Saulius Vasiliauskas
Laisvos formos keturių dalių polemika
1 dalis. Ar reikia valstiečiams kultūros?
Štai pasodinau gėlę, kurios daigą nusipirkti pasiūlė pažįstamas. Vakarais laistydavau, dienomis žiūrėdavau ir laukdavau kol aplankys laimė - atsiras pirmasis žiedas. Man, paprastam žmogui, niekas nepaaiškino, kaip reikia gėlę prižiūrėti, kiek kartų maitinti, tręšti ar netręšti. Klausiau kaimynų, klausiau kitų draugų ir aplinkinių, beveik visą visuomenę apklausiau, o man pasiūlė paskaityti knygų, perversti enciklopedijų ir sodininko kalendorių, pasiieškoti internete ir t.t. Bėda ta, kad tai nauja gėlė ir niekur plačiau apie ją nerašo. Nusivylęs nutariau, kad pats žinau šios nematytos gėlės pavadinimą, kad pats galiu ją auginti, kad sąlygos tinkamos ir nieko daugiau nereikia. Bet... Mano „gėlė" taip ir liko bevaisiu stiebu. Turbūt pats kaltas, kad neskaičiau. Pats kaltas, kad nežinojau KUR skaityti. Kaltas ir dėl to, kad niekas nepaaiškino, ar verta auginti šią naują rūšį, kuo ji pasižymi. Niekas neįvertino naujokės... Niekada nebebūsiu sodininku. Gėlės ir kiti augalai man nebeįdomu.
O kaipgi šiandien gali būti įdomu tai, apie ką sunku rasti informacijos? Apie ką nerašo pagrindiniai dienraščiai, apie ką nerodo populiariosios TV programos, kas neblykčioja lankomiausiuose interneto portaluose, o vieną kitą žodį geriausiu atveju sutinkame specifinėje spaudoje, apie kurią niekas, išskyrus vieną kitą socialesnį žmogų, niekada nepapasakos.
Sakysit - reikia susidomėjimo. Pastarasis, deja, taipogi negimsta iš niekur ir vaikystėje skaityti Broliai Grimai, trys paršiukai, Alibaba ir kitokie miego plėšikai mažai ką tepadeda. Dėmesys neatsiranda be paskatinimo. Jo šiandien labai trūksta. Ypač geriems, vertingiems dalykams. Jeigu augdami, žaisdami, bręsdami neužuosime, kas yra kultūra, kas yra menas, kuo kvepia literatūra, tai mintinai „iškaltos" taisyklės ir formulės neatves į masinio populiarumo stokojantį pasirinkimą. Neatves ir visa suryjanti sparčioji žiniasklaida. Taip ir liksim. Tiesa, ne vieni. O su dideliu būriu tokių - neatradusių ir nebenorinčių atrasti. Tik ar pagalvosim bent kartą, gulėdami prie ežero ir gerdami gaiviuosius gėrimus, kas gali būti vertingiau, už kūno laisvę, už pinigus, už hiperbolizuotą toleranciją, trankiąją muziką ir tingias atostogas. Ar praeisim taip lengvai pro dailės galerijos duris, pro styginių kvarteto garsą, pro Tibeto ar J. Ivanauskaitės skverus. Ar neskaitysime „Literatūros ir meno", „Nemuno", „Šiaurės Atėnų", „Metų", „Naujosios romuvos" ir gausybės kitų kultūros leidinių... Ei, ar gyvendami be meno, nepraeisime pro save.
Tvirtu žingsniu žygiuojame. Vieni iš paskos minios, kiti kartkartėmis nuklysdami į kultūros pasaulį. Kad nereiktų nuklysti ir atsirastų galimybė žengti antruoju keliu - prireikia ne tik meno, bet ir jo vertinimo - kritikos. Pastarąją šiandien galime įrašyti į raudonąją knygą, kaip užsispyrusį ir atkaklų augalą, kurio beveik niekas nebenori laistyti ir stebėti, bet jis vis kovoja, nepasiduoda, laikosi herojiškai iš paskutiniųjų, kaip tikras mohikanas. Tiesa, lyg ir pritariame, kad jis reikalingas, kad negalime leisti išnykti rūšiai, kuri ne tik aptaria, kur mes šiuo keliu einame, bet ir pasiūlo kitiems eiti kartu. Kuri padeda atsirinkti šaltinį, iš kurio galime atsigerti, ir vietovę, kurioje galime sustoti, kad skaitytume, tobulėtume, lavintumės.
2 dalis. Jonai Jonauskai, parašyk apie meno kūrinį, gausi šimtą baronkų
Ne paslaptis, kad nūdienos kritika mūsų šalyje mažai kuo susijusi su pinigais ir dažniausiai perlenkia bet kokius atlygio rėmus, tampa savanoryste, keistu pomėgiu vertinti. Lengviausia būtų peikti valstybės vyriausiuosius, dar kartą klausti „Ei, kur žiūrite" ir tikėtis greito stebuklo. Deja, kultūrininkai nebegali būti „naivūs" ir atsispirti reikia būtent nuo savo pastangų. Nepaisant to, kad labai sunku daryti kažką prasmingo ir nesulaukti jokio vertinimo (lyg tapyti sieną kambariui, kuriame niekas niekada neapsigyvens), negalima pasiduoti ir tenka ieškoti būdų, kaip aktualizuoti kritikos vaidmenį šiandien, kai besidomintieji kultūra meno kūrinius renkasi pagal pažįstamo rekomendacijas, populiarumą, autoriaus pavardę, pirmąjį įspūdį, o dar baisiau, kad meno poreikis, švelniai tariant, nedidėja. Tiesa, trumpų ir įtaigių „kritinių miniatiūrų" rašymas dar tebėra reikalingas ir galima užsidirbti vieną kitą riestainį rašant į didesnio tiražo žiniasklaidos vienetus. Dar tiesiau - nieko rimto tuose miniatiūriniuose rašiniuose nepasakysi, tik parsiduosi ramia sąžine (juk gyventi tai reikia!) ir sentimentaliai pareklamuosi kūrinį.
Nors materialus atlygis daug laiko atimančioje kritikoje yra svarbus, trūksta ne tik jo. Pasigendama refleksijos, kritikos vertinimo, sąlyčio su skaitančiuoju. Visas darbas, kurį reikia įdėti gero kritinio straipsnio atsiradimui, dažnai netenka netgi „reikiamybės" sąvokos reikšmės. Atrodo, kad kritikas ateina į apytuštę kultūros vertinimo dirvą, išsako konceptualią nuomonę ir išeina nieko nepešęs. Nes niekas neišgirsta, o tai ir yra visų blogiausia - rašyti ne į stalčių, bet suprasti, kad niekur nuo stalčiaus toliau neiššoki. O dar be visa to ir priešų susirandi.
3 dalis. Kaip emigracijos ir kitų „malonumų" išvengęs jaunimas mokosi kritikuoti
Nors vienas kitas rašytojas ar kitos srities menininkas pamini, jog jaunuomenėje jaučiasi talentų stoka, bet tokie žodžiai nesutrukdo skirtingoms asmenybėms vienytis, ieškoti būdų ne tik kaip kurti, bet ir kaip vertinti savo ir kitų rašančiųjų kūrybą. Žinia, tokių būdų jauniesiems pabandoma ir suteikti.
Štai vienas iš pavyzdžių - NOA (naujosios operos akcijos) jauniesiems kritikams organizuotas „Kokybiškos recenzijos versijos" konkursas. Rengėjus ir pačius dalyvius nustebino, kiek skirtingų sričių (dailės, literatūros, muzikos ir kt.) jaunuolių subėgo į vieną terpę tam, kad patobulintų asmeninį gebėjimą vertinti ir susipažintų su kitų dalyvių žodžio valdymu. Konkurso komisija (teatro kritikas Vaidas Jauniškis, muzikos kritikė Jūratė Katinaitė, šokio kritikė Vita Mozūraitė) dalinosi su jaunaisiais savo patirtimis, bandė suformuoti „kokybiškos kritikos" modelį. Džiaugtis galima ir tuo, kad kilo daugybė diskusijų, kad nėjo viskas kaip per sviestą, nes išmokti planingai, originaliai, konceptualiai vertinti yra vienas sunkesnių šio gyvenimo mokslų. Taip pat sunku - vertinti vertinimą. O šitiems dalykams labai reikia naujų iniciatyvų, svarstomojo pobūdžio paskaitų. Jų rasti išties sunku.
Kad jaunimas nestovi vietoje rodo ir įvairūs būrimaisi, grupių, bendrijų ir kitokių sąjungų steigimas. Neseniai rašytojų sąjungoje vykęs jaunųjų kūrėjų sambūris gali tapti alternatyva mokytis vertinti vieni iš kitų ir iš jau pažengusių rašytojų, kritikų. Be to, ne tik jauniems vis dar trūksta gebėjimo atskirti tekstą nuo asmenybės, neprisiimti kritikos sau (kaip asmeniui), bet gebėti įsijausti į tekstą (kaip atskirą kūrinį). Kultūros žmonės turi būti vieningi, bet prireikus net geriausio draugo kūrinį vertinti negatyviai, argumentuotai pasakant - kodėl.
Kai supranti, kad nereikia nuversti kalnų, kad mokslo mūsų šalyje vis dar gali gauti nemokamai už polėkį, vienybę ir iniciatyvumą, pasidaro kažkaip žmogiškai prasmingiau gyventi. O oro trūksta tik dėl to, kad gyventi ir išgyventi yra skirtingi procesai. Antrajam reikia dar ir maisto, būsto ir kitokios materijos.
4 dalis. Kritika kaip geroji naujiena
Vis dėlto, viskas nėra taip tragiška. Kritika ir šiandien išlieka vienu pamatinių kultūros ramsčių. Straipsnyje „Iš kritikų ir leidėjų pokalbio: ar susisieks nesusisiekiantys indai?" publikuotiems kritikų ir leidėjų svarstymams dabar trūksta praktinės dalies - konkrečių veiksmų. Esu linkęs pritarti nuomonei, kad kritikai reikia atskiros terpės (interneto tinklapio, leidinio ar pan.). Tokioje terpėje periodiškai atsirastų ženklai, į kuriuos atkreiptų dėmesį būsimieji skaitytojai. Žinoma, šioje terpėje reiktų rasti kompromisą ne tik tarp leidėjų ir kritikų, bet, būtent, skaitytojų. Pastarieji ne tik dėl savų priežasčių, bet ir dėl neaprėpiamų informacijos griūčių nebenori narplioti ilgų ir atidaus skaitymo reikalaujančių tekstų. Juk galima pabandyti sugalvoti būdą, kaip gerąją meno naujieną perteikti originaliai, aktualiai, ne per daug moksliškai. Tokį būdą, kuris tiktų ir mažesniems kultūros dalyviams. Laiptelį, kuris pritrauktų naujų skaitytojų, naujų vertintojų ir palaistytų vystančią, bet unikalią, mažos šalies kultūros gėlę.
