Liepos viduryje, jau septintąjį kartą į Vilniaus gatves grįžo gatvės teatro festivalis SPOT. Kai kuriems žiūrovams šis festivalis jau yra tapęs neatsiejama vasaros tradicija, kitiems – reta proga neįpareigojančiai išbandyti pažintį su po gatvės meno skliautu telpančiomis naujojo cirko ar šiuolaikinio šokio disciplinomis, kadangi festivalis nuo pirmųjų savo gyvavimo metų iki šių dienų išliko nemokamas. Šioje recenzijoje – įspūdžiai apie tris įsimintiniausius festivalio kūrinius.
-----
Marija Baranauskaitė-Liberman, pradėjusi savo kūrybinį kelią nuo pasirodymo ne žmonių publikai („Sofos projektas“), toliau žengia alternatyviu keliu ir festivalyje pristatė pasirodymą, kurį atlieka ne žmonės, o antys – „Ančių performansą“.
Kaip neretai yra pravartu konceptualesniam darbui, Baranauskaitė jį pradeda paskaita. Dažnai pertraukiama teatro ir teatrališkumo išsiilgusių kolegų (Markas Libermanas ir Joe Kentas-Waltersas), atlikėja mums išaiškina ančių kaip atlikėjų teorijos pagrindus (pavyzdžiui – tai, kad antys nevertina pinigų, tad idealiai tinka mažų kaštų pastatymui), o tada, pakvietusi pasiimti kėdes ir pasidalyti į dvi grupes (pagal prielankumą performanso menui arba „senam geram“ teatrui) patraukti Bernardinų sodo link. Pakeliui į parką, žiūrovai gauna progą pajusti retą buvimo anonimiška „ančių“ minia malonumą – vedamiems Baranauskaitės arba Walterso susėsti prieš restorane vakarieniaujančius žmones, spoksoti į ant suoliuko besišnekučiuojančias merginas ar netgi kelioms minutėms žavingo atsitiktinumo dėka pasiklausyti paskaitos apie Žalgirio mūšio rekonstravimo sunkumus.
Galų gale, išėję teorinį ir praktinį kursą, ką reiškia būti antimis, pilnavertiškai pasiruošę žiūrovai įžengia į Bernardinų sodą ir, gavę ausines, gali įsitaisyti Vilnelės pakrantėje – tikrajam pasirodymui. Ančių ir klasikinės muzikos sąsaja nejučia verčia įžvelgti siužetines linijas, interpretuoti kokį nors naratyvą, o mane asmeniškai ši situacija skatino įvertinti naujos rūšies aktorių meistriškumą. Ketvirtadienio vakarą Vilnelės rezidentai žiūrovams pasiūlė didvyrišką pasipriešinimo epą: gaujų (masuotė atlikta Lietuvos vandens telkinių scenai vis dar menkai pažįstamų didžiųjų dančiasnapių) nuolat engiamų ir persekiojamų vietinių gyventojų (vaidmenis atlieka didžiosios antys) gyvenimus netikėtai nusprendžia pakeisti čiabuvė (taip pat didžioji antis), nepabūgusi pati viena stoti prieš ramybės drumstėjus. Konceptualus sprendimas palieka mus tarsi ties atviros pabaigos ketera – įkvėptus, sujaudintus ir viltingus.
Abejonių kelia atlikėjų kastingas – į Lietuvą emigravusių dančiasnapių parinkimas agresoriaus vaidmeniui kviečia žiūrovus propaguoti kenksmingus stereotipus. Tačiau tai buvo vos pirmasis ančių-dančiasnapių aktorinės mokyklos veiklos pristatymas Lietuvoje, tad tikiu, jog jų dar laukia daugybė tobulėjimo metų.
-----
Šiemet į festivalį sugrįžo 2022 metais jame viešėjęs austrų ir katalonų kolektyvas „Eléctrico 28“. Tada ši kompanija nuo Nacionalinio dramos teatro paradinio įėjimo atsiveriančioje panoramoje įrėmino įstabų miesto gyvenimo inkliuzą (kūrinys „[The frame]“ (liet. „Rėmas“)), o šiemet, tęsdama mus supančios aplinkos tyrinėjimus, pakvietė pažvelgti ne į žmones, o į vietą.
„Eléctrico 28“ kūrinio „The Place“ (liet. „Vieta“) eskizas pakviečia į vieną iš daugybės Vilniaus kiemų. Šis tujų gyvatvorės ir naujos statybos namų apsuptyje įsikūręs kiemas dažnai akiai atrodytų niekuo neypatingas, o kategoriškesniam žvilgsniui netgi negyvas – keletas suoliukų, žaidimų aikštelė, akmenų skulptūra, gerokai apšiurusi krepšinio aikštelė.
Iš pirmo žvilgsnio universalioje aplinkoje trys atlikėjos ieško šios vietos unikalumo ir savo ryšio su ja, kartu šiai misijai pakviesdamos ir žiūrovus: štai, kaštono žievė panaši į susiraukšlėjusį veidą, akmenų skulptūra – į stuburo slankstelius, ranka gali svyruoti lygiai taip pat, kaip žaidimų aikštelės virvė. Sutraukdamos pasaulį iki mažiausių smulkmenų, atlikėjos atidengia vietos žavesį.
Vaikščiodami po kiemą ir jo apylinkes žiūrovai kviečiami susimąstyti – kuo tam tikros vietos tampa mums ypatingos, kada vietą galime vadinti mūsų? Ausinėse girdimi atlikėjų balsai ir garso įrašai pratęsia vietos realybę – ilgainiui mūsų minties akyje ji ima nykti, o su ja nykstame ir mes. „The Place“ – tai šviežias žvilgsnis į tai, ką akis dažniausiai praleidžia, ir sveika laikinumo meditacija, leidžianti susimąstyti apie mums brangių vietų subjektyvumą ir efemeriškumą.
-----
Ryškiausią įspūdį šių metų festivalyje neabejotinai paliko trupės „Collectif la Meandre“ pasirodymas „Bien Parado“. Vienos šokėjos ir elektroninės muzikos atlikėjo plėtojamas kūrinys siūlo mąstyti, o gal tiksliau – jausti, tarpusavyje persipynusiomis protesto, klubinės kultūros ir išsilaisvinimo temomis.
Šokėjos Jane Fournier buvimui šiame pasirodyme vietos nėra, tačiau ji ją susikuria – į tankų, ant žemės susėdusių žiūrovų kvadratą įstumdama medinį savo scenos kubą. Atlikėja neleidžia žiūrovams būti pasyviais, saugomais jaukaus minios anonimiškumo: žiūrovus vieną po kito ji veria žvilgsniu, liečiasi prie jų, į juos remiasi ir pasitiki perduodama savo svorį, trindama ribas tarp „mano“ ir „jūsų“.
Šokėjos judesys laviruoja tarp flamenko ir šiuolaikinio šokio, jis ūmus, nuožmus, aistringas, o kartu ir charizmatiškas – Fournier energija ir intensyvumas žavi, sutelkia ir nepaleidžia dėmesio. Per keturiasdešimt minučių šokėja pasiūlo vieno žmogaus transformaciją: nuo susikaustymo ir vienatvės iki išsilaisvinimo ir bendruomenės. Muzikos įtampai augant, pasirodymo finale akimirką įvyksta mažas stebuklas – žiūrovai pakyla nuo žemės ir, kiemą supančias sienas virpinant techno muzikos ritmui, ima vieningai šokti kartu su atlikėja.
Šio pasirodymo sunku neperskaityti kaip kovos už save, savo teises ir pelnytą vietą šiame pasaulyje. Kūrėjai mezga dialogą tarp tradicijų ir šiuolaikybės, tarsi valiūkiškai pašiepdami tuos, kurie bijodami kaitos ir kito dengiasi tradicijomis. Tačiau kaita neišvengiama, o kaip įrodo Fournier – tradicijos blyksniai nebūtinai reiškia stagnaciją. Flamenko čia veria ugningu troškimu šiame pasaulyje būti savimi.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
