Leonidas Donskis
Viena sunkiausių dilemų mūsų dienomis tapo santykis su klasika. Kiekviena epocha unikali savo gyvenimo ir kultūros formomis, pasaulėjauta, santykiu su tikėjimu ir abejone, meilės ir neapykantos pavidalais. Ne veltui vokiečių istorikas Leopoldas von Ranke rašė XIX a., kad visos epochos tiesiogiai susijusios su Dievu. Tiesiog nėra nevertingų epochų. Tik lieka klausimas, kiek autentiškai jos suvokia viena kitą ir kiek mūsų atradimus bei klystkelius jos gali paveikti.
Ką daryti norint šiuolaikiškais paversti klasikinius dramaturgus? Atkurti istorines detales, kostiumus, elgesio, kalbėjimo manierą? Pripažinkime, kad tai dabar nieko neįtikina. Žiūrovai plūsta į teatrą tik tada, kai atpažįsta teatro kalbą kaip savą ir įtaigią. Mėginti imituoti ar atkurti kitos epochos laiko dvasią ir žmonių veidų išraiškas ar kūno kalbą nei įmanoma, nei prasminga.
Teko matyti Vašingtone, JAV, kaip vietos Shakespeare´o teatras pastatė „Romeo ir Džuljetą“ - o būtent taip, kaip pats kūrinio autorius. Moterų vaidmenis atlieka vyrai, kostiumai ir kalba itin autentiški; ir Shakespeare´o „Koriolanas“ ten iškyla su visa Romos retorikos, politikos, išdavysčių ir heroizmo didybe. Vis dėlto akivaizdu, kad tai specifiniai ir savo nišos reikalaujantys dalykai - nedaug nedaugeliui (lot. pauca paucis), kaip sakė senovės romėnai. Negali iš jų gimti apibendrintas šiuolaikinis kūrybos metodas ar teatro praktika.
Kita vertus, daugelis teatro režisierių renkasi kitą kraštutinumą - Shakespeare´o ir kitų klasikų kūrinių pavadinimus duoda savo spektakliams, kurie geriausiu atveju yra tų kūrinių temų variacijos ar atviros adaptacijos, nedaug ką bendra turinčios su autoriaus vaizduojamos epochos jautrumo ir sąmonės formomis ar egzistencinėmis įtampomis. Galima tai suprasti, bet tada reikia susitarti dėl sąvokų - „tragedija“ nėra laisvai vartojamas terminas; tai ištisa literatūros ir net visos kultūros forma, kurios gelmes pasiekti lemta anaiptol ne kiekvienam teatro režisieriui.
Gintaras Varnas yra retas atvejis teatro režisierių rate. Man regis, jis sutaiko abu minėtus polius ir geba interpretuoti spektaklį taip, kad jis prabiltų šiuolaikine gyvenimo ir teatro kalba, bet vis dėlto išsaugotų vaizduojamosios epochos didybę ir jos dvelksmą. Turbūt nieko gražesnio teatro scenoje nesu matęs už jo Pedro Calderóno „Gyvenimas - tai sapnas“ pastatymą, atvėrusį barokinio teatro grožį, tragizmą ir net keistenybes, kurias šiandien laikytume sąmonės archeologijos dalykais.
O dabar prie savo mylimos teatro klasikos (G. Varnui net nebūtina tos meilės deklaruoti - ji akivaizdi darbuose) jis grįžta su antikinėmis tragedijomis. Taip, tai daugiskaita spektaklyje „Oidipo mitas“. Sofoklio „Oidipas karalius“, Aischilo „Septynetas prieš Tėbus“, Euripido „Foinikietės“ (tiesa, rašyčiau „Finikietės“ arba „Finikijos moterys“ - juk esame sunorminę šiuos geografinius ir istorinius terminus, bet tebūnie taip, kaip parašyta spektaklio programėlėje) ir Sofoklio „Antigonė“ G. Varno spektaklyje supinami dar ir su Johno von Düffelio dramos „Oidipo miestas“ fragmentais.
Nelengva nuausti teatro audinį iš tokių skirtingų medžiagų. Ką ir kalbėti apie modernaus dramaturgo intervenciją, tarp pačių Sofoklio, Aischilo ir Euripido esama didelių konceptualių skirtumų - jie nevienodai perskaitė ir interpretavo visą Oidipo ir jo palikuonių mitą. Net netenka minėti kelio, kurį nueina mitologija nuo kosmogoninio ir teogoninio mito iki šeimos mitologijos - o juk Oidipo mitas paremtas ja. Pasaulio ir dievų kilmės mitai nuolat dalyvauja tragedijose.
G. Varno spektaklis pakylėja žiūrovą iki tragedijos - dar daugiau, jis bloškia mus į mito erdvę. O mitas paaiškina pasaulį ir jo veikėjus su visa tragiška įvykių neišvengiamybe. Keista ir sykiu paslaptinga, kad laisvės civilizaciją ir politiką sukūrusi antikinė Graikija savo literatūroje ir teatre atkakliai laikėsi giliai fatalistinės mito logikos. Kita vertus, „Oidipo mite“ vis dėlto regime mito, orakulo ištarmės ir individo laisvės įtampas - gal jos ir yra pačios didingiausios spektaklyje.
Tėbų miestui pasiaukojęs Kreonto sūnus Menoikėjas įgyvendina aklo orakulo Teiresijo pranašystę tik dėl savo laisvės akto - jo pilietinė narsa, patriotizmas ir bebaimiškumas sukuria mitą, kurio vidinė gyvybė ir yra dieviškos ir žmogiškos pasaulio logikų svyravimai. Jis neišsigąsta mirti dėl dorybės ir meilės gimtajam miestui. Pranašystė ir mito erdvė persismelkia tragedija tik tada, kai savo gyvenimu ir mirtimi ją užpildo žmogus. Lygiai kaip Oidipo duktė Antigonė, kuri nieko nepabūgsta dėl ištikimybės broliui, - lojalumo konfliktai tampa „Oidipo mito“ ašimi.
G. Varno spektaklis - itin modernus antikinės tragedijos ir mito supynimas į egzistencinį mazgą. Nuostabi Onutės Narbutaitės muzika, Gintaro Makarevičiaus scenografija, Aleksandros Jacovskytės kostiumai susipina su puikia aktorių Vytauto Anužio (Teiresijas), Povilo Budrio (choro vadovas), Arūno Sakalausko (Kreontas), Nelės Savičenko (Jokastė) vaidyba (nuo vyresnių scenos meistrų šįkart atsilieka jaunųjų kolegų aktoriniai darbai). Žinoma, visa tai įgyvendinama režisieriaus meistriškai sukurtoje mito erdvėje. Režisieriaus, kuris ne žaidžia klasiką, o gyvena ja.
