša - klausimas, kurį mūsų dienų teatras jau senokai išsprendė režisieriaus naudai.
Knygos įvadinėje dalyje Rasa Vasinauskaitė išsikelia uždavinį ir ketina atsakyti į klausimus, koks buvo 10-asis XX amžiaus lietuvių teatro dešimtmetis, kokią vietą jame užėmė vyresnioji režisierių karta, kokiomis naujomis individualybėmis pasipildė lietuvių režisierių šeima ir kaip jos atlaikė „tradicijos" spaudimą? Ar atrado teatras savo publiką, o publika - savąjį teatrą , tą teatrą, „kuris skatina ją gręžtis į naujus horizontus ir pažinti dar nežinomas patirtis"? Į tuos klausimus skaitytojas randa atsakymus, nors jam niekas netrukdo galvoti savaip, pykti ant teatro, kuriame neranda savosios vizijos ar lūkesčių įkūnijimo.
Skaityti Vasinauskaitės knygą nėra lengva Detali spektaklių analizė (sakyčiau, pernelyg išplėtota) kartais vargina, kartais be reikalo grįžtama prie „eilinių" spektaklių (pvz., „Pabudimas", „Getas", „Ugnies veidas", ar „Galilėjus"), kuriems charakterizuoti pakaktų vienos kitos argumentuotos pastraipos, juo labiau, kad savo laiku jie buvo gausiai recenzuoti; turbūt nebūtina plėtoti kokio Stanislavskio ar kitų įžymybių spektaklių aprašymo (juk knygą skaitys žmonės, kurie tuos dalykus žino arba gali sužinoti iš kitų šaltinių), artais vargina įmantroka, verčianti net kelis kartus šifruoti mintį autorės kalbos maniera. Analizuodama spektaklius, Rasa Vasinauskaitė savo mintis grindžia ir kitų kritikų gausiai cituojamais darbais. Tos citatos kartais nuveda į šoną, prieštarauja autorės vertinimams (pavyzdžiui, Barbojus apie „Maskaradą", Liuga apie „Meistrą ir Margaritą"), jas ir panašias derėtų komentuoti, antraip atrodo, jog autorė su visais sutinka... Bet galutinė teisė vertinti paliekama patiems skaitytojams. Autorė stengiasi būti racionali ir objektyvi - kiek tai įmanoma kalbant apie meno kūrinį. O vis dėlto malonu aptikti prasiveržusias jos subjektyvias mintis ir emocijas. Daugiausia jų tenka, sakyčiau, Oskaro Koršunovo, Eimunto Nekrošiaus, Gintaro Varno kūrybai. Nors po Ramunės Marcinkevičiūtės knygos „Erdvė už žodžių" jau sunku ką bepridurti apie Nekrošių, po kaulelį išnarstytas yra ir Tuminas, ir, beje, pačios Rasos Vasinauskaitės - Koršunovas,- o vis dėlto ji suranda vis naują požiūrio tašką, pastebi neminėtus charakteringus to ar kito režisieriaus bruožus. Kiekviename poskyryje atrandame įdomių, kartais netikėtų vertinimų ir minties viražų (jos pačios ir kitų autorių), verčiančių susimąstyti, o kartais ir permąstyti ankstesnius savo vertinimus. Man asmeniškai labai įdomu buvo skaityti skyrelį „Fragmento menas", ypač įdomi Jono Vaitkaus „Sapno", Koršunovo „Roberto Zuko" analizė ir, aišku, Gintaro Varno teatro opusai „Heda Gabler", „Tolima šalis", pareikalavę itin subtilių įžvalgų; kalbėdama apie Tuminą, autorė pasako, kad jis „sučechovino Brechtą" (p. 69 - pridurčiau, kad taip pat - ir Gogolį „Revizoriuje"), ištraukia drąsų Oskaro Koršunovo prisipažinimą apie tai, jog jis galvoja esąs „naujųjų laikų Mejerholdas ir Artaud", ir bando įrodyti, jog režisieriaus kūryba iš tikrųjų yra sietina su teatro reformatoriais. Beje, tokių įžvalgų nesunku atrasti kiekviename skyriuje ir poskyryje.
Spektakliai šioje turtingoje įvairialype medžiaga knygoje kaip gyvi vėl stojasi prieš akis, suteikdami kone premjerinį malonumą. Dešimt metų intensyvaus teatrinio vyksmo Lietuvos scenose sutalpinti į keturis šimtus puslapių. Juos perskaitęs supranti, kad autorė nedarė sau jokių nuolaidų, niekur nelengvino savo darbo. Teoriniai teiginiai organiškai jungiasi su tiriamo teatro realybe, jais nesipuikuojama, o solidžiai remiamasi formuluojant savas įžvalgas. Knygos pabaigoje pateikiama bibliografija rodo, kad Rasa Vasinauskaitė yra susipažinusi su Vakarų mokslininkų ir menininkų veikalais ir išmano europinio teatro navigacijos žemėlapį.
Aišku, gali atsirasti nepatenkintųjų (dažniausiai tai būna aktoriai), kurie klaus „O kur aš? Kas apie mane?", bet ir jų nebus daug, nes jie teatrologų knygas retai tepavarto. Jiems patarčiau įsidėmėti monografijos pavadinimą. Knygos pabaigoje Rasa Vasinauskaitė pateikia glaustą atsakymą į įvade jos iškeltus klausimus: „... kad ir kokie skirtingi atrodytų režisierių Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino, Oskaro Koršunovo ir Gintaro Varno 10-ojo dešimtmečio spektakliai, juose ryškiai matyti ši teatralizacijos akto intencija, nukreipta tiek į vidinių spektaklio, tiek į išorinių teatro ir žiūrovų ryšių su(at)kūrimą" (p.382). Suprantama, prieštaringo ir sudėtingo teatrinio proceso viena išvada neišreikši, ir knygoje jų yra daug daugiau.
Knygos gale pateikiamas aptariamų ir minimų spektaklių sąrašas, vardynas ir pilna bibliografija - dosnus mokslinis aparatas, kuriuo pasinaudoti gali kiekvienas skaitytojas.
