Vis dar gana neblogai prisimenu praėjusių metų cirką. Kiek daug ten buvo vienatvės, tylos, išdidintų ir sulėtintų akimirkų bei kitaip, galbūt lėčiau, einančio laiko. Tąkart dažnai visi - ir žiūrovai, ir artistai - lyg užhipnotizuoti žvelgė į tą patį tašką, kad ir į vieną iš scenoje netikėtai atgijusių ir tuo pasaulio tvarką keičiančių objektų. Svarbiausia čia rodėsi nuoširdumas: gyvas, vaikiškas, gal kartais ir suvaidintas, beveik visada suplanuotas, bet vis tiek tikroviškas. Tas nuoširdumas - tai pasirinkimas, leidimas sau ir kitiems juoktis iš tavęs, suprasti tave ir su tavimi būti. Deja, jis (tik šiemet tai suvokiau!) nėra privaloma naujojo cirko dalis, ir kaip tik su šiuo faktu dabar, po vienuoliktojo cirko savaitgalio, bent jau man teks kaip nors susitaikyti.
Iš tiesų, lyg ir nėra nieko blogo, kad nuo vienišių, užsiimančių įvairiais kasdieniais objektais, šiemet festivalis perėjo prie įvairaus plauko žmonių tarpusavio santykių. Regis, viskas labai paprasta, tiesiog pasikeitė cirko kryptys, - žongliravimą pakeitė akrobatika (žinoma, jos būta ir anksčiau, tik ne tokiais kiekiais), ir tiek. Tačiau juk pasirodymo dėmesio centras ne tik keičiasi, bet dar yra ir išskaidomas. Ne, tai ne taisyklė, bet šįkart kartu su kūno, kaip objekto, įžengimu į sceną dingo artistų ir žiūrovų sąjunga, išsiskyrė jų žvilgsnių kampai ir atsirado tas eilinis, varginantis nekantraus stebėtojo ir tokio paties rodytojo santykis.
Festivalį įrėmino du muzikiniai pasirodymai. Pasislėpę po koncerto kauke jie kone agresyviai taikėsi tiesiai į publiką. Reikalavo žiūrovų dėmesio, plojimų, pritarimo, paskatinimo ir, negana to, džiaugsmo. Pirmieji - prancūzų trio „Cie BAM“ - gerokai primityvesni, lengvesni, švelnesni. Jų roko cirko koncertas „WillyGoodWood“ - be didelių pretenzijų - skirtas pramogai, pasilinksminimui ar šiokiam tokiam sportiniam azartui sukelti... Paskutinai - švedų kvartetas „Svalbard“ su savo triukšmingu, itin muzikaliu pasirodymu „Visi genijai, visi idiotai“ - įžūliai aktyvūs, kviečiantys publiką ne su jais pasilinksminti, o išsitaškyti, pasiautėti, išsikrauti. Šis paskutinis kūrinys tarytum juokiasi iš žiūrovo ir cirko artistų santykių, juos išdidina (jei yra čia ką didinti), pažemina ir paverčia striptizo klubu. O publika, ypač merginos, jiems demonstratyviai kraipantis ir nusirenginėjant, iš tiesų švilpia, ploja, trepsi iki negalėjimo ir išeidama spaudžia prakaituotas, stebuklingas jų rankas.
Tokie koncertiniai, publiką išjudinantys, su ja koketuojantys pasirodymai ir aprėmino kitus akrobatinius darbus. Prie jų puikiai derėjo dueto Louise von Euler Bjurholm ir Henriko Aggerio dokumentinio cirko pasirodymas „Ekstremali simbiozė“. Jų apsisprendimas neduoti publikai to, ko ji nori, ir vietoj ekstremalių triukų didžiąją laiko dalį tiek ekrane, tiek scenoje užsiimti nuobodžiais, monotoniškais pratimais, taip pat kvepia koketavimu su ja. Be to, šis pasirodymas atkreipia dėmesį ne tik į tai, kiek reikia įdėti darbo dėl kelių minučių plojimų (tą mes jau seniai nutuokėme), bet ir į scenos partnerių tarpusavio ryšį, pasitikėjimo būtinybę, nuolatinę trintį ir panašiai.
Iš tiesų, akrobatiniai duetai, apie kuriuos šiemet viskas ir sukosi, nori nenori kalba jau ne apie žmogų, o apie žmonių, nors kartais tik jų kūnų, ryšį, kontaktą, susijungimą. Šiais metais kartu su tuo atsirado ir kažkokia nekantra, tylos baimė, neverbalinis, bet vis dėlto pliurpimas. Neapleido mintis, kad čia bandoma nukreipti dėmesį nuo kažko svarbesnio, kad išsijuosus meluojama kone tikslingai stengiantis kuo mažiau pasakyti. O gal tiesiog tas išstatytas kūnų santykis neleido prasimušti bent kiek svaresnei, susikaupimo reikalaujančiai egzistencijai. Ir vis dėlto jokiais būdais nenoriu pasakyti, kad kas kartą žengiant į sceną privaloma griebtis kažin kokios filosofijos. Tiesiog sunku iš esmės pabūti drauge į akis pribyrėjus melo dulkėms.
Patys rimčiausi, tvarkingiausi ir nuosekliausi pasirodė kolumbiečiai Wilmeris Marquezas ir Edwardas Alemanas. Jų spektaklis „Kas aš esu?“ - tai pasakojimas apie kūliais besiverčiantį, vietos nerandantį miesto žmogų, pastatytas ne tik su akrobatikos, bet ir su parkūro elementais. Taip, jie moka daug gražių triukų ir, regis, niekur neskuba. Bežiūrint į juos apima toks monotoniško susižavėjimo jausmas. Scenografija - miesto detalės, įvairiausi kubai - iš pradžių artistų išardoma, o pabaigoje sudedama atgal. Ji padeda perteikti įvairiausias situacijas, kliūtis, bendravimo modelius. Įvairiausių kubų kombinacijos sukelia tai ramybės, tai panikos blyksnius, keliančius nuolankų susitaikymą su likimu. Ir vėlgi, gražiausia čia yra artistų santykis, susiderinimas, vienas kito pajautimas. Gaila, antro jų pasirodymo neteko išvysti. Kaip ir tą dieną vykusio lietuvio, vienintelio šių metų žonglieriaus Alekso Lemperto eskizo.
Dar liko „Overhead Project“ duetas iš Vokietijos, grakščiai įsipaišantis į visą festivalio kompaniją. Mat čia pamatome dar vieną, kitokį santykių dėliojimo principą. Savo pasirodymu „Kūno karnavalas“ du atlikėjai ironizavo amerikietiškų imtynių sportą. Kartu su labai konkrečia ironija, skirta pasijuokti ne iš publikos ir ne iš savęs, atsivėrė dar didesnis atstumas tarp žiūrovų ir atlikėjų. Štai čia kūnai jau tikrai vaizdavo ne ką kita kaip kūnus ir kvietė žiūrovus ne meditacijai ir ne „tūsui“, o šaltam juokui ir tokiam pat stebėjimui.
Šiųmetis cirkas su visais savo bepročiais man pasirodė pernelyg normalus. Visas jo keistumas, kuriuo buvo mėginta prisidengti, regėjosi šaltas ir apskaičiuotas, koketiškas ir per lengvai prieinamas masiniam, normaliam, keistam kaip visi pasauliui. Turbūt tokia ta cirko prigimtis - ne tik veikti, bet ir stengtis patikti, o iš tokių pastangų, nori nenori, kartkartėmis perdegama. Beje, tai atsitinka nebūtinai artistams, galbūt ir kritikui ar žiūrovui.
