Lapkričio vidurys Vilniuje buvo gausus jaunųjų teatro kūrėjų premjerų. Įdomu, jog iš pažiūros tokius skirtingus spektaklius kaip Vido Bareikio „Kaligula" (pagal Albert´o Camus pjesę), Ievos Stundžytės „Va Banque" (pagal Antonos Čechovo „Mešką") ir sindikato „Bad Rabbits" „Vienatvė. 1991" bei „Šiuolaikinis tolerancijos centras" vienijo siekis keisti scenos ir publikos santykį. Šių spektaklių publika buvo gundoma, prievartaujama, dresuojama, įtraukiama į veiksmą. Be įprastinių veiksmų (įsigyti bilietą ar gauti kvietimą, stebėti, reaguoti, ploti) jai teko vaidinti, pačiai spręsti, lipti, šaudyti ir dar daug ką. Nieko labai naujo, bet vis dėlto ne taip jau ir įprasta. Tad verta šias premjeras panagrinėti jų kūrėjų siūlomo žaidimo su publika aspektu.
Interakcija - išorėje
Naujausia teatro judėjimo „No Theatre" premjera pristatoma ne kaip spektaklis, o kaip „kolektyvinis išgyvenimas", iš anksto pabrėžiant publikos svarbą šiam darbui. Teatro, kino ir muzikos muziejaus salėje iš trijų pusių vaidybos aikštelę apsupę žiūrovai ekranuose nuolat gali stebėti ne tik aktorius įvairiais rakursais, bet ir patys save bei kolegas. Be to, spektaklio pradžioje režisierius Vidas Bareikis paskirsto likusius vaidmenis žiūrovams, paaiškina šio kolektyvinio žaidimo taisykles, primindamas, jog didžiąją vaidinimo aikštelės dalį užimantis medinis stalas - tik stalas, neslepiantis gilesnių prasmių. Bet mažų mažiausiai šis stalas - scena, Kaligulos ir jo vaidinimo scena. Čia besivystantį Ainio Storpirščio kuriamo nelaimingojo Romos diktatoriaus beprotybės ir kančios šėlsmą stebi stebima stebėtoja paversta Druzila. Tai bene žaviausias šio spektaklio žaidimo su publika „ėjimų" - savanorei iš publikos, tiesiog pasodinant ją ant pakylos, suteikiamas Druzilos vaidmuo. Šiai išskirtajai žiūrovei tereikia, kaip ir likusiems, stebėti spektaklį. Jos stebėjimas(sis) ir gyvos reakcijos organiškai įsikomponuoja į spektaklio veiksmą ir tampa jo dalimi, kuria papildomas reikšmes, o esamoms gali suteikti daugiau svorio (tiesa, čia jau viskas priklauso nuo žiūrovės).
O visa kita - teatras, su scenomis, mizanscenomis, interpretacijomis. Interaktyvūs tiesioginio visos šio spektaklio publikos ar atskirų jos atstovų įsitraukimo į veiksmą momentai sudaro išorinį „Kaligulos" kevalą. Tačiau šių dviejų spektaklio sluoksnių sąveika kol kas neišbaigta, nesusieta tvirtos motyvacijos. O iš „Nematomų monstrų" ataidinčios gyvos režisieriaus pastabos aktoriams veiksmo metu dar neatrado aiškesnės vietos dramaturginėje dinamikoje, tad lieka dirbtiniais intarpais. Paradoksalu, tačiau „Nematomuose monstruose", kur publika tiesiogiai buvo įtraukiama vos poroje epizodų, jai buvo suteiktas daug aktyvesnis vaidmuo: mėginti iš sceninio veiksmo ir čia pat kuriamo kino filmo susikonstruoti individualią spektaklio versiją. „Kaliguloje", nors nuolat kalbinama, viliojama, atakuojama, vis prašoma fiziškai veikti, žiūrovai vis dėlto lieka daug pasyvesniam stebėjimo rėžime. Tad nepaisant dalyvavimo veiksme iliuzijos, didžiąją laiko dalį jie - tradicinė teatro publika.
Žaidžiame Čechovą
Ši „Kaligulos" interpretacija, prisiminus dar kelias pastarojo meto premjeras, verčia stebėtis, jog didžiajai daliai jaunosios kartos režisierių būdinga klasikinių pjesių interpretacijas pateikti išorinėmis, o ne vidinėmis priemonėmis, koncentruojantis ne į vidinę, o į išorinę veiksmo dramaturgiją.
Apie tai byloja ir naujausia „Atviro rato" premjera - spektaklis-žaidimas „Va Banque". Dramaturginiu pagrindu jam ir čia pasirinkta klasika - Antono Čechovo „Meška". Šis pasirinkimas
privertė susimąstyti, jog šis vodevilis teatre, kaip Bacho invencijos muzikoje - neišvengiamas. Tad natūralu, jog itin dažnai statomą kūrinį norisi pateikti savaip ir originaliai. Su jauniausiąja aktorių karta ties šiuo spektakliu dirbusi režisierė Ieva Stundžytė šįkart „Mešką" pamėgino įvilkti į interaktyvaus žaidimo, papildomo teatru teatre, formą. Sumanymas įdomus, tačiau šio žaidimo taisyklės taip iki galo ir neišartikuliuojamos, tad lieka neaiškios, kaip ir aktorių vaidinamų Aktorių ryšys su būtent šiais Čechovo personažais. Dar mažiau aišku, kodėl šiam spektakliui būtinas tiesioginis publikos įsikišimas, interakcija su ja. Juk ji čia - tik dar viena teatrinė iliuzija.
Publika, įaudrinta Gabrieliaus Zapalskio konferansjė Blizgučio treniruočių, kaip naudoti kodinį šūkį „va banque" ir kaip išsiųsti artistą iš scenos, gali ir nenurimti (spektaklį stebėję paaugliai ėmė pusbalsiu replikuoti scenai ir komentuoti veiksmą joje), - tačiau kažkodėl ką tik žaisti kvietusius artistus tai glumina. Jei jau žaidžiama „va banque", ar neverta tikėtis, kad publika gali atsakyti tuo pačiu?
Taigi šis žaidimas taip pat telieka išorine forma, turinčia suteikti interpretuojamai dramaturginei medžiagai naujumo, o spektakliui - šiuolaikiškumo. Tačiau prieštara tarp turinio (pagal tradicinį modelį Justinos Smieliauskaitės ir Dano Kamarausko kuriamų vaidmenų) ir pasirinktos neva eksperimentinės formos naujos kokybės nesukuria.
Tarp simuliacijos ir rizikos
Visiškai kitą kelią bendrauti su publika pasirinko plataus meninio profilio sindikatu prisistatanti ir anonimiškumu žaidžianti jaunųjų teatro kūrėjų grupė „Bad Rabbits" (dalies jų vardai ir pavardės redakcijai žinomos). Lapkričio 11-ąją jie pakvietė švęsti vienišių dieną. Šią šventę kinai pradėjo švęsti 1990-aisiais, Lietuvos nepriklausomybės atgavimo ir naujos, „laisvės kartos" gimimo metais. Būtent jai ir teigia atstovaujanti „Bad Rabbits" komandos dalis, spektaklį „Vietnatvė. 1991" kūrusi iš moksleivių rašinių ir asmeninių nuojautų (kaip teigiama pranešimuose spaudai, šiais metais studijas LMTA baigę keturi režisieriais ir viena dramaturgė).
Spektaklio pradžioje publika skatinama padėti peržengti simbolinę ribą tarp 1990-ųjų ir 1991-ųjų, kurią ženklina savotiška barikados „Lietuvos širdis" replika, nukabinėta balionais. Pastaruosius publika skatinama sprogdinti smiginio strėlytėmis, turinčiomis atstoti dainą kaip pagrindinį mūsų tautos ginklą. Tačiau publikai pasiekus salę ir pasikeitus veiksmo laikui, jai vėl leidžiama patogiai įsitaisyti įprastame žiūrovų vaidmenyje, stebint vienas kitą sekančias reklamas ir įvairius TV šou imituojančius vaidybinius epizodus. Matyt, šiam nepriklausomybės dešimtmečių ir per juos besikeitusios visuomenės atspindžių kaleidoskopui dar labai trūksta tikslumo, pateikiamų sąsajų aiškumo, dramaturginės linijos švaros.
O visa tai baigėsi ten, kur, tiesą sakant, buvo galima pradėti. Sausio 12-osios naktį prie barikadų susipažino ir vienintelę naktį kartu praleido du jauni žmonės. Šios nakties vaisius - Aktoriaus kuriamas jaunuolis - į savo gimimo istoriją yra linkęs žvelgti romantiškai, tad spektaklio finale susirinkusiesiems siūlo pamėginti atkurti to meto atmosferą, dalinantis arbata iš jo atsineštų termosų. Taigi, publikai ir vėl siūloma prisijungti ir dalyvauti veiksme, netgi savotiškai kurti kartu. Tačiau stebėtojo vaidmenyje įsipatoginusią publiką ne taip lengva vėl išjudinti, net ir arbatos puodeliui, tad finalinės ceremonijos pradžią lydėjo šioks toks nejaukumas.
Spektaklio pavadinime deklaruojama vienatvės tema čia suskamba merginos internetinio pokalbio su emigravusiu tėvu scenoje. Nors ir pernelyg giliai neužkabinta, emigracijos problema šiame spektaklyje tampa bene ryškiausiu, su jaunųjų „Bad Rabbits" kūrėjų karta labiausiai sietinu ženklu. Pristatydami spektaklį, jo kūrėjai be kita ko teigė, jog jų karta - pasiklydusi galimybėse. Panašu, jog ši problema ją lydėjo ir kuriant spektaklį.
Daug aiškesni pasirinkimai „Bad Rabbits" spektaklio-simuliatoriaus „Š.T.C. arba Šiuolaikinis Tolerancijos Centras" pasirinkimai. Jo pirmąją dalį sudaro šiek tiek pokalbių šou primenantys šeši darbo pokalbiai. Kas priimtas į darbą, kas ne - kilnodami dar prieš spektaklį įteiktas korteles sprendžia žiūrovai. Jie taip pat gali pateikti klausimus kandidatams. O ir sprendžiama čia dukart - tik pamačius kandidatą ir po pokalbio. Tad suteikiama galimybė pasitikrinti ne tik savo pasirinkimą, bet ir stebėti greta sėdinčiųjų nuosprendį. Į įvairiausias darbo vietas pretenduoja vien mažumų ir probleminių visuomenės grupių atstovai, o darbo vietos, žinoma, kontrastuoja kaip stereotipiškai jiems netinkamos (lenkas eina į Vilniaus savivaldybę, mergina su sąkandžio problemomis - bendrauti su „Kristianos" pirkėjais, agresijos nevaldantis - padėti neįgaliesiems ir t.t.).
Publikos gana aktyviai klausinėjamus kandidatus kuria ne tik jauni aktoriai, bet ir neprofesionalai, „Rimini Protokoll" terminais tariant, „ekspertai". O jų „personažai" vienaip ar kitaip persipina su asmenine patirtimi, ir gimsta savotiški personažų ir juos kuriančių (ne)aktorių hibridai.
Jauniesiems kūrėjams, žinoma būtų galima papriekaištauti dėl čia naudojamų dramaturginių schemų paprastumo ir nekintančio modelio, o tai leidžia pernelyg greitai perprasti „Šiuolaikinio tolerancijos centro" žaidimą. Tačiau pasirinktos raiškos ir interakcijos su publika formos, nors ir nebūdamos visiškai neregėtos, bet vis dar retos mūsų scenoje, leidžia pateisinti pradedančiųjų menininkų siekį suvaldyti kuriamą situaciją.
Po kiek užsitęsusios pirmosios dalies antroji pateikiama jau visai kitaip: žiūrovai pakviečiami susipažinti su ką tik išklausinėtų personažų gyvenimais. Čia ir išsami profesionalios odontologės paskaita apie sąkandžio problemos kamuojamų žmonių gydymą (dėl visa ko - ir pamokėlė, kaip taisyklingai valytis dantis), ir energetinio gėrimo latakėlis, turintis padėti išspręsti lietuvių ir lenkų tautinę nesantaiką. Nors publikos dalyvavimas čia nėra būtinas kiekviename žingsnyje, tačiau ji, net tiesiogiai nesiveldama į veiksmą, tampa bendro proceso dalyve.
Taip, šiam „Bad Rabbits" darbui dar praverstų pašlifuoti ir dramaturgiją, ir bendrą spektaklio struktūrą. Tačiau šiame socialinės mūsų realybės simuliatoriuje publiką paversti žaidimo partnere jiems pavyko.
Visų aptariamų spektaklių kūrėjai bei juose dalyvaujantys aktoriai ieškojo ir mėgino atrasti savitą, naują bendravimo su publika būdą, kitokį, nei įprasta, santykį. Paradoksalu, bet, regis, geriausiai tai pavyko vienam Aktoriui. Vienas iš apklaustųjų „Šiuolaikinės tolerancijos centre" pasikviečia apsilankyti jo pasaulyje ne visą grupę, o vieną ar du žiūrovus. Būtent šis tête-à-tête leidžia iš tiesų kalbėti apie kitokį bendravimą ir kitokį santykį. Tai yra iš tiesų rizikinga (žiūrovui, jei leisis į nuotykį, aktoriui - abiem atvejais). Šis pokalbis ir buvimas kartu neribojamas laiku ir trunka tiek, kiek nori jo dalyviai. Galima net apsikeisti vaidmenimis.
Tenka pažymėti, jog plona riba tarp Aktoriaus autobiografijos ir jo kuriamo personažo kiek pavojinga: asmeniškam kontaktui tapus pernelyg įtemptu, Aktorius bet kada gali pasislėpti už personažo, o tai šiame žaidime jau būtų nesąžininga. Kol kas šį trapų balansą pavyksta išlaikyti, tad norėtųsi paskatinti šį eksperimentą tęsti, drąsiai ieškant grynesnių formų. Tačiau šiame etape Aktorius ant kortos stato nuoširdumą ir rizikingai atvirą bendravimą. Tad galima sulošti va banque.
