Gruodžio 19 d. Lietuvos rusų dramos teatro aktoriui Vladimirui Jefremovui būtų sukakę 70 metų (1942-2009). Tą dieną Lietuvos rusų dramos teatre atidaroma paroda, apžvelgsianti ryškius aktoriaus kūrybinio kelio šiame teatre akcentus. „Valentinas ir Valentina", „Stiklinis žvėrynas", „Lietaus pardavėjas", „Tatuiruotoji rožė", „Slenkstis", „Nesčiastlivcevas ir kiti", „Paleistuvis", „Dviejų pasaulių viešbutis". Tai keletas iš daugybės žinomo aktoriaus suvaidintų spektaklių per beveik penkis dešimtmečius trukusį jo kūrybinį kelią. Publikos bei teatro kritikų itin gerbtas kūrėjas Lietuvos rusų dramos teatre suvaidino per 130 vaidmenų, už meistriškumą pelnė ne vieną svarbų įvertinimą.
Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktoriaus Edmundo Mikulskio, 1980-1998 m. dirbusio LRDT, paprašėms prisiminti vieną ryškiausių teatro aktorių ir jo laiko teatrą, kolegas, darbo atmosferą.
1979-aisiais LRDT įvyko spektaklio „Kurtinio gūžta" pagal Viktoro Rozovo pjesę premjera (rež. Ivanas Petrovas). Provo vaidmeniu Jūs debiutavote teatre, o Vladimiras Jefremovas šiame spektaklyje vaidino Georgijų Jesiuniną. Tai buvo pirmas Jūsų, tuo metu dar studijuojančio vaidybos meną, susitikimas scenoje su jau profesinės brandos pasiekusiu meistru...
Kai režisierius man pasiūlė šį vaidmenį, buvau tik antro kurso studentas (kurso vadovai - Algė Savickaitė, Vitalijus Lanskojus). Kai kurios paskaitos vyko teatro viršutinėje salėje (tuometinėje Kapsuko g., dabar Jogailos g., kur šiandien įkurtas verslo centras - red. past.). Mes iš arti matėme teatro trupės branduolį - aktorius Jefremovą, Jeleną Maiviną, Artiomą Inozemcevą, Valentiną Motovilovą, Michailą Jevdokimovą... Jie buvo mūsų autoritetai, žiūrėjome, kaip jie vaidina beveik kiekvieną vakarą. Spektaklius, kuriuose Jefremovas nevaidino, turbūt ant vienos rankos pirštų galima buvo suskaičiuoti. Darbo krūvis teatre aktoriams anuomet buvo didesnis nei dabar: per sezoną buvo kuriami kokie 8 spektakliai (vienu metu repetuoti trys- scenoje, repeticijų salėje ir „raudonajame kampelyje", kur Leninas iš portreto įdėmiai stebėdavo, kaip mes nagrinėjame pjesėje keliamas moralines problemas; tokius „kampelius" partiniams susirinkimams tais laikais turėdavo visos įstaigos), gastrolės kuriame nors tuometinės Sąjungos mieste vasarą trukdavo visą mėnesį. Mūsų kursas (Nijolė Kazlauskaitė, Laima Košytė, Vytautas Šapranauskas, Sergejus Zinovjevas...) į teatro trupę atėjo lengvai.
Spektaklio „Kurtinio gūžta" pabaigoje buvo jautri „dostojevskiška" išpažinties scena, kurią vaidinau su aktore Olga Demičeva. Mano personažas berniukas Provas prisipažino, kas slegia jo sielą: jis atsisakė kalbėtis su draugu, o šis, nesulaukęs pagalbos, pasikorė... Jefremovas, pamatęs tą sceną, pasakė: „Žiūrėsiu šią išpažintį kiekvieną kartą..." Kodėl? Jefremovas vertino jausmų antplūdį. Viskas, kas jautru, emocionalu, jam - aktoriui ir žmogui - buvo vertybė. Ir kolegų vaidyboje - taip pat. Buvo jausmo žmogus. Nemačiau nė vieno Jefremovo vaidmens, kur jis nebūtų iš savęs reikalavęs maksimumo. Jo kurtiems personažams būdinga aukšta emocinė temperatūra. „Kurtinio gūžtoje" Jefremovo Jesiuninas šliejosi prie vienos partiečių šeimos dukros, kad padarytų karjerą. Bet aktorius teisino savo personažą. Gaudavosi sudėtingas vaidybos sukinys: „Kaip aktorius pergyvenu dėl to, kad mano personažas - niekšas"... Vienoje scenoje mano personažas užklumpa Jesiuniną bučiuojantis. Jefremovas frazę „как тебе нестыдно?" (liet. kaip tau negėda?) sakydavo nevienareikšmiškai, sykiu grasindamas ir gėdydamasis: ir jam buvo „стыдно", ir mano herojui turėjo būti „стыдно"...
Atsimenu spektaklį „Kristus ir Antikristas" pagal Dmitrijų Merežkovskį (1990). Režisieriui Borisui Lucenko atrodė, kad tokią didelę galingą asmenybę - Petrą I - vienas žmogus nesuvaidins, ir šį personažą jis suskaldė į du Petrus I. Vieną Petrą vaidino Jefremovas, kitą - Artiomas Inozemcevas. Sūnų Aleksejų vaidinau aš, o bendrauti reikėjo su abiem tėvais. Artiomo Petras I atstovavo valdžiai, įstatymui („Sūnų nužudysiu vardan tvarkos Imperijoje..."), o Jefremovo caras ieškojo jausminio kontakto su sūnumi. Dar spektaklyje Aleksejų (vaiką) vaidino toks berniukas Griša, tai ant rankų jį ėmė, žinoma, Jefremovas...
Kokį jautėte Jefremovo santykį: globėjišką, kolegišką, betarpišką?..
Nelaikė mūsų „mažutėliais", pagarbiai bendravo. Jei kas nors patikdavo, įvertindavo. Visų teatro aktorių priedanga ir gelbėjimosi ratas - ironija. Jefremovas buvo jos persmelktas. Iki paskutinės išėjimo scenon sekundės - anekdotai, pasakojimai, istorijos. Bet scenoje reikalavo pagarbos - ir sau, ir vaidmeniui. Jokių „chuliganizmų" (blogąja prasme) netoleravo. Jautrūs vaidmens posūkiai, partnerio jautimas jam rūpėjo labiau nei improvizuoti „pokštai" kolegoms („čia neišeisiu į sceną, čia pasirodysiu su kitu peruku, nustebinsiu, juoką suskelsiu"). Jis pats formulavo ir savimi išreiškė aktoriaus etaloną. Šimtaprocentinė atsakomybė ir padorumas. Jefremovo mėgstama šukuosena - tvarkingai sušukuoti, „priguldyti" plaukai su ryškiu sklastymu šone - liko mano atmintyje iš pirmųjų matytų aktoriaus spektaklių, nuotraukų... Jei Aleksejaus Dudarevo „Slenkstyje" (rež. Sergejus Koromščikovas, 1982) vaidindavo pašiauštais plaukais, tai nusilenkti išeidavo tvarkingai susišukavęs... Laikėsi preciziškos tvarkos, švaros, nors madų nesivaikė. Vėlavimo, neatėjimo, neapibrėžto „būsiu nebūsiu" Jefremovui nepripaišysi. 39 temperatūros - vistiek scenoje. Kitaip elgtis negalėjo. Kitur, ne teatre, savęs neįsivaizdavo. Scena jam buvo viskas: mylimoji, žmona, sesuo, svajonė... Perfrazuojant Konstantino Stanislavskio posakį, mylėjo ir teatrą savyje, ir save teatre... Niekšybių, apkalbų neprisileido. Nenorėjo turėti nieko bendra su buitim. Kaitindavo save prieš kiekvieną spektaklį, nepaisant, kokio dydžio vaidmuo buvo. Kaitino save, neslėpsime, visais būdais... 50 gramų jam buvo degalai.
Prisimenu gastroles vasaromis, jos trukdavo mėnesį... Maitindavomės viešbučiuose konservais: žuvų „tefteliai" tomatų padaže, kilkės... Ir šalia - toks kūrybinis reiklumas. Disonansas, kai palygini su dabartimi. Jefremovas, pagrindinis teatro aktorius, vienam buvo skolingas rublį, kitam - tris... Dabar aktorius-žvaigždė, jei jo veikla susijusi su televizija, gyvena viešą blizgų gyvenimą: vakarėliai, prezentacijos, renginiai.
Ar Jefremovas spektaklių metu griežtai laikydavosi per repeticijas rasto mizanscenų piešinio? Vyriausias režisierius Ivanas Petrovas savo spektaklius turbūt prižiūrėdavo; Romanas Viktiukas, kiek teko 1988 m. matyti spektaklio „Muzikos pamokos" repeticijas (pagal Liudmilos Petruševskajos pjesę), centimetrų tikslumu fiksuodavo kiekvieną aktoriaus judesį, žvilgsnio krypties pasikeitimą..
.
Petrovas mėgo sakyti, kad jis, kaip režisierius, „ištirpsta aktoriuje". Per repeticijas kildavo įspūdis, kad patys aktoriai viską surado... Vėliau teatre buvo toks etapas, kai patys aktoriai ėmė kurti spektaklius. Bet tai kita kalba...
Viktiukas... Mes atėjome į „postviktiuko" Rusų dramą. Visi aktoriai tada dar juo „alsavo": Jevdokimovas, Jefremovas, Demičeva... Šis režisierius aktoriams daug reiškė: režisierius, mokytojas, dvasinis vadovas. Kaip šaltinis dar ilgai juos gaivino. Jefremovui meilė savo personažams ir meilė kaip tema, manyčiau, buvo įskiepyta dar Viktiuko laikais... Jefremovas mėgo partnerystės scenas su aktore Olga Demičeva (tarkime, spektaklyje pagal Aleksandro Kazancevo „Kartą gyveno", rež. Ivanas Petrovas, 1978), jie papildydavo vienas kitą savo jausmais. Jefremovo personažas negalėjo būti bejausmis. Būtinai - „gyvas žmogus". Čia turbūt „išpažinties teatro" bruožas.
Jefremovas buvo persmelktas antitarybiškumo. Žinojo daugybę „optimizmą keliančių", „į šviesią ateitį vedančių" dainuškų, čiastuškų, lozungų... Cituodavo pokalbiuose, sukeldamas juoką. Spektaklyje „Meistras ir Margarita" (rež. Romanas Viktiukas, 1988) jo Meistras iš „tarybinio pasaulio" skverbėsi į kitą realybę. Tai Jefremovui buvo artima. Įsivaizduokite, sovietmečiu pagrindinis trupės aktorius „natūraliai" turėjo būti partijos narys, priklausyti visoms visuomeninėms organizacijoms. Ne taip lengva buvo tarnauti „grynajam menui". O Jefremovas niekada nepriklausė partijai.
Atsimenu Dudarevo „Slenkstį". Aktorius vaidino tokį girtuoklį. Bet ne girtuoklis - kūrybingiausias žmogus buvo. Pasaulį perkurti ir pašventinti gali, bet kol neišgeria - ne...
Žmogaus sovietinėje sistemoje drama...
Pirmą mėnesį Viktiuko spektaklio „Meistro ir Margaritos" repeticijos vyko Lvove (taip sutapo, kad teatras ten gastroliavo, o režisierius atostogavo). Jefremovui tai buvo tarsi sugrįžimas į jaunystę. Ko gero, ta nostalgijos spalva įsiterpė ir į spektaklį. Meistras - įspūdingas aktoriaus vaidmuo. Toks įspūdis, kad visus vaidmenis Jefremovas „įsiurbė" ir norėjo suvaidinti - ir Jėšua, ir Margaritą, ir Volandą. Meistras turėjo visų jų bruožų. Vaidinau Jėšua ir jaučiau, kad mano vaidmenį Jefremovas tarsi tęsia...
Jam rūpėjo, kad personažas būtų aktyvus, emocionalus. Galvoju, kodėl aktorių teatre vadino Vovočka? Gal kad „sumažintų"? - teatre jo buvo daug. O gal tai Viktiuko, kurį vadino Romočka, laikų palikimas? Režisierius į aktorius kreipdavosi kaip į vaikus...
Bulgakovo romano apimties reikėtų pasakojimui apie Jefremovo santykius su teatro bufetininkėmis ir kitomis darbuotojomis. Grimo kambariai Kapsuko gatvėje - ankšti, lubos - žemos. Buvo toks „sultingas personažas" teatre - grimuotoja Tatjana Semionovna Aleksejeva. Su cigarete dantyse stovi ji tarpduryje ir tyko Jefremovo, kuris jai skolingas kokius nors 10 rublių... Pamačiusi aktorių, šaukia žemu balsu: „Volodiaaa!" O čia pat aktoriaus žmona Dagnė Jakševičiūtė, dar kas nors... Tai Jefremovas jai pašnibždomis, pasitelkęs pantomimą: „Rytoj, rytoj..." Repeticija, spektaklis, repeticija, spektaklis, „degaliukų" reikėjo...
Kaip išgyvenote politinių sistemų kaitą 1990-aisiais, kai teatrui iškilo ir ekonominės problemos? Tuo metu dažnai keitėsi teatro vadovai, padėtis buvo neaiški, nesimatė perspektyvos...
Keitėsi teatro vertinimo kriterijai, reikalavimai sau. Jaunoji karta jau tiek nereikalavo iš savęs, kiek Jefremovas. Dabar pagrindinis aktoriaus reikalavimas sau - visur suspėti, kur tik kviečia ir siūlo. Žmonėms atsisakyti visko vardan pilnatvės vienoje vietoje - sunku. Dirbama pagal principą „suspėsiu ir čia, ir ten - tik papildyk mano sąskaitą".
Sovietmečiu nebuvo piniginių pagundų, svarbiau buvo tai, vardan ko dirbame. Teatro vadovui rūpėjo trupė, kiekvieno aktoriaus profesinis augimas. Dabar viskas - atsitiktinai.
Ir didelis darbo tempas. „Krapštytis" režisieriams su aktoriais nėra kada, vaidmenys skirstomi tipažo principu, tik svarbu tiksliai pataikyti... 1993-1997 metais kartu su Marija Misiūnaite ugdėte aktorių kursą Rusų dramos teatrui. Ar sulaukdavote Jefremovo (jis kaip pedagogas su studentais dirbo 1991-1995 metais) pastabų? Juk į egzaminus turbūt ateidavo didžioji Rusų dramos teatro dalis?
Trinties, konkurencijos nejutau. Be abejo, aktoriai žvelgia į būsimus partnerius neabejingai. Atsimenu, kaip Misiūnaitė prašydavo: „Tik tu jų nespausk"... Norėjosi jaunimui ir jausmus „išmankštinti", ir smegenėles. O studentas turi tarsi savaime atsiskleisti, nejausti, kad jis prievartaujamas, kad iš jo reikalaujama. Jaunas dar buvau...
Ar Monika Mironaitė, Jefremovo žmonos Dagnės Jakševičiūtės mama, ateidavo į Rusų dramos teatrą žiūrėti spektaklių?
Taip. „Meistrą ir Margaritą" net kelis kartus žiūrėjo. Esu gavęs iš jos atviruką...
Gyvendami viename mieste siųsdavote atvirukus vienas kitam? Neįsivaizduoju, kad šiais laikais du vilniečiai taip bendrautų...
Taip, ji atsiuntė... Vienu metu, girdėjau, ant Monikos stalo stovėjo Beethoveno, Arvydo Juozaičio ir... mano nuotrauka.
Ar Jefremovas jautriai reagavo į metų tėkmę? Aktoriui amžius lemia, ką vaidinsi (jaunuolius, solidžius vyrus ar senukus) ir kiek būsi reikalingas repertuare...
Jefremovas labai ilgai vaidino jaunuolius. Spektaklyje „Gyveno kartą" jis su aktore Olga Demičeva subtiliai vaidino įsimylėjusius paauglius. Avanscenoje - čiužinys; kamerinė jautri scena. Ir sykį spektaklio metu kažkokia bobutė leptelėjo: „O berniukas juk žilas!"
Įsivaizduojate, ką tai reiškia aktoriui...
Repeticijos prasidėdavo 10 valandą, Jefremovas visada ateidavo žvalus, pasitempęs, pasiruošęs. Iš teatro išeidavo 23 valandą. Kada jis ilsėjosi?..
„Revoliucijų" teatre neorganizavo?
Ne, bet kūrybinės problemos (repertuaras, temos, kurių imasi teatras) jam rūpėjo, per susirinkimus keldavo klausimus dėl kriterijų.
Jefremovas ir juvelyrinius vaidmenis kūrusi aktorė Valentina Motovilova turėjo bendrų bruožų: tas pats personažų teisinimas, moralinių kriterijų klausimai. Sykį aktorei teko spektaklyje „Ji anapus meilės ir mirties" (pagal Edvardo Radzinskio pjesę, 1980, rež. Ivanas Petrovas) vaidinti tokią moterėlę, kuri ieškodavo vyrų vakarėliuose „Kam per 30". Kaip jai tai buvo svetima, kaip ji priešinosi, kaip siekė pateisinti savo heroję! Galėjo atsisakyti vaidmens, jei vaidmuo neleisdavo kalbėti apie tai, kas, aktorės požiūriu, gyvenime iš tiesų svarbu... „Tai - ne mano, aš apie tai nekalbėsiu, to nepropaguosiu". Kiek atsimenu, net Viktiukui teko įkalbinėti aktorę, kad ji vaidintų Margaritą. Galbūt jautė artėjančią mirtį, ruošėsi išėjimui į kitą pasaulį, grynino save...
Išeidamas iš Rusų dramos teatro pasiėmiau atmintin tai, kad buvo gražiausia, žaviausia. „Šiukšlių maišo" nesinori su savimi visą gyvenimą tampytis... Teatras po 1990-ųjų blaškėsi, mėtėsi, ieškojo pastatymo, kuris išgelbėtų - ir išgelbėtų tuoj pat. O teatras negimsta per metus. Jefremovo karta turėjo tokią laimę - buvo išugdyta, užauginta. Berdiajevo ir kitų mąstytojų mintis jie persirašydavo į sąsiuvinius vienas iš kito, gyveno tuo.
Kalbėtasi 2012 04 24
