Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) įdarbinta dar viena - antroji - Mažoji salė. Gal publikai būtų aiškiau, jei jos abi turėtų kokius nors originalesnius vardus? Kol kas tai yra Naujoji ir Mažoji. Ir abi juodos, ir į abi einant reikia išminti kilimais išklotą fojė ir kilti, įsukti į teatrinį užutėkį. Pajutau Didžiosios brolių Nasvyčių salės ilgesį, joje paskiausiai klestėjusį smaragdinį „Tartiufą“.
Žygiuodama į Mažąją atidariusią premjerą „Sirenų tyla“ (birželio 15 d.) mačiau gražiais, modeliniais darbiniais rožiniais chalatais aprėdytas merginas savanores, kurios kaip kelio ženklai rodė kryptį, šypsojosi, tikėjosi iš tavęs žvilgsnio ar klausimo. Užkulisinės sirenos... Esu smarkiai paveikta Tomo Vaisetos teatrinio romano „Ch.“, todėl šios tylios merginos man padarė įspūdį, ne mažesnį nei gerklingos sceninės.
Dramaturgės Teklės Kavtaradzės, režisierės Lauros Kutkaitės, kompozitorės Agnės Matulevičiūtės „Sirenose“ žadamos dokumentikos, mano galva, nedaug. Tai greičiau kūrinys „pagal“ šių autorių ir dar 4 aktorių improvizacijas teatrine #metoo tema. Faktine informacija - režisierius prievartauja aktorę - drįstama manipuliuoti tik per komišką prizmę.
Taip, aktorės(-iaus) kūnas yra būsimo spektaklio mėsa! Tą išdarinėtą mėsą po sceną dar reikia ištampyti, mizanscenuoti, kad išeitų va šis nuostabus vaizdinys ant uolos su nusisukusiomis ir pritūpusiomis sirenomis. Galimai dokumentiniai geismingi telefoniniai pokalbiai tekste gula kaip neskanūs pletkai, neišeina jų dabar atpasakoti rimtu veidu, teatras juk negali nusileisti iki žiniasklaidos lygio, o ekstraktą vargu ar įmanoma pagaminti, reikia kažkuo (galbūt Homeru) prisidengti. Odisėjas tarsi plukdo į šiokį tokį apibendrinimą, bet kol kas jis nesurastas - nei scenoje, nei realybėje.
Plačiaformatį, keliadugnį #metoo konfliktą scenoje padėtų suregzti ir kilstelėti nebent muzika ir plastika. Režisierė ir choreografė L. Kutkaitė suvokia šių plotų, ne tokių tiesmukų kaip žodis, galimybes. Pradeda jais naudotis. O kol kas nugrimuoti 4 aktorių veidai primena 3 aktores mūzas ant teatro frontono. Kieno mūzomis joms teko laimė ir nelaimė pabūti?
/ / /
Jaunimo teatro originaliai Užupyje įvietinto spektaklio „Kaip visur, kaip visi“ premjera įvyko dar pernai spalį, bet į šią pagrindinį vaidmenį atliekančią vietą ateinu birželį. Žolė veši, pro neįmanomiausius plyšius lenda gysločiai, dilgėlės, baltas karūnas kelia garšva. Filaretų g. 23 medinukas šioje laukinės gamtos apsuptyje ir užnugaryje kylančios statybinės armados fone dar gyvas, su užuolaidėlėmis ir elektra. Taip, jis liūdnas, jis irgi kris nuo naujalietuvių rankos, tačiau net kvailiai - po jiems tekusių išbandymų maru ir karu - atėjo į protą ir žino: nebus taip, kad brangiai nusipirksi, apsitversi ir žaisi sau badmintoną. Ponas Dievas mėgsta pusiausvyrą ir vis pareguliuoja žmonių puikybę.
Kai po spektakliuko ėjome iš sklypo teritorijos ir žąsele kilome į kalniuką, atsisukusi pamačiau 6 aktorius (savo epizodus kiekvienas vaidino atskirai) tarsi senųjų užupiečių sielas, - lendančius iš pakrūmių ir tyliai tvarkančius „rekvizitą“... Gražu.
Ano amžiaus pabaigoje būrelis užupiečių, „laisvųjų mūrininkų“, ėmė meniškai kelti šio rajono prestižą - ir štai jums rezultatas, jis ne galutinis, tačiau jau vargiai apskundžiamas ir stabdomas. Armada veikia savomis apsukomis. Dabar jau lieka tik vaidinti prisiminimus.
Naubertas Jasinskas ir Dovilė Zavedskaitė savo imersinį, žaidybinį teatrą sureguliavo stebėtinai santūriai, atsargiai. Jis kiek prailgsta, nes dramatišku sezoniniu rekvizitu tampa vien paklode žolyne gaudomos erkės, o akmenys ir sraigės akivaizdžiai „pritrauktos“ (kodėl, pavyzdžiui, niekas neravi?). Tekstas ausinėse perdėm depresyvus, iš nieko negauni pasijuokti. Vis dėlto toks meninis kuklumas yra prie veido buvusiam Užupiui. Užupiui in memoriam. Spektaklio pavadinimas atsivėrusioje „žemuogių pievelėje“ ima ir pasisuka atvirkščiai: ne kaip visur, ne kaip visi.
Jūratė Visockaitė - kino, teatro kritikė. Ilgametė savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė.
