„Geras klausimas atidaro duris galvoje, imi svarstyti apie dalykus, prie kurių nepaklaustas nebūtum priėjęs“. Maždaug taip sakė Frankas Sinatra 1988 metais CNN laidoje „Larry King Live“.
Užsnigtoje verandoje klausausi klausimų. Dažniau radijuje, rečiau televizijoje. Šiandienos laidose, senose laidose. Čia ir ten. Eteryje vyksta pokalbių spektakliai. Kodėl mes jų nerecenzuojame? Bijome, kad nepakvies? Bijau, kad pakvies.
...
Tai buvo lygiai prieš metus, vasario vidury. LRT žurnalistas, laikydamas lapą su klausimais, sėdėjo priešais aktorę ne studijoje, o teatre. Šiaip jam artimesnės politikos aktualijos, bet tądien, matyt, buvo jo eilė klausinėti „Dienos temoje“, o vietoj politikos - aktorė. Ne dėl to, kad ji sukūrė įdomius vaidmenis per 25 metus scenoje, o kad valdininkai jos neįleido ten, kur ji turėjo būti pasveikinta ir pagerbta. Faktą visos medijos akimirksniu pavertė skandalu, ir televizijos žinių žurnalistas pyškino klausimus, kurių kiekvienas apie jį patį leido galvoti tai, ką jis pareiškė jau įžangoje: „Per vieną naktį apie jus sužinojo ir tie, kurie nesidomi teatru“. Jie abu buvo tarytum iš skirtingų planetų ir kalbėjo skirtingomis kalbomis. Robotas, funkcija - ir gyvas žmogus, tyliai viduje apstulbstantis nuo klausimų tiesmukumo, bet mandagiai ir įdomiai kalbantis, kas jam atrodo svarbu.
Jeigu tokie interviu nesikartotų, nebūtų verta prisiminti ir ano. Bet žurnalistai televizijos žinių laidose kartais, labai retai, bet pasitaiko, vietoj politiko į pašnekovus gauna meno žmogų (jubiliatą, laureatą ar ką nors, kas pažinojo numirusį korifėjų), apie kurį tenka susižinoti „per vieną naktį“. Įsižiebia šviesos ir robotas, atsiprašau, laidos vedėjas pradeda funkcijas. Jo klausimai ir jo kūno kalba išduoda, kad jis apie tokį menininką iš viso pirmą kartą girdi ir nepasivargins žinoti kažką daugiau nei senas interviu. Nes populiariausias klausimas: „Viename interviu jūs sakėte... Ar ir dabar taip galvojate?“ Girdėti, ką menininkas atsako, palaikyti pokalbį? Bet juk tam reikėtų ruoštis. Ir ne per naktį. Žurnalistas žiūri į menininką kaip į ufonautą. Kas gelbėja akyse žlungantį įrašą? Menininkas ir visas kultūrinis bagažas, kurį jis atsineša į televizijos studiją.
Menininkas visada tokiais atvejais patenka į svetimą terpę. Ją galima pailiustruoti scenele iš dienraščių kasdienybės. Gyvenimo būdo žurnalistas: „Kas naujo kultūroje? Kas nors apsivedė, išsiskyrė, įsigijo šunį ar kokį baldą, susilaužė ką nors?“ Kultūros skyriaus žurnalistas: „Ne, bet įvyko premjera, bus koncertas, paroda...“ Ai, sako pirmas, tai nėra apie ką rašyti, pranešk, jeigu kas įvyks.
Televizijos žinioms iš menininko reikia to paties: nuotykio, nesusipratimo, skandalo. Antraip - apie ką klausti, iš ko daryti siužetą? Iš kelių paskubomis susigraibytų biografinių faktų? Tas nemirtingas masių balso požiūris: jūs nesate plačiai žinomas asmuo, papasakokit, kokia jūsų darbo diena. Ir Metų asmenybe televizijos žiūrovų išrinkta Gintarė Masteikaitė per dvylika „Dienos temos“ minučių sklandžiai išdėsto žurnalistui abc: ir kas ji tokia, ir ką veikia Šiuolaikinio šokio informacijos centras, ir kokia lyderyste teko jai užsiimti taip ryškiai ir sėkmingai, ir kuo svarbi kultūra... Lyg nebuvo to intensyvaus pusmečio, per kurį ji sutelkė nevyriausybines meno organizacijas, jos ėmė ginti savo teises ir kai ką reikšmingo pasiekė. Lyg šitos temos vystymas LRT televizijos žinioms nepritiktų ar būtų, kaip sakoma, kažkoks kosmosas. Ar tik nebus kultūra televizijoje kaip ir valstybėje - užkaboris, iki kurio prieiti nebūtina (?) ir neapsimoka (?).
...
„Stambiu planu“! Štai, kur turbūt galėtume paieškoti įdėmaus, gilaus įsižiūrėjimo į pasikviestą žmogų - mokslininką, keliautoją, verslininką, menininką, kurio kalbinimui skirta visa valanda. LRT Plius pokalbių laida kuriama jau kelintą sezoną, jos įrašams parenkama ne televizijos studija, o kita erdvė, seniai netekusi pirminės paskirties. Kūrybinė grupė centre pastato dvi kėdes ir dvi tris kameras, pakabina apšvietimą ir pasitraukia iš kadro, palikdama tik tuos du, kurie kalbėsis - laidos vedėją Andrių Rožicką ir jo pašnekovą. Atstumas tarp jų didokas, jis toks buvo visada. Tuščias tarpas, patogus ne žiūrėti į akis tam, su kuriuo kalbiesi, o apžiūrinėti vienas kitą. Filmavimo kamera įjungiama anksčiau, nei prasideda pats pokalbis, ir filmavimas tęsiamas po to, kai abu dalyviai padėkoja vienas kitam. Žiūrovui neva leidžiama matyti, kas už kadro, kai filmuojamieji dar tik ruošiasi ir kai jau atsipalaiduoja po įrašo. Tokia pabrėžtinai natūrali atmosfera. Tai konceptualu „Stambiam planui“.
Konceptualu ir tai, kad laidos vedėjui filmavimo kamera skiria kone tiek pat dėmesio, kiek ir laidos svečiui. Klausinėtojo reakcijos - stambi „Stambaus plano“ turinio dalis. Net stambesnė už klausimus, o su klausimais nutinka įvairių dalykų, nusveriančių laidos pobūdį komedijos link, nors kažin ar vedėjas sąmoningai nori būti komediantu. Kartais jo klausimas paprastutis, kartais trumpas ir bedugnis („Kas yra muzika?“ arba „Kokia gyvenimo prasmė?“), o kartais smalsumo apimtas klausinėtojas ima formuluoti kažką toookio, pritrūksta žodžių, tada įsijungia gestikuliacija, mimika, vienskiemeniai garsai, mykimas, burzgimas... Vat apie tai maždaug norėjo jis paklausti. Laida „Stambiu planu“ juk nepretenduoja kažką išsiaiškinti ar sukurti portretą. Tai neįpareigojantys pašnekesiai prie trijų kamerų. Klausytis laidos svečių įdomu, o tuščia erdvė, atstumas tarp pašnekovų įgauna simbolinių prasmių.
Trumpam prisiminus „Žiemojimą su opera“ ir turiningas, aktualias diskusijas - valandinių pokalbių vientisumui netrukdė nei privalomai dideli atstumai tarp trijų pašnekovų, nei jų amžiaus ir profesijų skirtumai. Tiesiog laidos vedėja muzikologė Jūratė Katinaitė žinojo, ką ir kodėl kviečia, apie ką su kiekviena kompanija nori diskutuoti prieš transliuojamą operą.
...
Smalsumo būna visokio. Sausio pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose mirė 87 metų žurnalistas Larry Kingas, tas pats, kuriam Frankas Sinatra kalbėjo apie gerus klausimus. Turbūt Larry Kingas, pokalbių šou klasikas, buvo gerų klausimų meistras. Šešis dešimtmečius eteryje jis klausinėjo meno įžymybes, politikus, milijonierius, paprastus žmones, žudikus, aukas. Vien CNN eteryje - 25 metai kasdien „Larry King Live“. Nenuilstantis klausinėtojas su marškiniais paraitotomis rankovėmis, spalvotais kaklaraiščiais ir atitinkamos spalvos petnešomis. Nieko šoumeniško: labai susikaupęs, įsigilinęs į pašnekesį su konkrečiu žmogumi. Jie sėdėdavo arti vienas kito. Akis į akį, kaip nebebūna. Sako, Larry Kingas niekada nesiruošdavo iš anksto, bet ir savo klausimais nestatydavo svečio į nepatogią padėtį, ar tai būtų žmogus iš gatvės, ar pats Trumpas. Pokalbio turinys priklausė nuo pašnekovo istorijos.
Kitoks smalsumas, tiksliau - suinteresuotumas Stepheno Sackuro, kuris BBC televizijoje rengia pusvalandžio trukmės pokalbių laidas „HARDtalk“.
Tai ne pokalbių šou. Tai išsamūs interviu apie problemą, kurią Sackurui rūpi išsiaiškinti su tuo konkrečiu žmogumi. Vėlgi, pašnekovai labai įvairūs - politikai, mokslininkai, menininkai, kitaip tariant - žmonės, susidūrę su tam tikrais galvosūkiais ir juos sprendžiantys, arba reflektuojantys sudėtingas situacijas visuomenėje. Vasario pradžioje Sackuras kalbėjosi su Sviatlana Cichanouskaja, ir vienas iš atsargiai formuluotų klausimų - ar opozicija nejaučia atsakomybės už tai, kad taikiai protestuojantys Baltarusijos žmonės patiria valdžios smurtą, juk jeigu neprotestuotų... Klausimai istorikui ir rašytojui Yuvaliui Noah Harariui - kokią pamoką mums siūlo išmokti 21 amžius ir šitos ligos plitimas. Geros durys galvojimui?
Britų baleto šokėja Tamara Rojo, viena iš Sackuro šios žiemos pašnekovių, gali būti pažįstama Lietuvos kultūros laidų žiūrovams: ji šoko Žizel choreografo Akramo Khano spektaklyje, kuris gruodį atidarė „Naujojo Baltijos šokio“ festivalį per LRT. Tamara Rojo, Anglijos nacionalinio baleto meno vadovė, karantino metu savo virtuvėje filmavo ir transliavo kasdienes šokėjų pratybas trupei ir visiems, kam įdomu. Sackuras su ja kalbėjosi, kaip šokėjus veikia toks užsidarymas, ypač - premjeros išvakarėse. Klausė ir apie fizinį skausmą, kurį neišvengiamai patiria šokėjai, apie pasiaukojimą, neleisdamas jo romantizuoti („Tamara, kodėl jūs grįžot į sceną praėjus vos dviem savaitėms po apendicito operacijos? Ar tai buvo tikrai būtina?“), kodėl taip mažai moterų choreografių - juk ji yra šokusi tik vyrų choreografų pastatymuose, o pati būtent dėl karantino nespėjo debiutuoti kaip spektaklio kūrėja. Sackuras kiekvienu klausimu aistringai plėtojo pokalbį, platesnį už šokį ir jo pauzę, padėjo atsiskleisti šokėjos asmenybei, baleto prasmei ir jo trapumui vienos kūrėjos akimis. Per pusvalandį!
Normaliais laikais Stephenas Sackuras su laidos svečiu susėsdavo studijoje prie apskrito stalo. Šiais laikais bendrauja per kompiuterį iš studijos ar iš bet kurios vietos, kur galima filmuoti. Nesikeičia tik vienas dalykas - žurnalisto dėmesys pašnekovui, jautrumas jo reikalams ir žinioms. Abu yra to paties pasaulio gyvi žmonės, kuriems rūpi tie patys klausimai.
...
Grįžtu į Lietuvos eterį. LRT radijo Klasikos pokalbiai. Jolantos Kryževičienės pašnekesių jaukumas, kiekvieną akimirką liudijantis nuolatinį ištikimą buvimą su kuriančiaisiais („Pakeliui su klasika“, „Laikas kultūrai“). Aurimo Švedo intensyvios monologinės klausimų kaskados („Istoriko teritorija“). Laimos Kreivytės draugiški provokavimai ne tik informuoti, bet ir žaisti, dalyvauti laidoje kaip nuotykyje („Iš balkono“). Vaido Jauniškio griežtai tvarkinga pokalbių struktūra ir lakoniški klausimai-komentarai, atveriantys temą pašnekovams ir klausytojams („Refleksijos“).
Teatro temoms skiriamas „Performansas“. Žurnalistė Indrė Kaminckaitė antradienio pusvalandžius daro kartais kaip pokalbius, kartais - kaip atpasakojimus, cituodama interviu su menininkais įrašus. Nepasitiki savo gebėjimu vystyti pokalbį ar neapsisprendžia dėl laidos žanro? Puikiai pavykęs „Performansas“ su Panevėžio teatro meno vadovu Aleksandru Špilevojumi galėtų suteikti ryžto rinktis pokalbio žanrą. Ten buvo kaip reta pagavus turinys: jaunas menininkas ramiai dirba su „prakeikto“ teatro realybe, daro išmintingus profesinius sprendimus, net jeigu jie nepopuliarūs. Mėgintum atpasakoti - iškart prarastum laidos gyvybę, liktų anemiškos radijo žinios.
Kalbėjimasis eteryje nenuspėjamas, jis turi rizikos skonį, net jei tai ne gyvas pokalbis, o įrašas po montažo. Juk improvizacija paklūsta tik tiems, kas gerai išmano temą. Tokios improvizacijos malonumą kiekvieną ketvirtadienį kuria „Pirmas sakinys“. Du rašytojai, du bičiuliai Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta, poetas ir istorikas, kalbasi tarpusavy ir kalbina rašančiuosius - rašytojus ir jų vertintojus. Jie nesieja savo laidos su literatūros aktualijomis, jie kalbasi tik apie tai, į ką jiems patiems įdomu pasigilinti. Ir jeigu tai pokalbiai su Aidu Marčėnu, su Alfonsu Andriuškevičiumi ar laida apie Henriką Radauską, Antaną Škėmą, tai ne dėl sukakčių, o kad yra ką aptarti, pareikšti asmeninį susidomėjimą ar susižavėjimą jų kūryba. Mindaugas ir Tomas kartais atvirai pasako, kaip yra sutarę daryti savo laidą. Tarkime, jeigu kuria rašytojo portretą (Giedrės Kazlauskaitės, Undinės Radzevičiūtės, Arno Ališausko), nesikviečia jo, kad pasipasakotų - kreipiasi į jų literatūros žinovus, aistringus skaitytojus ir klausinėja juos. Arba bendrauja su rašytoju, siūlydami jam kalbėti ne apie save, o apie rūpimą dalyką: Giedrai Radvilavičiūtei - apie kalbą, Tomui Venclovai - apie dienoraščius. „Pirmas sakinys“ sklando ne tik literatūrinės kūrybos aukštumose, laidos kūrėjai turi įdomiausių klausimų Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos vedėjai Giedrei Bulgakovienei, knygų vertintojams mėgėjams, rašantiems savo tinklaraščius, daugiausiai skaitomai Lietuvos rašytojai Irenai Buivydaitei-Kupčinskienei, mįslingam „Literatūros ir meno“ autoriui Antanui Sheshi, nepastebėtos vertingos knygos autorei Aleksandrai Fominaitei. Kokia turtinga, įvairi ir viliojanti literatūros realybė „Pirmame sakinyje“! Laidos valandą rėmina du sakiniai iš knygų, du literatūros lašai: pradeda kurio nors kūrinio pirmas sakinys, laidos pabaigoje - paskutinis sakinys. Ir literatūros aromatas paskleistas.
Mindaugas ir Tomas visų pirma yra aistringi skaitytojai su labai asmeniškomis, pagrįstomis nuomonėmis. Ir su asmeniškomis patirtimis, kurių detales kartais išduoda. Jie intelektualūs, bet nesimėto specifiniais terminais, jie žingeidūs, bet nepaviršutiniški - savo išsamiais klausimais vedasi klausytojus į reiškinių tankumynus. Jų klausimai yra kaip kūriniai, apgalvoti, išbaigti, nors - akivaizdu - dauguma formuluojami čia pat, klausantis pašnekovo. Tomas truputėlį paironizuoja Mindaugą, o Mindaugas neatsako tuo pačiu, jis retsykiais užsimena apie savo neva kuriamą leidyklą „Prasti popieriai“, tokią utopiją, skirtą vien poezijai... Tada norisi įsibrauti į eterio užkulisius ir nutraukti tą utopiją, nes „Pirmo sakinio“ popieriai netgi labai neprasti, dabar auksinis laidos laikas ir nėra čia ko juokauti tokiais pavadinimais.
...
Straipsnio pabaigai - Paskutinis sakinys! (Rubrika tariama giedru balsu.)
Na, ne visai paskutinis, bet iš anksčiau minėtų 1988 metų, kai laidoje „Larry King Live“ 73 metų Frankas Sinatra prakalbo apie tai, kad atėjęs laikas kitokiems muzikantams, tiems, kurie su gitaromis daro daug triukšmo, jiems visos salės atviros ir publikai dabar reikia jų...
Larry Kingas: Betgi jūs legenda!
Frankas Sinatra: Visi dabar legendos. Nebėra pasaulyje normalių žmonių, tik legendos aplink.
Čia verandoje pasigirsta „New York, New York“ ir pasipila fejerverkai.
