Režisierius Gytis Padegimas jau senokai nebekuria Kaune. Šiuo metu dažniausiai jį galima sutikti Klaipėdos teatre ir universiteto auditorijose. Tačiau savaitgaliais, vedinas savo gimtojo miesto nostalgijos, vis dar grįžta aplankyti draugų, sušildyti savo namus. Vieną tokį vėsų sekmadienio vakarą režisierius ir mus pakvietė išgerti arbatos bei pasikalbėti.
 |
| Režisierius Gytis Padegimas. Nuotrauka iš www.padegimas.lt |
– Neseniai lankėtės Paryžiuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „M. Čechovas. Nuo Maskvos iki Holivudo. Nuo scenos iki ekrano“. Ar jo metodas vis dar nepaseno? Kaip jis randa kelią į besikeičiantį šiandienos teatrą?
– M. Čechovas yra dvasinis matmuo ar net pašvęstasis. Kažkada aktorė K. Kymantaitė, paklausta, kodėl nuolat keliauja po pasaulį, teigė, kad jai yra pavesta perduoti tam tikrą paslaptį aktoriams įvairiose pasaulio šalyse. Taip ir M. Čechovas dabar vis labiau populiarėja. Šiais unifikacijos ir pasaulio globalizacijos laikais suteikia žmogui gebėjimą likti unikaliam, apsaugoti save kaip savitą asmenybę.
Paryžius yra miestas, kuriame M. Čechovas patyrė didžiulę nesėkmę. Dar prieš atvykdamas į Kauną, jis mėgino ten statyti spektaklį naudodamas neverbalinę kalbą (P. Brookas tai darė kur kas vėliau). Surinkęs įvairių šalių aktorius, mėgino statyti žmogaus dvasios pabudimo istoriją, remdamasis rusų pasakų archetipais, nenaudodamas kalbos, vien tik vizualumą ir ištiktukus. Tada buvo visiškai nesuprastas. Atvykęs į Kauną labai blogai atsiliepė apie prancūzų aktorius, kurie jam buvo tik reginio ir komercinio teatro atstovai. Daug metų prancūzai nesidomėjo M. Čechovu. Jis buvo populiarus anglosaksų šalyse – Amerikoje, Holivude, kuriame gyveno. O štai dabar Paryžiuje surengta pasaulinė konferencija, joje dalyvavo daugybė aktorių, korespondentų, kritikų ir besidominčiųjų. Tai jau įrodymas, kad M. Čechovo metodas darosi visiškai universalus. Sugrįžo net į tą šalį, kurioje buvo atmestas, kurioje nebuvo jokios metodo tradicijos.
Atsitiko taip, kad Latvija ir Lietuva atsidūrė pusiaukelėje, kai jis jau buvo išvykęs iš Rusijos, bet dar neprigijęs Vakaruose, kur vėliau ilgai gyveno. Ir štai šiuo tarpiniu periodu režisierius pradėjo sintetinti ir užrašinėti savo metodą. O Kauno teatro aktoriai buvo tie, kurie viską išbandė pirmieji. Šis unikalus metodas Kaune ir formavosi. Todėl teatrinėje bendruomenėje mūsų miestas visada siejamas su M. Čechovo vardu. Konferencijoje skaičiau pranešimą apie režisieriaus Kauno laikotarpio įtaką visam pedagoginiam kontekstui. Čia jis, įkvėptas tuo metu Nemuno slėniuos tvyrojusios ramybės, savo auklėtiniams parašė garsųjį laišką „Atmosfera“. M. Čechovo metodas yra raktas ne į stilistiką, o į kuriančio, čia ir dabar esančio žmogaus giliausią esatį.
Pastaraisiais metais Lietuvoje teko organizuoti laboratorijas verslininkams ir kitų profesijų atstovams. Pastebėjau, kad M. Čechovo metodas tokiame informacinio triukšmo amžiuje yra labai imlus sugrįžimui į save, suvokimui, kas kiekvienas iš mūsų esame. Tai tampa savotiška psichoterapijos forma, kuri Vakaruose jau seniai naudojama. O man M. Čechovas – pastovus profesinis dėmuo, leidžiantis nesiblaškyti ir vis labiau gilintis. Aš jį studijuoju jau daugiau nei trisdešimt metų ir moku beveik atmintinai, tačiau šią vasarą vėl praleidau su režisieriaus darbais. Taip man vėl atsivėrė kažkokie keisti dalykai. Rusai jį laiko K. Stanislavskio sūnumi paklydėliu, kuris užsienyje nieko vertingo nenuveikė. O aš manau, kad jis pabėgo lyg iš degančios Trojos ir išnešė neįkainojamas vertybes. Jei nebūtų išvažiavęs, greičiausiai būtų buvęs sunaikintas. K. Stanislavskis dirbo Stalino metais, todėl nuolat save cenzūravo, vis braukydavo pernelyg idealistiškus žodžius. O M. Čechovas, kalbėdamas pakiliai, galėjo išreikšti net ir tikrąsias K. Stanislavskio idėjas.
– Kaip šiuolaikinė, vis labiau pragmatiškėjanti visuomenė priima tokias idealistines idėjas?
– Jau ateina kita banga. Aš vis dėstau Skandinavijoje, todėl kartą pamėginau danų studentus apkaltinti materializmu. Tuomet jie paprašė manęs nekalbėti apie jų tėvų kartą. Jie tampa visai kita karta, iš principo nevaikštanti į supermarketus, taip gausiai dygstančius Lietuvoje. Pas mus vis dar kalbama apie žinių visuomenę, o Danijoje ateitį modeliuojantis prognozių institutas paskelbė apie ateinančią svajonių visuomenę. Svarbus tampa ne perkamas produktas, o jo sukeliamas vidinis pasitenkinimas. Dirbama žemė, ar ta, ant kurios stovi fabrikas, darosi pigesnė už žemę kalnuose, nuo kurių atsiveria nuostabus vaizdai. Viskas keičiasi spirale.
Niekada nebūna nei grynojo idealizmo, nei materializmo. Amžinas teigimo-neigimo dėsnis. Dirbdamas su užsienio studentais matau, kad tas pragmatizmas, toks gajus Lietuvoje, pasaulyje jau traukiasi į praeitį. Galime pastebėti antiglobalistų maršus ir ekologinius žygius. Atsiranda daugybė dalykų, susijusių su vidiniu žmogaus gyvenimu.
Esu įsitikinęs, kad nesame labai daug praradę. Pasaulis toks įvairus, kad jame gali egzistuoti visiškai priešingos ir viena kitą paneigiančios tendencijos. Lietuva labai maža šalis, todėl esame linkę viską absoliutizuoti. Vos tik atsiranda koks nors reiškinys, iš karto tampa vyraujančiu. Tačiau šalia jo juk vyksta ir marginalinių procesų, jie lengvai gali tapti esminiais. Mes visiškai nepratę prie polifonijos. O aš jau suvokiau, kad pasaulis daug didesnis ir įvairesnis, yra daug daugiau netikėtų ėjimų už kampo. Štai atveža pas mus kokią pjesę ir paskelbia, jog tai pasaulinė tendencija. Tačiau net toje pačioje šalyje galime rasti visiškai kitokių veikalų.
Aš daug dirbu su jaunimu ir jaučiuosi visiškai ramus, nes matau, kad jie imlūs, daug kuo domisi ir gilinasi. Man tikrai neatrodo, kad dvasios dangus griūva ir viską užlieja materija. Visuomenė, artėjanti bedugnės krašto link, gauna skaudžių pamokų ir grįžta ten, kur ir turi būti.
– Vadinasi, krizė Kauno dramos teatre yra dėsninga ir praeinanti?
– Apie teatro krizes kalbama nuolat, tačiau praėjus kuriam laikui sakoma, kad tada viskas buvo ne taip jau ir blogai, kad tikroji krizė prasideda tik dabar. Kauno teatro lūžiai tęsiasi nuo jo įsteigimo 1920 m. Pirmojo pasaulinio karo metais J. Vaičkus Peterburge surinko žmonių grupę, pradėjo juos mokyti aktorinio meno, atsivežė į Kauną, įsteigė teatrą, o šie truputį padirbėję nusprendė, kad norėtų dirbti su kitu režisieriumi. Taip ir išdavė savo mokytoją. Taigi krizės tęsiasi jau aštuoniasdešimt metų. Absoliučios darnos teatre niekada ir nebuvo. Man tikrai keista, kad teatro žmonės, dirbantys jame daugybę metų, vis įžvelgia katastrofą.
Aš dabar dirbu Klaipėdos teatre, kuriame nuo šešiasdešimtųjų metų nevyko jokių „revoliucijų“. Žinoma, ir čia būna visko, tačiau žmonės visada galvoja, ne kaip išbalansuoti teatro laivą, o kaip kartu išgyventi ir išlikti.
Man buvo skaudu matyti, kaip nyko pakankamai įvairi Kauno teatro trupė. Scena, galima sakyti, tapo gastroline aikštele Vilniaus artistams. O juk trupės formavimas yra lyg puokštės rinkimas – kažkas tai privalo daryti. Į Kauno teatrą įsismelkė visai mūsų visuomenei būdingas galvojimas tik apie save. Niekas nemąsto strategiškai, nesuvokia, kad viso teatro gerovė lemia ir atskiro žmogaus sėkmę. Kiekvienas stengiasi tenkinti tik savo interesus. Jau daugybę metų negirdžiu teatro žmonių kalbant apie tai, ką jie davė teatrui, o ne tik ką teatras davė jiems. Tai juk ne įstaiga, kurioje atsiimamas atlyginimas. Menas kuriamas ne dėl pinigų, o dėl neapčiuopiamos vidinės būtinybės. Todėl labai svarbus noras ar net auka. Išties liūdna skaityti kai kurių žmonių daugelį metų nesikeičiančius kaltinimus, nepriklausančius nuo teatro vadovo. Visi turėtų paklausti savęs, ką turi padaryti, kad teatras pasikeistų. Neretai teatro aktoriai net nebūna matę spektaklių, kuriuose patys nevaidina. Visiškas abejingumas. Apninka jausmas, kad teatras jau seniai prarastas, nebereikalingas. Tuomet jis ir griūva. Nei miestas, nei ministerija jo neprikels. Nors man visiškai nesuprantamas Kultūros ministerijos noras vienu metu rekonstruoti ir Filharmoniją, ir Dramos teatrą. Lyg pikta ironija – sugriuvo ir Klaipėdos teatras. Dėl pinigų trūkumo statybos tęsis ne vienerius metus. Nesunku suvokti, kad žmonės neabejotinai išsiskirs, jei jų namai bus taip ilgai remontuojami. Veikiausiai buvo objektyvių dalykų, įnešusių į teatrą destrukcijos, o gal pritrūko kantrybės ir geranoriškumo. Reikėtų atidžiau paanalizuoti istoriją ir padaryti išvadas. Aš jau retai būnu Kaune, tačiau tikrai jaučiu miestiečių meilę ir susirūpinimą teatru. Todėl teatralai turėtų jausti didesnę atsakomybę dėl to, kas vyksta. Nereikia galvoti, kad atėjęs naujas vadovas padarys stebuklus, o veikiau pradėti nuo savęs. Nemanau, jog teisybė gali gimti ginčuose, ten ji greičiau miršta, todėl reikia ramiai, konstruktyviai kalbėtis ir dirbti. Taip riedamiesi teatralai nuvertina teatrą dar ir socialine prasme. Sunku matyti, kaip teatras, užuot visus būręs, pats pasidavė entropinei išcentrinei jėgai.
Jau pradedu bijoti kino teatrus ištikusio likimo. Jei ir toliau griuvimo tendencijos užgoš kūrybą, nežinia, kuo tai gali baigtis. Tokie sprogimai darosi grėsmingi pačiam teatro egzistavimui. Kultūra mūsų politikoje vis dar atstumtoji. O kitose pasaulio šalyse jau kalbama apie tai, kad kultūrą, kaip ir religiją, reikėtų atsieti nuo verslo. Ji yra pamatinė vertybė, be kurios byra net ir pati ekonomika. Todėl kultūros nereikia komercializuoti ir skatinti pačiai užsidirbti pinigus – istorinė patirtis tai jau ne kartą įrodė.
– Šiuo metu daugiausiai dirbate Klaipėdoje. Kokiomis nuotaikomis gyvenate ten?
– Aš visą gyvenimą nesilioviau keliauti. Pirmasis spektaklius stačiau Vakaruose. Atrodė, kad su amžiumi ateis stabilumas, tapsiu sėslus, bet ir vėl esu ne namie.
Esu Klaipėdos universiteto docentas, turiu režisierių kursą, su juo mėginu nestandartiškai dirbti, neprimesdamas savo mąstymo, leisdamas jiems patiems rinktis. Man padeda kolega D. Meškauskas. Šiuo metu pastatėme spektaklį „Miestas“, kurį norėtumėme parodyti ir Kaune. Studentai dirbdami turėjo pasirinkti vieną Klaipėdos namą, surinkti informaciją ir sudaryti jo dosjė – parašyti savotišką namo monologą. Iš tokių etiudų ir nuotrupų sukūrėme spektaklį.
Klaipėdos dramos teatre statau spektaklį „May“ pagal Marinos Carr pjesę. Tai labai reta pjesė, joje daug moterų vaidmenų – septynios moterys ir vienas vyras. Visada stengiuosi į spektaklį įtraukti įvairių kartų aktores. Taip susirenkame į repeticijas teatre, paramstytame pastoliais. Matau subyrėjusį pastatą, tačiau pats teatras gyvybingas, nepriklausomai net nuo vadovybės. Žmonės jaučia pareigą saugoti teatrą, nes jie patys ir yra tas teatras. Atrodo, kad sunkios sąlygos skatina dar daugiau ir kūrybingiau dirbti. Teatralai nesistengia pasiduoti ir kažką kaltinti, nori išlaukti, dirbti ir gyventi. Gyvenimas niekada nebūna tik geras, todėl nereikia nuleisti rankų.
Šiuo metu labai daug užsiimu pedagogika. Palaikau ryšius su danų studentais, kuriems dėsčiau, nes prisiimu už juos dvasinę atsakomybę.
– Kokia Jums atrodo šiandienos kultūrinė Kauno atmosfera?
– Esu kaunietis iki kaulų smegenų. Visą savo vaikystę gyvenau Laisvės alėjoje.
Tačiau kartą eidamas Kaune pajutau kažkokią slegiančią tuštumą, užsinorėjau namo į Klaipėdą. Pasidarė kažkaip baisu, nes visada buvau Kauno patriotas. Aiškiai jaučiu, kad kauniečiai nemyli savo miesto. Kol šitas jausmas neišnyks, negalėsime jo kurti. Nors yra daug atvykstančių žmonių, kuriems labai patinka Kaunas, jo žaluma. Vilnius darosi per daug panašus į kitus Europos miestus. O Kaunas dar nėra toks plastmasinis, jame dar tvyro senoji dvasia. Manau, kad ir kultūros mieste yra tikrai pakankamai. Net negalėčiau spėti visur nueiti vienu metu. Pagaliau žmonės turėtų ir patys veikti, organizuoti susitikimus savo namuose, kalbėtis, puoselėti menus.
Būdamas Paryžiuje mėgavausi visur aplink juntama kultūra ir natūralumu. O mes su visomis savo naujovėmis tampame visišku kaimu. Kažkada ir mūsų aikštės skendėjo gėlėse. Dabar jos virsta kriminogeninėmis erdvėmis, skatinančiomis agresiją.
Tačiau šiuo metu aš namus jau nešiojuosi su savimi. Gyvenu Klaipėdoje, Juodkrantėje. Po Naujųjų metų statysiu spektaklį Vilniuje. Visur jaučiuosi lyg namuose.
– Ar nejaučiate nostalgijos savam teatrui, į kurį įaugama, susiliejama? Ar lengvas piligrimo kelias?
– Man visada sekėsi išvažiavus aplink save suburti kūrybinę šeimą. Klaipėdos teatras atrodo kaip po karo, tačiau aktorių padedamas iš karto sukūriau jaukų stalelį, kuris mums primintų namus. Nuo jo ir sklinda buvimo kartu jaukumas. Su studentais turime savo auditoriją, keičiamės knygomis, informacija. Tai visai kitokia šeima. Taip visur mėginu burti žmones ir esu lydimas nuolatinio netikėtumo. Kai dirbi tame pačiame teatre, matai aplink save vis tuos pačius žmones ir daiktus, darosi sunku pradėti kažką visiškai nauja. O kai esi visur ir niekur, kartais pajunti, kad gal tavęs visai nėra, esi nepagaunamas. Kartais norisi užsibūti vienoje vietoje, o po to ir vėl pajunti nerimą, tarsi už horizonto kažkas lauktų. Taip ir gyvenu tarp amžinų priešybių.
– Kaip vertinate dabartinį Lietuvos teatrą, ar jame netrūksta naujų vardų?
– Jų iš tiesų labai mažai atsiranda. Džiaugiuosi, kad Kaune atsirado A. Dilytė, statanti suaugusiesiems ir vaikams. Visuomet stengiuosi palaikyti, globoti ir mokyti savo studentus.
Nors teatre, kaip ir politikoje, juntama autokratija. Vis tie patys nusibodę veidai. Teatras atspindi mūsų pačių visuomenę, be pagarbos vienas kitam, vartojimą iškėlusią kaip aukščiausią vertybę, o turėtų padėti žmogui išlikti tvirtam šią akimirką, suteikti jam buvimo džiaugsmą, prasmę ir galimybę. Mokyti žmogų būti čia ir dabar, nes gyvenimas taip greit prabėga.
Kalbėjosi Audronė Meškauskaitė
