Šiomis dienomis minimas Lietuvos nacionalinio dramos teatro 70-metis. Dar vasarą teatro kritikai, susirinkę į apskritojo stalo diskusiją, pabandė aptarti, jų supratimu, itin sudėtingą situaciją teatre, kuris nuo 1998 metų turi išskirtinį - Nacionalinio teatro statusą, tačiau pastaruoju metu vis giliau klimpsta į pramoginius komercinius pastatymus, iš esmės nederančius su tokio teatro misija - „aukščiausiu meniniu lygiu pristatyti iškiliausius nacionalinės meninės kūrybos laimėjimus, puoselėti, plėtoti ir skleisti Lietuvos kultūrą, kūrybiškai interpretuoti ir perteikti pasaulio kultūros laimėjimus, kurti šiuolaikinio meno tradicijas, meniniu lygiu, formų ir žanrų įvairove formuoti ir tenkinti visuomenės poreikį profesionaliajam scenos menui, sudaryti sąlygas talentingiems jauniems ir pripažintiems Lietuvos ir pasaulio meno kūrėjams bei atlikėjams dalyvauti teatro kūrybinėje veikloje, pristatyti iškiliausius Lietuvos ir užsienio scenos meno kūrinius"
Apie Nacionalinio teatro reikšmę, šiandienius iššūkius ir galimą šio teatro viziją „Bernardinai.lt" kalbasi su rašytoju, režisieriumi Vytautu V. Ladsbergiu.
Ar Jūsų kultūriniame akiratyje egzistuoja sąvoka „Nacionalinis dramos teatras"? Ką ji Jums reiškia?
Kažkodėl sąvoka „Nacionalinis dramos teatras" mano vaizduotėje nesukuria jokio nūdienio vaizdinio. Nematau teatro nei kaip statinio, nei kaip institucijos, o imu regėti žmones bei spektaklius, dažnai beveik nesusijusius su šiandieniniu pastatu Gedimino prospekto pradžioje: J. Miltinio „Edipą karalių", J. Jurašo „Barborą Radvilaitę", J. Vaitkaus „Golgotą" arba E. Nekrošiaus „Ilgą kaip šimtmečiais dieną"...
Regiu ir aktorius - A. Masiulį, J. Kisielių, R. Staliliūnaitę, V. Masalskį, A. Latėną, P. Budrį, N. Savičenko, G..Storpirštį... Ir kitus, panašius... Jie man yra savi, nacionaliniai, suprantami.
Galbūt taip yra todėl, kad anuomet (kai formavausi ir kai buvo rodomi minėti spektakliai) tokio pobūdžio teatras leido susivokti, kas mes ir kokie galėtume būti - orūs, garbingi ir laisvi. Nūnai kartais šių savybių teatre ir pasigendu.
Beje, vienas mano bičiulis juokais pasakė, kad šiuose trijuose žodžiuose „Nacionalinis dramos teatras" nėra nė vieno lietuviško žodžio. Bent jau būtų „Tautinis (arba tautinės) dramos teatras"...
Ką šiuo atveju reiškia žodis „nacionalinis"?
Gražus, pasitikintis, esantis savimi. Neniekinąs savęs. Savo istorijos. Reikalingas tautai, padedantis jai suvokti save, kaip kilnią arba galinčią (siekiančią) būti tokia.
Kaip apskritai šiandien apibrėžtumėte teatro misiją?
Žadinti. Džiuginti. Skaistinti. Versti minusą pliusu. Harmonizuoti chaosą. O kam daugiau tas teatras? Gal dar - skatinti nenusižudyti, neišprotėti... Nenusigerti.
Dažnai, pavyzdžiui, kalbant apie žurnalistiką minimi du kraštutiniai poliai - žurnalistika kas tai: veidrodis arba švyturys? Aš būčiau švyturio pusėje, tik be alaus.
Nors veidrodžio specialistai, kalbantys apie žurnalistiką (ar apie teatrą), dažnai veidrodį painioja su parodija.
Kai kalbamės su aktoriais, kartais nusišnekam iki tokių nesąmonių, kad teatras yra tarsi nušvitusi prostitutė Magdalena, kuri pasakoja apie prostituciją, pati jau būdama skaisti. Marija tiesiog privalo būti nors truputį nušvitusi, antraip ji norom nenorom kvies užeiti į jos (pasąmonės) bordelį...
Ką manote apie dabartinio Nacionalinio dramos teatro veiklą?
Nieko nemanau. Skaičiau vasarą atvirą kritikų nuomonę, manau, kad joje yra daug karčios tiesos. Bet gal viskas yra gerokai paprasčiau: norint sukurti švarų teatrą, reikia kaip V. Masalskiui su studentais - išeiti ir pradėti nuo nulio, nuo dvasios. Tikrai ne nuo marmuro...
Ar teatrui, juolab turinčiam išskirtinį statusą, galima pasukti komerciniu, pramoginiu keliu linksminant ir atpalaiduojant publiką?
Tiesa yra kažkur per vidurį. Avangardą būtina derinti su kiču. Prasmę ir gylį su komercija ir pramoga. Kartais baiminamasi, kad Nacionalinio teatro Marija Magdalena atkrito, grįžo į savo buvusį verslą. Nežinau, ar verta visa tai teisti, ne veltui sakoma - neteisk ir būsi nenuteistas.
Ar turite savo Nacionalinio dramos teatro viziją? Kokia ji? Kaip būtų galima jos siekti?
Geriausių režisierių geriausi spektakliai, bent po vieną per metus. Spektakliai tokie, kokie buvo okupacijos metais - mokantys laisvės, padorumo.
Konkursai - istorinės dramos parašymo, režisavimo. Su solidžiais prizais. Įsivaizduočiau O. Koršunovą, režisuojantį Just. Marcinkevičiaus „Mindaugą" ar Daivą Čepauskaitę, rašančią pjesę apie Margirio žmoną, kuri mato visą savo vyro beprotybę.
Nacionaliniame dramos teatre turėtų būti bent mėginama formuluoti kultūros, žmogaus dvasinio prisikėlimo etinę koncepciją. Vertėtų prisiminti ir A. Šveicerio „Kultūrą ir etiką", ypač apie optimizmą, idealizmą, kaip gaivintinus mūsų mirštančios kultūros segmentus.
Kalbino Gediminas Kajėnas
