Saulius Šaltenis
Ištrauka iš "Kultūros barų" spaudai rengiamos teatrologės Ramunės Marcinkevičiūtės knygos apie teatro režisierę ir pedagogę Dalią Tamulevičiūtę.
Kartą vienas žmogus per Sąjūdžio mitingą nutvėręs mane už rankovės skubėjo išsipasakot, kaip jį suėmė auštant, tik užkūrus krosnį, kaip po Sibiro lagerių atrado gimtuosius namus išdraskytus be langų, stogo. Tačiau krosnis - ar ne stebuklas - ir po tiek metų grįžus iš pragaro pasirodė lyg dar nespėjus ataušt - nepatikėsit, tamsta, sakė droviai juokdamasis žmogus, delnai visiškai atšilo... Gal panašiai ir atsiminimai apie Dalią Tamulevičiūtę šildo. Galvoju, koks buvo jos gyvenimas, kaip jį keliais žodžiais apibūdinti?
Kažkada ji nusivežė mane į savo gimtąją Varėną - buvo gražus ankstyvas pavasaris, bet prie upės, ką tik nuplukdžiusios ledus, buvo nežmoniškai - iki kaulų žvarbu, nors taip linksmai švietė saulė.
Toks, man atrodo, buvo ir jos gyvenimas. Tai yra mano pojūčiai, gal aš daug ko nežinau, nes visados, nuo pat pirmų iki paskutinių mūsų pažinties dienų išliko nepajudinamas pagarbus atstumas, nors ji galėjo, tarkim, dažnai sėdint mūsų namuose Antakalny po kokios nors premjeros juokaudama staiga netikėtai džiugiai pašiaušti plaukus: nu, Šalteni... Aišku, nepaleisdama iš pirštų cigaretės - nesakau, kad dar barstydama man ant pakaušio pelenus. Bet cigaretė ir Dalia buvo neatsiejami dalykai - ji daug, tiesiog savižudiškai daug rūkė... Žinoma, aš jai ne tėvas, ji man ne motina, bet, dabar prisipažinsiu, dėl to man kartais geldavo širdį. Neturėjau jokios vilties įkalbėt mest rūkyt, bet kartais vis tiek bandydavau bent pajuokaut, kad, tarkim, vienuoliktas Dievo įsakymas sako - nepūsk, Daluže, artimui dūmų į akis... Arba papasakodavau jai ką nors linksmesnio apie rūkaliaus plaučius, kurie po mirties, vieno karšto Jaunimo teatro gerbėjo chirurgo tvirtinimu, cha cha - skrodžiant braška lyg sukietėjęs avikailis.
Brangūs mano gyvenimo žmonės, šitokios įspūdingos jau mirusios Lietuvos moterys, Dalia Tamulevičiūtė ar ambasadorė Ugnė Karvelis išliko atminty sakytum lyg šventosios, lyg žengiančios debesėliais melsvoj cigarečių dūmelio padangėj.
Kartą net žagtelėjau netyčia sužinojęs, kad Dalia buvo ištekėjusi už Stalino anūko... Gyvenimo paradoksai visados pralenkia keisčiausias literatūrines fantazijas: Dalia Tamulevičiūtė ir Stalinas? Fantastika... Kai juokaudamas bandžiau apie tai užsimint, ji tik atsargiai šyptelėjo lyg ką tik iš ligoninės išleista, dar nesuaugus siūlėms po kokios nors operacijos. Kartą ji nuvyko į Gruziją ir tada ilgai ir vaizdingai pasakojo apie gruziniškus užstalės ir beprotiško vaišingumo papročius saulėtoje Stalino gimtinėje... Bet viską - net keisčiausius ryšius, budelio Stalino ainio ir nepaprastai doros ir teisingos mergaitės iš Varėnos susigiminiavimą - nunešė Laiko upė žvarbiais ir saulėtais Dalios vienatvės slėniais.
Kurgi buvo Dalios Tamulevičiūtės narsa, atsidavimas, jos gyvenimo prasmės išsipildymas?
Aišku, ji buvo talentinga, nepralenkiama Mokytoja (jos garsaus dešimtuko artistės Dalia Storyk ar dar viena bendravardė Dalia Overaitė ar Irena Kriauzaitė atkakliai tebevadina ją Dėstytoja, lyg Dalia joms kaip dėstė, taip ir dėsto toliau). Ji pasakodavo man apie savo auklėtinius tarsi apie savo geriausius draugus bendraamžius ir kartu lyg apie savo vaikus, vis sergančius visokiom kiaulytėm, tymais - ji labai didžiavosi jais, kokie jie puikūs ir visi talentingi ir tikriausiai įkvėpė pasitikėjimą net tiems, kurie gal ir nebuvo tokie talentingi... Kiti dėstytojai irgi turėjo gal ne mažiau gamtos apdovanotus būsimus artistus, bet kodėl šitie Dalios auklėtiniai taip galingai kaip krepšinio žvaigždžių komanda įsiveržė į Lietuvos teatro sceną ir tapo Jaunimo teatro šlovingo užgimimo branduoliu? Čia ir yra Dalios Tamulevičiūtės žmogiški stebuklai. Ir senieji Jaunimo teatro aktoriai labai natūraliai pritapo prie to jos dešimtuko. Pamenu, juokdavausi, kai mažiau išprusęs žiūrovas aiškindavo, kad ir tada dar beveik jaunuolis Vladas Bagdonas, Nijolė Gelžinytė ar net barzdotas Algirdas Grašys yra kilę iš Dėstytojos. Kartą ji prisipažino, kad naktį nemiegojo - aišku, rūkė, aišku, skrandį skaudėjo... Regis, tuo metu dėl savo artistės Kristinos Kazlauskaitės kažko jaudinosi - nepamenu, kokios ten tragedijos vyko... Išgėrėm kavos, truputį konjako - ji tada kalbėjo apie visokiom "bjauriojo ančiuko" ligom ir kompleksais sergančią Kristiną kaip apie būsimą Gulbę...
Štai tau ir visa Dalia Tamulevičiūtė...
Ji ir Eimuntą Nekrošių po pirmo kurso įkalbino važiuoti į Maskvą mokytis režisūros. Tai, atrodytų, smulkmena, bet kokios stulbinamos pasekmės Lietuvos teatro raidai! Sporto treneriams, paruošusiems bent kiek žymesnį čempioną, kabina medalius.
Žinoma, E.Nekrošiui greitai nereikėjo jokių trenerių - ir pati Dalia nebuvo joks viršininkas ir į jokius autoritetus tarytum nepretendavo, bet kažkodėl viskas vyko labai žmogiškai ir teisingai. Pamenu, dar studijuojantis Maskvoje sugrįžęs E.Nekrošius pastatė senose baisiose Jaunimo teatro patalpose senamiestyje, mažoje repeticijų salėje "Medaus skonį". Lyg iš nieko padarė - rankų pirštais aktoriai papleveno, kažką dar labai paprasto sugalvojo - kaip ir nieko tokio grandiozinio. Bet man kaip šernui, knisančiam meno dirvonus, mušė į šnerves galingas talento kvapas - nežinau, kaip kitiems, bet tas jausmas aptikus grynuolį, neiškankintą talentą bet kur - kad ir keliose poezijos ar novelės eilutėse, panašus į laimės pojūtį... Rupūže, sakiau sau, čia tai bent, čia tai bent naujiena, čia tai laimė Lietuvos teatrui... Po kiekvienos premjeros vykdavo "baliai", nes visi turėjo begalę laisvo laiko, visi Sovietų imperijoj tada ir šiaip be didelių progų vis švęsdavo ir keldavo tostus. Pasakiau ta proga kažką apie paprastus, bet stebuklingus matytus dalykėlius scenoje. Be jokio kuklumo, labai įžūliai entuziastingai pareiškiau, kad šitas studentas iš Maskvos E.Nekrošius - galingas režisierius, kuris nustebins Europą ir panašiai - visa tai atsimenu, matyt, tik todėl, kad mane pribloškė Dalios reakcija. Ir dabar matau Dalios veidą lyg vis sukčiau tuos tik kelis metrus išlikusios smarkiai subraižytos nespalvotos kino juostos - štai ji man bekalbant suklūsta, įsitempia, lyg kažkas dilgteli jai į širdį, skausmingas šešėlis perbėga jos veidu... "Šalteni, - pasakė negalėdama paslėpti savo keisto sutrikimo, - nu, tu ir... tu ir..."
Ką reiškė šitie jos žodžiai? Žinoma, Europa, pasaulis sovietų laikais ir ta vargana krosnim kūrenamo teatro maža salė kažkokioj iš valstybių žemėlapių ištrintoj Lietuvoj buvo per žiaurus kontrastas... Juk ir Eimuntas dar tik studentas, sėdi mediniu žemaičių dievukų veidu ir gal tegul dar pasėdi? Aišku, ji pati jį atkasė ir į režisūros mokslus įstūmė, bet gal taip nereikia pralenkt laiko? Gal nepedagogiška pergirt ir taip, nespėjus atsidžiaugt savo mokiniu, lyg jau išleist jį iš savo rankų, atiduot neaiškiai, sovietų laikais visados nenuspėjamai, kaprizingos valdžios kontroliuojamai ateičiai? Bet tą patį vakarą, žiūriu, Dalia rūko su Lola Šalteniene ir jau nepaprastai entuziastingai ir ilgai aptarinėja talentingąjį studentą E.Nekrošių, jau nejučiom kuria mitologiją apie jo tylėjimą, charakterio ypatybes, nuotykius ir anekdotiškus atsitikimus, pati buria iš ateities.
Kai jau Eimuntas dirbo Jaunimo teatre, beveik visas teatras nejučiom ir labai natūraliai atsidūrė jo šešėlyje, aišku, pačiai Daliai sudarant jam tokias sąlygas. Tik kartą, tik vieną vienintelį kartą Dalia paniurzgė man, kad ji neturi jau ir kur repetuot. Kažkas, kaip įprasta teatruose, matyt, paintriguodavo, ji turbūt ir pati nežinojo gerai, ką tuo metu statyti, bet lyg vaikas, paliktas be dėmesio, norėjo, kad gal ją paguosčiau. Žinau, kad ji mylėjo E.Nekrošių ir jo puikiąją Nadią, tikrą Sibiro brangakmenį - taip su Dalia gerdami kavą kartą kalbėjom.
Dalia labai garbingai ir išmintingai išgyveno tas neišvengiamas mokytojo-mokinio krizes, kai mokinys žymiai pranoksta savo mokytojus...
Dabar, kai rašau šituos prisiminimus, kaip kino gabaliukai lenda patys ryškiausi seni vaizdeliai. Gal ne patys svarbiausi - gal tik niuansai, bet pilni gyvybės. Štai važiuojam į kažkokią teatralų stovyklą prie jūros tokia raudona ir, kaip seniau sakydavo, kirviu padaryta rusiška mašinėle - vairuoju, nors tik dvi dienas pasimokiau važinėti ir vežu lyg romius mirtininkus Dalią Tamulevičiūtę ir rašytoją Grigorijų Kanovičių. Perspėjau juos iš anksto, kad dar nelabai moku vairuoti, tik į priekį, atbulas neturėjau laiko pasimokyti - niekaip nesuprantu, kodėl taip jie manim pasitiki? Sustojam pakelėj netoli jūros, Dalia staiga ima išlipusi rūpestingai valyti priekinį mašinos stiklą, gausiai aplipusį užsimušusių vabzdžių nekaltu krauju.
G.Kanovičius atrodė kažko liūdnas ir susimąstęs lyg Senojo Testamento veikėjas prie Babilono upių, bet, pasirodo, labai skvarbiai ir įdėmiai stebėjo ir analizavo Dalios darbą, nes paskui mįslingai pasakė: "Su meile... su meile Tamulevičiūtė valo."
Nebėr žmogaus, o prisimeni stiklo valymą lyg ypatingos prasmės kupiną veiksmą, nes Dalia, teisybę sakant, juk viską darė su meile - ar bulves Dzūkijoj kasė, ar šunį glostė, ar ant idioto teatro administracijos veikėjo girtuoklio ir kėgėbisto rėkė - darė štai taip...
Jai būdavo tiesiog gaila jaunų būsimųjų aktorių, kuriuos, jos žodžiais tariant, tiesiog žalojo idiotai, autoritariški savimylos režisieriai, rafinuoti priekabiautojai ar drungni biurokratiški dėstytojai. Ji nebijojo įsileist už save didesnių ir talentingesnių. Bet Jaunimo teatre ne vienas režisierius "iš šono" skambiai pradėdavo, parepetuodavo ir mesdavo. Kiti vos ne kaip panelės apsiašaroję išbėgdavo. Jaunimo teatro aktoriai, tiek jos dešimtukas, tiek senieji grandai - V.Bagdonas, Rolandas Butkevičius ar A.Grašys, puikiai suaugę į vieną žvaigždžių komandą, Dalios Tamulevičiūtės demokratizmo, laisvos kūrybinės dvasios veikiami buvo negailestingi režisieriams, kurie ateidavo repetuoti lyg dideli viršininkai, viską žinantys, neklystantys ir perdėtai ambicingi... Tyliai savaitę po savaitės bręsdavo maištas, augdavo ironija režisieriui naujokui, pasipildavo klausimai, nuo kurių režisierius rausdavo, bandydavo įvest diktatūrą ir va tada jau kaip kamštis pats išlėkdavo iš Jaunimo teatro. Dalia nesikišdavo, ir todėl nukentėję nuo jaunimiečių artistų režisieriai ar dramaturgai galėjo įtarti D.Tamulevičiūtę sąmokslu, klasta, ydinga jos pedagogikos ir vadovavimo sistema.
Jeigu reikėtų dabar bandyti išryškinti, kietai sudėlioti į vieną daiktą Dalios pedagoginę sistemą, tai jos prigimtinis širdingumas, gilus teisingumo jausmas ir buvo ta klasta, ta laisvės ir kūrybos labai paprastai ir labai efektyviai veikianti sistema.
Štai D.Storyk - skaitau jos interviu - budėjusi prie paskutines dienas gyvenančios savo Dėstytojos Dalios Tamulevičiūtės, eina dėstyt su E.Nekrošium studentams, pasiryžusi perteikti "D.Tamulevičiūtės sistemą".
Kadaise D.Storyk su kita Dalia - D.Overaite atėjo pas mane ir paprašė ką nors parašyti jaunųjų artistų konkursui - gerai, sakau, sėskit, aš jums diktuosiu. Berašydami "Škac, mirtie, visados škac..." ir repetuoti pradėjom, niekas netrukdė, visiška laisvė Jaunimo teatre - padarėm pirmą veiksmą, laimėjom tą konkursą - Dalia Tamulevičiūtė įsitraukė ir spektaklis ilgam tapo Jaunimo teatro atpažinimo ženklu...
Dalios Tamulevičiūtės nebėra, bet net graudu kaip ta jos nemirtinga "sistema" lyg Šv.Dvasia veikia jos mokinius... Štai vasarą sėdžiu kaip kelmas, palaidojęs Lolą Šaltenienę, lyg nustojęs gyventi, bet paskambina Dalios dešimtuko auklėtinė I.Kriauzaitė, kadaise genialiai suvaidinusi vaidmenį tik su dviem žodžiais - nušaunamą karvę, ir vėl lyg senais gerais Dalios Tamulevičiūtės laikais prašo ką nors parašyt jos jauniems studentams. Cha, lyg laikas apsisuka ir vėl kažkas beveik paraidžiui - tik jau keistai su kartėliu kartojasi, tik vieni jau mirę, kiti juokingai pasenę, sukvailėję, praradę dantis ar gyvenimo skonį. Bet kažkodėl sėdu ir vėl rašau rašau kaip jaunystėj - nepastebiu, kada dieną keičia naktis.
I.Kriauzaitė visai kaip Dalia Tamulevičiūtė globoja tuos savo jauniklius studentus, nemiega dėl jų, jie ir vasaroja pas ją Linkmenyse prie ežerų, ir valgo jos bulves, pomidorus...
Skaitau jiems rašytą pjesę, pavadintą "Ija ir Europa" ir paskui net pabandom repetuoti tuščioj Linkmenų mokyklos salėje.
Rugpjūčio pabaiga, Europos vidurys, Aukštaitija...
Dieve, o vakare - tekštelėjo žuvis uodega ir vėl tyla, žvaigždės plevena - visai kaip ir prieš porą šimtų metų A.Baranausko miške. Dangus toks žvaigždėtas - nors nusišauk - kad, rodos, jaučiu... matau... girdžiu, kaip kažkur aukštai danguje lyg po didžiosios nepamirštamos Gyvenimo premjeros rūko amžinybėje netyčia susitikusios Dalia Tamulevičiūtė su Lola Šalteniene ir kažką kaip visados gražiai kalba ir kalba apie mus visus, čia likusius...
