Indrė Pepcevičiūtė
„Svarbu pajusti idėjas, nes jos sklando ore, pagauti jas ir laiku realizuoti - tai pagrindinis dalykas", - teigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius (LMTA) Zbignevas Ibelhauptas.
Puikiai pažįstamas pianistas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas vadovauti LMTA pradėjo tik šį rudenį. Tačiau, kaip teigė pats dabar jau akademijos rektorius, čia jis ne naujokas: „Akademijoje esu daugiau kaip 30 metų - čia studijavau, dėsčiau, vadovavau katedrai, Meno doktorantūros komitetui."
Su nauja komanda atėjęs dirbti Z.Ibelhauptas užsibrėžė padaryti LMTA atvira ir patrauklia vieta studijuoti ir dirbti. Su kokiomis bėdomis susiduria ir kokias permainas žada, „Vilniaus diena" teiravosi paties akademijos rektoriaus.
- Kas yra akademija ir kokie svarbiausi jūsų uždaviniai joje?
- Akademija pirmiausia yra aukštoji mokykla, kurios pagrindas ir prioritetas yra studijos. Ji turi savo tradicijas ir jomis remiasi. Kita vertus, esame labai svarbi ir mūsų kultūros grandis: rengiame muzikos, teatro, kino, šokio profesionalus, dalyvaujame savo valstybės ir kitų valstybių kultūriniame gyvenime.
O problemų visada kyla iš to, kiek institucija, kurios pamatas yra tradicijos, geba atsinaujinti ir dalyvauti šiuolaikiniame gyvenime, kiek ji gali būti patraukli šiuolaikiniam jaunimui, kad jis ją rinktųsi. Taigi padaryti, kad ji tokia taptų, yra pats svarbiausias uždavinys. Kiti susiję su infrastruktūra, kaitos strategija, politika, kartų atsinaujinimu.
- Buvote išrinktas į šį postą dėl savo siūlomų idėjų. Ką siekiate sukurti?
- Visų pirma man norisi akademijoje sukurti tokią atmosferą, kad žmonėms būtų gera čia būti, kad jie jaustųsi kaip namie, reikalingi, prasmingi. Permainos daromos ne dėl permainų, o dėl to, kad sukurtume aplinką ir atmosferą, kad žmonės norėtų čia studijuoti, dėstytojai dėstyti, kad iš svetur veržtųsi dėstytojai, nes čia geri studentai, puikios sąlygos. Tai yra esminė strategija, idėja.
- Kokių permainų ketinate imtis?
- Jas numatėme su komanda, su kuria atėjau čia dirbti, - trimis prorektorėmis: doc. dr. Vida Umbrasiene, prof. dr. Ramune Marcinkevičiūte, doc. dr. Judita Žukiene. Numatyta studijų, mokslo ir meno krypčių permainų. Norisi būti atviresniems ir susikaupti ties kokybe to, ką darome.
Svarstome kurti naujas studijų programas, be abejonės, palikti senąsias tradicines, nes jos yra pagrindas, be jų mokslas neįsivaizduojamas. Norėtume reaguoti į gyvenimą už akademijos lango, kalbu apie tarpdisciplinines taikomąsias programas. Pavyzdžiui, šiemet atsirado Kompozicija 2. Ji skirta nebūtinai itin gerą muzikinį išsilavinimą, pasirengimą turintiems žmonėms.
Kitas tikslas - kaip padaryti, kad studijos aukštojoje mokykloje būtų adekvačios laikui ir eitų kartu su juo.
Tad reikia rasti pagarbos senajai muzikai ir tos muzikos reaktualizavimo šiandien santykį, jos dėstymas turi būti patrauklus, o atlikėjai, baigę mūsų mokyklą, turi gebėti ją taip atlikti, kad muzika gyventų, kad būtų peržengtos laiko ribos. Meno prigimtis - pakilti virš šių dienų, laikotarpio, kuriame gyvename. Norėtųsi, kad mūsų institucija aktyviai dalyvautų gyvenime.
- Minėjote norą būti atviresni? Ką turite omenyje?
- Dabar labai madingas žodis „atvirumas". Apie tarptautiškumą kalba visi rektoriai, ir jie teisūs, nes ateitis yra bendravimas.
Daugiau dėmesio norėčiau skirti atvirumui, kurio trūksta pas mus. Esame labiau išėję į tarptautinius vandenis negu į Lietuvos. Turime daug nuostabių, stiprių pedagogų, profesorių, užsienyje mus žino, pripažįsta.
Viena užduočių čia būtų, kaip panaudoti kūrybinį ir mokslinį potencialą organizuojant renginius meno ar koncertų institucijoje. Galėtume atlikti mažosios Filharmonijos ar Mažojo teatro vaidmenį. Turime tų asmenybių, kurias matote per televiziją, teatre. Jie dėsto pas mus.
Kitas dalykas, esame labai svarbi grandis tarp profesionalios scenos ir ugdymo mokyklų. Reikia didžiulį dėmesį skirti komunikacijai ir atvirumui su tais, kurie rengia būsimuosius menininkus. Tai susiję su meno ir mokslo centrais, kuriuos ketiname steigti. Važiuosime visur, ne tik į užsienį, bet ir Lietuvoje, pristatysime savo kūrėjus, kurie nuvykę į atokiausią kampelį surengs koncertą ar suvaidins, ir taip parodys, kad čia turime tokio aukšto lygio muzikos ir teatro akademiją, kad čia galima studijuoti. Dabar dauguma net nesusimąstę išvažiuoja, pavyzdžiui, į Londoną, ir net nepagalvoja, kad dėstytojai iš to paties Londono atvažiuoja pas mus.
- Kokios priežastys lemia tokį žmonių pasirinkimą?
- Manau, kad nežinojimas, kaip viskas vyksta čia. Kitas dalykas, visi jauni žmonės nori išvažiuoti. Jei man būtų septyniolika metų, atvažiuotų koks profesorius iš Londono, sakytų, duodu tau stipendiją, važiuok, studijuok. Žinoma, kad važiuočiau. Dauguma ir važiuoja jau turėdami pasiūlymą. Jie dar būna net nebaigę mokslų. Čia kalbame apie muziką, kai žmonės į ją būna investavę mažiausiai dešimt vienuolika metų. Jie jau būna motyvuoti, parengti. Mūsų parengimo sistema yra labai gera.
Manau, tai, kad jie išvažiuoja, nėra didžiausia problema. Tiesiog mums reikia pasiekti tokį lygį, būti įdomiems, kad pas mus atvažiuotų.
- Ar yra pas mus studijuojančių užsieniečių, kurie studijas pasirinko patys, o ne pagal mainų programas?
- Yra, bet ne tiek, kiek norėtųsi, maždaug apie 2 proc.
- Ką reikia daryti, kad sudomintumėte savus pasilikti, o užsieniečius atvykti?
- Pirmiausia reikia tvarkyti mūsų infrastruktūrą. Esame išsiblaškę po visą miestą, turime pastatų, kurie yra apleisti. Galvosime apie pokyčius, ieškosime sprendimo. Manau, prasmingiau būtų kurti specialiai tokiai veiklai pritaikytą erdvę.
Antras žingsnis - atnaujinti studijų programas, svarbi ir sklaida, nes to, ką turime, nelabai mokame parodyti, viskas atrodo savaime suprantama. Stengiamės, kad mūsų struktūra atitiktų tai, ką reikia, kas yra visur kitur. Esame įstrigę ties 1980-1990 m., kai stojančių į akademiją buvo labai daug. Vis plėtėmės, bet situacija keičiasi, o mes tarsi vis dar gyvename tais laikais. Dabar turime stengtis atrodyti patrauklūs, kad mus rinktųsi.
- Kokios specialybės populiariausios?
- Vaidyba. Ji labai populiari. Nesibaigiantys serialai per televiziją įkvepia jaunimą rinktis šią specialybę. Muzikos fakultete specialybės negali būti populiarios, nes tu negali apsispręsti prieš dvejus trejus metus stoti į fortepijoną. Kita vertus, pianistų šiemet įstojo aštuoniolika. Nežinau, tai populiaru ar ne.
Čia galbūt yra kita - kvalifikacijos ir kompetencijos - problema. Dėl to ir norime bendrauti su muzikos mokyklomis, kad galėtume išsiaiškinti, kokios pagalbos reikia.
- Tenka išgirsti, kad įstoti į LMTA labai sunku. Su kokiomis kliūtimis susiduria stojantieji?
- Vykdant aukštojo mokslo reformą, pasikeitė stojimo tvarka. Negalime pasakyti, kad priimsime tiek ir tiek pianistų. Komisija negali rašyti jokio balo, tik reitinguoti. Ta informacija keliauja į kompiuterį, o jis verčia į balus. Ir rezultatas dažniausiai būna toks, kokio niekas nesitiki.
- Taigi viską sprendžia sistema?
- Taip, viskas priklauso nuo jos. Ir ši sistema mums, švelniai tariant, nėra palanki. Ji buvo sukurta per daug nesigilinant į menų specifiką. Dabar klaidos taisomos, ji kasmet gerinama. Protingas sprendimas būtų ištirti ir nuspręsti, kiek vietų reikia skirti vienai ar kitai specialybei. Kalbamės apie tai su Švietimo ministerija, tariamės.
Kai bandome šią sistemą paaiškinti savo kolegoms užsienyje, jie nesupranta, kaip tai gali būti. Teiraujasi, gal gali kuo nors padėti (šypsosi).
- Bet juk taip gali nukentėti ypač talentingi žmonės...
- Taip ir nutinka. Žmogus puikiai groja, bet galbūt jam nesiseka lietuvių kalba
ar koks nors kitas dalykas, ir štai jis nukenčia stodamas. Pirmi metai buvo labai skaudūs, kai paaiškėjus rezultatams komisija nesuprato, kaip galėjo įstoti visiškai ne tie žmonės. Arba šiemet komisija vieną dainininką išrinko pirmą. Jis bet kur nuvykęs būtų priimtas, bet pas mus neįstojo, nes nelaikė valstybinio lietuvių kalbos egzamino. Dabar akademija jam padeda, ieško lėšų, kad jis neišvažiuotų.
Taigi, kai dar mokykloje besimokantiems pasiūloma vykti į užsienį, suprantama, kad žmogus svarsto, kam rizikuoti čia, kai galutiniai stojamųjų egzaminų rezultatai neprognozuojami.
- Veikiausiai reikia nepamiršti, kad ir studijos čia kainuoja didžiulius pinigus?
- Mokslas iš tiesų labai brangus: muzikos specialybės kainuoja 19 tūkst. litų metams, Teatro fakultete studijos - 11-12 tūkst. metams. Įsivaizduojat? Koks bankas duos studentui tokį kreditą? Kaina tokia, nes tai individualios paskaitos. Yra valstybių, pavyzdžiui, Skandinavijoje, kur mokslas nemokamas. Aišku, tai valstybei brangu. Kurdami naujas studijų programas ieškosime būdų, kaip studijas padaryti pigesnes. Reikia rasti galimybę padėti talentingiems žmonėms, kurie dėl tam tikrų priežasčių neįstoja.
- Ar sunku konkuruoti su užsienio šalimis rengiant atlikėją?
- Pas mus studentai parengiami nė kiek ne prasčiau. Nenoriu girtis, bet jei mūsų paruošimo sistema būtų bloga, niekas čia nevažiuotų ir neverbuotų mūsų studentų.
Kai kalbame apie konkurenciją, negalime lygintis su kitų Europos valstybių aukštųjų meno mokyklų infrastruktūra. Bet dvasinis turinys, mūsų pedagogai tikrai yra konkurencingi. Pas mus atvažiuoja profesorių iš Paryžiaus konservatorijos, Londono karališkosios muzikos akademijos, bendradarbiaujame su daugeliu valstybių, ne tik ES. Kiekvieną savaitę bent trys profesoriai iš užsienio pas mus veda meistriškumo kursus. Čia padirbėję jie išvažiuoja ir ieško būdų pasikviesti mūsų studentus.
- Vadinasi, dėstytojų iš užsienio sulaukiate nemažai?
- Pagal intensyvių mainų programas atvažiuoja labai daug. Kalbant apie kviestinius pedagogus, kurie nori čia atvažiuoti, be abejo, tokių yra, ir pačios aukščiausios klasės. Turime ieškoti finansavimo. Ketiname tai spręsti artimiausiu metu.
- Gruodžio 15 d. vyks koncertas, per kurį, bendradarbiaudami su LIONS klubu, ketinate rinkti lėšas stipendijai ypač talentingiems steigti.
- Tokia idėja buvo ir ji nežlugo. Tik šiemet LIONS klubas nori užbaigti pradėtą projektą - jie per tradicinį labdaros koncertą rinkdavo lėšas insulino pompai sergantiems vaikams. Taigi stipendijai lėšos bus pradėtos rinkti kitąmet.
Tikiuosi, kad ši idėja plėtosis ir šešerius metus trunkantis akademijos ir klubo bendradarbiavimas nenutrūks.
- Teko girdėti, kad ir pats dalyvausite koncerte? Ką atliksite?
- Su Lietuvos kameriniu orkestru, kuris taip pat renginyje dalyvaus nemokamai, grosiu prancūzų kompozitoriaus Camile´io Saint-Saënso „Žvėrių karnavalą". Tokia mintis gimė, nes viena iš pjesių yra „Liūtų maršas" - turi sąsajų su LIONS klubu ir apskritai yra linksmas, nuotaikingas kūrinys. Mielai sudalyvausiu šiame koncerte, pakilsiu nuo rektoriaus kėdės ir su malonumu sėsiu prie fortepijono.
- Randate laiko groti? Ar dabar visą jį atima naujosios pareigos?
- Groju, tęsiu savo darbą ir stengiuosi tai daryti kuo dažniau. Žinoma, dabar prioritetai kiti - pirmiausia akademija ir jos rūpesčiai. Man 51-i, iš jų - 47 metus groju. Nemanau, kad per tą laiką, kol dirbu administracinį darbą, prarasiu formą (šypsosi).
- Kaip šios sritys viena kitą papildo?
- Grojimas man suteikia jėgų ir įkvėpimo administraciniam darbui, maitina sielą. O pradėjus dirbti administracinį darbą, nutiko tai, ko visiškai nesitikėjau, - pradėjau kitaip leisti laiką prie fortepijono. Anksčiau reikėdavo trijų valandų, dabar užtenka vienos. Šis gyvenimo pokytis suteikė man konstruktyvumo.
- Kaip vertinate savo komandą?
- Turiu puikią komandą, jokiu būdu nesijaučiu nei misionieriumi, nei kuo nors ypatingas. Mane supa kolektyvas, kuris pribrendęs permainoms. Tiesiog reikia pajusti idėjas, nes jos sklando ore, pagauti jas ir laiku realizuoti - tai pagrindinis dalykas.
