Šiuolaikinio teatro festivalis „ConTempo“ Kaune vyksta jau ketvirtus metus. Šiais metais festivalis išaugo net iki trijų savaičių, siūlė labai plačią, įvairialypę programą - šiuolaikinis šokis ir cirkas, (gatvės) teatras, instaliacijos. Tad ir šiame tekste aptariami pasirodymai - tai, ką teko išvysti viešint Kaune rugpjūčio 19-20 dienomis, - be galo skirtingi.
Babelio bokštas
Babelio bokšto istorija visiems puikiai pažįstama. Biblinis pasakojimas apie tai, kaip skirtingomis kalbomis prabilę žmonės nesugebėjo pabaigti statyti dangų siekti turėjusį bokštą, yra populiarus, dažnai naudojamas įvaizdis prireikus pasikalbėti apie nesusikalbėjimą. Hildės Brinchmann spektaklyje Babelio bokšto istorija įvelkama į vieną svarbiausių šio dešimtmečio aktualijų - klimato kaitos ir vis augančios Žemės taršos problematiką. Režisierė klausia, ar galime susikalbėti ir dar spėti išgelbėti žmoniją.
13-16 metų paaugliams skirtas imersinis spektaklis primena kompiuterinį žaidimą: žiūrovai, padalinti į keturias gentis (vandens, ugnies, žemės ir sėklų), atsiduria postapokaliptiniuose pasauliuose, nafta ar plastiku užterštuose vandenynuose, radiacijos persmelktose žemėse, išsiplėtusiose dykumose. Ten susiduria ir susipažįsta su savo „gentainiais“, tampa šeima.
Spektaklio kūrėjai žada interaktyvumą - tai, kad jaunieji žiūrovai taps spektaklio bendraautoriais, nuo jų sprendimų priklausys spektaklio vyksmas, tačiau interaktyvumo čia skurdu, jis apsimestinis - žiūrovas, nepaisant to kaip elgsis spektaklio metu, neturi realios pasirinkimo galios. „Interaktyvumas“ čia apsiriboja tokiais veiksmais, kaip prisistatymas gentainiams savo sugalvotu gestu, sekimas iš paskos, veikėjų „įtikinimas“, kad nė viena iš keturių spektaklio erdvių nėra tinkama gyventi žmogui. Tad interaktyvumas čia yra toks pat, koks būna šaukiant Kalėdų senelį per vaikų šventę - žinome, kad jis pasirodys, nepaisant to kaip nuoširdžiai rinksimės jį kviesti, - šaukiame labiau dėl to, kad to iš mūsų tikimasi.
Dėl tokio netikro interaktyvumo, nelabai buvo aišku, ką turėtume daryti gentims susitikus. Genčių vadų nepasitikėjimą vieni kitais keičia staigus kvietimas susidraugauti ir atrasti bendrą kalbą. Scenoje visiškas chaosas: vieni stoviniuoja nesuprasdami, kaip tai turėtų padaryti, kiti bando užsiimti mainais su kitais veikėjais (nors mainai spektakliui nedaro jokios įtakos), o genčių vadai bando perteikti kitiems kažką savo nesuprantama kalba. Vienintelis interaktyvesnis šio spektaklio momentas įvyksta pačioje pabaigoje - žiūrovų gentys turi nuspręsti, ar paaukoti jiems patikėtą relikviją ir išgelbėti Žemę, ar ją pasilikti ir išgelbėti žmoniją. Pasigirsta viena kita dvejonė, tačiau vienabalsis visų, tarpusavyje nesitarusių genčių sprendimas aukotis nestebina, juk visą spektaklį prie tokio sprendimo yra vedama pasitelkiant istorijas apie pražudytą Žemę, sunkaus postapokaliptinio gyvenimo rutiną.
Po spektaklio vyko diskusija. Tai svarbus žingsnis kuriant paauglių auditorijai, galimybė kūrėjams pasitikrinti savo kūrinio paveikumą, surasti klaidas, kurių patys negali įžvelgti. Tačiau spektaklio „diskusija“ čia buvo tokia pati, kaip ir „interaktyvumas“: pirmuoju klausimu kiekvieno paauglio prašyta įvardyti, kas spektaklyje patiko, tada pateikti 4-5 klausimai, tikrinantys idėjines žiūrovų pozicijas arba liečiantys spektaklio temas (ar žmonija išgelbės planetą? kaip tai padaryti?), ir tik pabaigoje paklausta, kaip spektaklį būtų galima tobulinti. „Babelio bokštas“ pasižymi puikia, imersine spektaklio aplinka, vizualine estetika, tačiau, ironiška, šiame spektaklyje daug nesusikalbėjimo ir nežinojimo, kaip kalbėti su savo auditorija.
Geismo anatomija
Borisas Gibé Lietuvoje jau pažįstamas - 2017 metais, „Naujojo cirko savaitgalyje“, neįprastame „Silo“ (primenančiame siloso bokštą) statinyje buvo parodytas jo spektaklis „L´absolu“. Šių metų festivalyje „ConTempo“ pirmą kartą Lietuvoje pristatytas naujausias Gibé darbas „Geismo anatomija“. Žiūrovus pasitinka keturių aukštų, varpo formos palapinė - panoptikumas. Spektaklis prasideda nuo degustacinės vakarienės tamsoje: suskambus signalui, prieš save užčiuopę padėklą, laikrodžio rodyklės kryptimi vieną po kito ragaujame paslaptingus patiekalus, tamsoje esančius daug stipresnio skonio, daug jautriau juntamos konsistencijos. Sunku nuspėti, ko tiksliai siekiama šiame spektaklyje įtraukiant degustacinės vakarienės segmentą - galbūt tai būdas žiūrovui pajausti savo vidaus organų darbą, o galbūt pajusti šleikštulį, tapus piktdžiugiško pokšto aukomis, nes žmogaus anatomija vėliau tampa svaria šio pasirodymo dalimi. Asmeniškai atradus, kad valgyti tamsoje, ko gero, naujas nemaloniausias užsiėmimas, įdomiausia šioje dalyje buvo klausytis juodumoje tarškančių metalinių indų choro - labai taiklaus, fantasmagoriško pačių žiūrovų nejučia kuriamo įžanginio muzikos takelio.
Pasibaigus vakarienei, smagu stebėti Gibé gebėjimą pakelti į meninį, siurrealios realybės lygmenį tokius jau gerokai nuvalkiotus ir labiau pramoginiais laikomus efektus, kaip lazeriai, trimatės projekcijos bei sausas ledas. Pirmoji žiūrovo šiame pasirodyme išvystama šviesa - palubėje lyg prigesusios šaltosios liepsnelės spragsinti projekcija. Kaip ir „L´absolu“, „Geismo anatomijoje“ Gibé žaidžia nesuprantamais arba sunkiai įžiūrimais pavidalais, apgaudinėja žiūrovo percepciją. Apvalioje aikštelėje, palapinės centre ryškėja gulintis pavidalas - šonu sugulusios kojos, šalia kūno besiilsinčios vaškinės rankos, krūtys, rausvi plaukai. Žvelgiame į šią figūrą, kaip būrys studentų medicinos amfiteatre, bandome ją suvokti, perprasti. Tačiau perprasti nėra taip lengva - matome žmogų, bet staiga iš jo burnos po palapinę ima žvalgytis akis. Matome moterį, bet jos perukas pranyksta grindyse ir atskleidžia čia esant susivėlusį vyrą, ryškia makiažo kauke. Žiūrovui neleidžiama iki galo suprasti: vos pripratus prie vientiso kūno, šio torsas nusiima kaip dangtis, o organai tampa fantasmagoriško cirko atlikėjais. „Geismo anatomija“ - tai švelniai šiurpi ir labai šmaikšti kelionė, siekiant perprasti šio nesuvokiamo kūno paslaptis.
Happiness
Galima užtikrintai spėti, jog Drieso Verhoeveno monospektaklis-instaliacija „Happiness“ šiame festivalyje buvo parodytas daugiausiai kartų. Prie Žalgirio arenos, betoniniame kube įsikūrusioje vaistinėje, dešimt dienų iš eilės, nuo 12 iki 20 valandos, 26 minučių trukmės pasirodymas buvo kartojamas be pertraukų. Lygiai taip pat drąsiai galima teigti, jog šio spektaklio atlikėja dėl įtemptų darbo dienų nei pavargo, nei klausė savęs, dėl ko ji vaidina, nei turėjo prisiversti rytais pakilti iš lovos, mat šio spektaklio aktorė yra robotė-humanoidė.
Spektaklio idėja paprasta - užeiname į vaistinės būdelę, už stiklo mus pasitinka humanoidė atlikėja, o už jos nugaros išrikiuotas įspūdingas antidepresantų, narkotikų ir svaigalų asortimentas. Humanoidė klausia mūsų „Kas yra laimė?“ ir kaip galime tikėtis, atsakymą pateikia iš savo pasaulėvaizdžio. Tai nenuginčijamas faktas, kurį galima sužinoti ne paklausus žmogaus, ką jis galvoja, o ištyrus jo smegenis - „Laimė yra tobula emocinio pakilimo ir ramybės kombinacija“.
Pasirodymo metu ant prekystalio esančiame langelyje pamatome po vieną iš eksponuojamų priemonių, o humanoidė apie jas papasakoja - kaip šis vaistas ar narkotikas yra vartojamas, o dar svarbiau, koks yra jo poveikis. Sukrečia tai, kad daugumos šių priemonių poveikiai yra labai paprasti, „nemokami“ sveikam žmogui: gebėjimas atsipalaiduoti, neblokuoti savo minčių, jaustis laimingu, įsimylėjusiu, drąsesniu, nustoti nerimauti, sugebėti atlikti kasdienius darbus. Kiekvienu pasakojimu ši vaistinė tampa vis aštresniu žmonijos veidrodžiu, o dailiai išrikiuotas asortimentas - jos trūkumų enciklopedija, klausiančia, nuo kada mums reikia tablečių nuo nenoro egzistuoti bei priemonių pajusti elementarias žmogiškas būsenas?
Ko gero, šiam kūriniui rodyti nėra geresnės (ar blogesnės?) vietos negu savižudybių skaičiumi uoliai pirmaujanti Lietuva. Atsidūrus vaistinėje su keletu kitų žiūrovų girdi, kaip pasijuokdami, jie „dalijasi“ humanoidės rodomus preparatus, komentuoja, kaip vienas ar kitas tiktų jiems, jų draugams ar netgi vaikams. Galiausiai neišvengiamai pagalvoji, kad ir tau tiktų bent kelios šio asortimento dalys. Atrodo, lyg žmogui būtų lemta šioje šaltoje ir sterilioje vaistinėje bent pasąmoningai pasijusti vaiku saldumynų krautuvėje - juk čia pat, už stiklo, - tablečių, miltelių, dujų, skysčio, lapelių ar gamtinės žaliavos pavidalais egzistuoja tobuliausia tavo versija.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
