Šnekėjomės 2011-ųjų sausio 19-ąją „Neringos" restorane, valgydami vištienos sultinį ir karštus pyragėlius - patiekalą, kurį labiausiai mėgo Vytautas. Tai buvo vienas iš paskutiniųjų pokalbių, kuris buvo įrašytas. Vėliau daug sykių kalbėjomės, o prieš porą savaičių susitarėm pratęsti pašnekesį - bet nespėjom. Įdomu, kad Vytautas Šapranauskas visada noriai ir gyvai mėgdavo kalbėtis apie tai, kas jam yra brangu.
Mano krikštamotė mažajame teatre buvo Eglė Gabrėnaitė. Ji su Valiumi Tudorake, Rusų dramos teatre pasižiūrėję, jeigu neklystu, Vladimiro Nabokovo „Kvietimą į ešafotą", pasiūlė Rimui Tuminui pakviesti mane į Mažąjį teatrą. Aš pas Tuminą buvau vaidinęs ir tokiuose spektakliuose kaip „Svečiai atvyksta prieš perkūniją, arba Sausainiai su gvazdikėliais", „Čia nebus mirties". Kai Zioba (Andrius Žebrauskas) pasiliko Amerikoje, aš buvau įvestas į šiuos spektaklius. O kai prasidėjo „Vyšnių sodo" repeticijos, praktiškai išėjau iš Rusų dramos teatro ir perėjau į Mažąjį. Aš, beje, buvau pirmasis šio teatro darbuotojas - ar tik ne ūkio dalies vedėjo pareigose? Dar nebuvo Mažojo teatro, o mano pareigos jau buvo. Gamtos dėsnis: darbovietę reikia keisti kas septynis metus. Man išeina kas dešimt.
Labai smagu buvo vaidinti Tumino spektakliuose. Tokio spektaklio kaip „Čia nebus mirties" tuo metu apskritai nebuvo lietuvių teatre. Aš atėjau iš Rusų dramos teatro, kuriame dar vyravo Romano Viktiuko dvasia. „Lietaus pardavėjas", „Dviese sūpuoklėse"... Ten buvo ką žiūrėti. Tai buvo vienintelis teatras, į kurį buvo galima nueiti. Nes visa kita - „akademščina", kurios vaidybos negalėjau pakęsti. O ten buvo gyvas teatras, kuriame dirbo gyvi žmonės, visas kursas buvo atėjęs: Michailas Jevdokimovas, Vladimiras Jefremovas, Valentina Motovilova, Tatjana Majorova... Jie buvo „superiniai" aktoriai. Aš išėjau kaip tik tuo metu, kai kažkas ten pradėjo keistis, byrėti. Juk po Nepriklausomybės atkūrimo rusdramis tapo atskira respublika. Aktoriai galėjo virt tik savo sultyse, tavęs galėjo ateiti žiūrėti tik tie žmonės, kurie nesupranta lietuvių kalbos. O tada atsirado Tuminas, Nekrošius. Tumino „Viduržiemis" (1978), Nekrošiaus „Kvadratas" (1980)... Rusdramy man dar pavyko „išlįsti" su Vladimiro Zacharovo spektakliu „Grįžtamasis ryšys", su šiuo spektaklius aš „išskridau". Tais metais mes tapom laureatais - Kostas Smoriginas su „Kvadratu" (Jis; premjera 1980-12-30 - D. Š.), Donatas Banionis su „Katedros posėdžiu" (Viktoras Nikolajevičius Brizgalovas; premjera 1980-11-29 - D. Š.) ir aš su „Grįžtamuoju ryšiu" (Slava Gorochovas; premjera 1981-02-15 - D. Š.) tapom trys pagrindiniai metų aktoriai.
Gyvenime būta įvairių peripetijų. Kai palikau Mažąjį teatrą, daug kas šaipėsi, replikavo: „Kokie čia menai", bet vos tik atsirado galimybė, visi sulindo į tas pačias televizijas. Šiandien ypač išryškėjo tie „didelių menų" kūrėjai, parsidavę bet kam, bet tik ne menui. Teatras daugeliui tapo tik „tarp kitko" arba galimybė nemokamai pakeliauti. Visą gyvenimą sakiau, kad televizijoje uždirbi pinigus, o teatras - tavo sielai.
Nors šiandien apskritai pasikeitė vertybės. Jauni aktoriai gali vesti pačius prasčiausius renginius ir jiems negėda. Mūsų laikais tokių dalykų nebūdavo, mes vaidindavome kokią nors ištrauką iš spektaklio ar kažką panašaus. Man šiandien turėtų sumokėti labai didelius pinigus, kad aš galėčiau nueiti į kokį nors „Ozo" prekybos centrą ar panašiai, ir tai klausimas, ar nebūtų žema. Man užtenka tiek, kiek turiu. Visų pinigų neuždirbsi, vis tiek dalį reikės pavogti. Tai auksinė taisyklė. O jaunimėlis dabar lenda bet kur, jie to neslepia ir netgi tuo didžiuojasi. Kiekviena vyresnioji karta yra nepatenkinta jaunesniąja. Manau, kad tai taisyklė. Keičiasi vertybės, keičiasi prioritetai. Nuo to niekur nedingsi, ir aš dėl to nepykstu. Tik, Dieve, duok man proto, kad skirčiau viena nuo kito, Dieve, suteik man abejingumo, kad nekreipčiau dėmesio į tai, ko negaliu pakeisti. Tai sena dogma.
Mažajame teatre buvo tokių vaidmenų, kurie net nebuvo išrašyti, kuriuos kartu su režisieriumi teko sukurti. Pavyzdžiui, „Nusišypsok mums, Viešpatie" vaidmuo padarytas iš trijų veikėjų. Man patinka dirbti su Tuminu, jis yra mano guru. Kodėl? Tuminas per repeticijas daug šnekėdavo, ir visas Mažasis teatras, tie, kurie buvom „vienminčiai", labai dažnai kankindavomės iš nuobodulio, laukdami pertraukos ar pabaigos. Bet iš tų 45 minučių, kurias jis šneka, tu kažką surandi, kažką išsineši. Jis šiaip sau niekada nešnekėdavo. Ir visai nesvarbu, girtas, negirtas... Kartais girtam atsiveria tokios čakros, kad jeigu šalia nėra to, kas galėtų tai priminti, tai gali ir užmiršti. Aš kartais tokius dalykus net užsirašau. Kitą dieną kai kas gali pasirodyti ir kvaila, bet visą laiką kažkas lieka svarbaus. Juk tai yra pasąmonė. Todėl Tuminas šnekėjo tai, ką matė. O tie, kurie norėjo pertraukos, iki šiol „Maskarade" nešioja tvorelę. Ir visuose spektakliuose jie kažką tai nešdavo, tai išnešdavo. Jie ir dabar taip kalba: „Dieve, Dieve, mes čia taip atėjom, atidavėm sielą, o mus va čia paliko šūde." Kaip sakoma, kiekviena tauta verta tos vyriausybės, kurią išsirinko. Juk Tuminas nedurnas, jis nė vieno neišvijo, jis buvo labai tolerantiškas, į savo teatrą paimdamas visus, netgi tuos, kuriuos ne visada gali pavadinti aktoriais. Kaip vandenyne plaukioja rykliai ir tos žuvys, kurios minta liekanėlėmis, - štai čia yra Mažasis teatras. Ir situacija tik blogėja. Repetuojant Veršinino vaidmenį „Trijose seseryse" pastebėjau, kad požiūris į repeticijas smarkiai pakitęs. Daug kas į jas ėjo nenoriai. Aš suprantu, kad geram daug ir nereikia, o blogam niekas nepadės. Todėl per tris repeticijas mes ir „įėjom" į spektaklį. Vienintelė Elžbieta Latėnaitė, kuri tikrai tuo džiaugėsi, na, dar Vaida Būtytė, Valda Bičkutė. „Seserys" tikėjo spektakliu...
Tuminas visus spektaklius repetuoja tarytum Čechovo principu: „Žmonės geria arbatą, o tuo metu lūžta jų likimai". O mes lygiai taip pat: sėdėdavome, gerdavome kavą bufete. Jis sėdi, kasosi barzdą ir svarsto, kaip galėtų būti išspręsta viena ar kita scena. Nieko lyg ir nevyksta. Jeigu tu sugebi atsirinkti tame „kompiuteryje", iš tos visos informacijos, ką jis sušneka, tai gerai. Kaip sakoma, arba duota, arba ne.
Tumino spektakliuose labai svarbus žmogus. Skirtingai, pavyzdžiui, nuo Nekrošiaus spektaklių, kur žmogus praktiškai nereikalingas. Jo teatre tie, kurie sugeba susikurti vaidmenis - sakykim, Kostas Smoriginas, - ir susikurdavo, o kurie ne - taip ir likdavo be vaidmenų. Tuminas, jeigu mato, kad aktorius kabinasi už vaidmens, tai kelia jį į pirmą planą, o jeigu kitas plaukia pasroviui, tai taip ir nuplauks nežinia kur. Tik Tuminas labai tolerantiškas: jis niekada neįžeidžia aktorių. Panašiais atvejais Romanas Viktiukas, kadaise dirbęs rusdramy, net garsiom aktorėm tiesiai šviesai į akis visą brudą išrėždavo.
Tuminas yra inteligentiškas, suvokia tai, ką daro, kaip nori padaryti. Jis prisitaikys prie tavęs, jeigu tai yra geriau, negu jisai sumanė. Ir jis tave gali gražia forma „išimti" visai, jeigu nepadarai to, ko jis nori.
Mažasis teatras baigėsi, jau jo nebėra. Teatras gali egzistuoti dešimt metų, ne ilgiau. Čia yra terminas, tai laikmečių išbandyta, yra tokios normos. Aišku, galima vaidinti, bet... Kaip sakė Jurijus Grigorovičius apie Mają Pliseckąją: „Taip, septyniasdešimt penkerių ji šokti dar gali, bet žiūrėti į ją - jau nebe." Viskas... Viskas tuo pasakyta. Teatre daug kas susikaupia, išsigimsta, persipina. Užtenka vieną kartą su žmogumi susipykti, supranti, kad nebegražinsi to, kas buvo. Abu žmonės tai prisimena. Ir kaip bebendrautum, tas lieka.
Aš teatrą suvokiu kaip gyvenimo būdą. Tai yra nuostabiausia profesija, kur tu gali būti bet kas: šaltkalvis, mikrochirurgas, kosmonautas, karalius, caras, ubagas - bet kas. Daugiau tokių profesijų nėra!
Vytautas Narbutas, Rimas Tuminas, Faustas Latėnas, Eglė Gabrėnaitė - tai tie žmonės, su kuriais bendravau Mažajame teatre. Ačiū Dievui, kad teatre buvo tokie žmonės kaip Mykolas Smagurauskas, Arnas Rosenas, Audris Chadaravičius.
Mažasis teatras - kaip žmogus, kurį po poros insultų ar infarktų dar galima kažkaip reanimuoti, bet tu jo gyvybės nepratęsi. Dabar teatras vegetuoja: kažkas jam vis atneša atsigerti, kažkas - pavalgyti, kažkas kažkam padalina pensijas...
Manau, kad Tuminas šiandien, išvykdamas į Maskvą, pasielgė teisingai. Lietuvoje menai padaryti, o ten - didelės galimybės. Jeigu Tuminas grįš į teatrą, aš taip pat gal sugrįšiu.
Atsisveikinimas su Vytautu Šapranausku vyks Vilniaus mažajame teatre, šeštadienį nuo 15 val. iki 22 val. vakaro, sekmadienį nuo 9 val. iki 15 val. Urna iš Vilniaus mažojo teatro bus išnešama 15 val. Aktorius bus laidojamas Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje.
