„Šokis savo ir kitų menų sultyse" - tokia tema kalbėtis pakvietė antrasis diskusijų ciklo „Prie arbatos" susitikimas. Spalio 28 d. jaukiai tarp knygų Menų spaustuvės infotekoje susėdę šokio praktikai, teoretikai ar tiesiog šokio menu besidomintieji kalbėjo, klausėsi ir bandė vienas kitą suprasti. Diskusijos pradžioje šokio kritikė Vita Mozūraitė ir choreografė bei Kauno šokio teatro „Aura" vadovė Birutė Letukaitė apžvelgė šiuolaikinio šokio Lietuvoje dvidešimtmetį.
Vita Mozūraitė: Šiuolaikinis šokis Lietuvoje nenukrito iš dangaus, o išsivystė iš saviveiklinio šokio. Taip buvo ir visoje Europoje. Perėjimas iš klasikinio baleto į modernųjį, šiuolaikinį šokį buvo iš tiesų ilgas ir skausmingas. Anksčiau patys choreografai tarpusavyje diskutuodavo, kurie iš jų profesionalai, kurie - vis dar mėgėjai. Dabar šis ginčas vyksta politiniame lygmenyje. Kai norime gauti pinigų - esam saviveiklininkai, bet kai kviečiame į spektaklius žiūrovus ar prisistatome užsienyje - tada esame profesionalai.
Nepriklausomybės dvidešimtmetį galima būtų padalinti į du netolygius šiuolaikinio šokio etapus. Pirmasis - nuo 1990-ųjų, nepriklausomybės atgavimo, iki 1995-ųjų rudens, kai buvo įkurtas Lietuvos šokio informacijos centras.
1990-ieji metai yra tik politinė riba. Šiuolaikinis šokis į Lietuvą nežymiais žingsneliais atkeliavo žymiai anksčiau. Pirmąsias apraiškas matėme Lietuvos operos ir baleto teatre - Elegijaus Bukaičio sukurti spektakliai „Aistros" (1971) ir „Eglė žalčių karalienė" (1976). Tai buvo pirmieji ne klasikinio baleto spektakliai, parodyti profesionalioje scenoje. Jie sukėlė nemažą kritikos nepasitenkinimą, buvo priekaištaujama dėl naujų šokio formų, kurios tuo metu Tarybų Lietuvoje buvo nepriimtinos.
Kadangi aš tuo metu irgi buvau didi klasikinio baleto mėgėja, tai ir man Bukaičio spektakliai nepatiko. Gaila, dabar nelabai juos prisimenu, įdomu, koks dabar būtų mano požiūris. Tačiau labai gerai prisimenu 1978 m. į Vilnių atvežtą Paulo Tayloro spektaklį. Recenzijos buvo labai savotiškos. Pavyzdžiui, Žilvinas Dautartas recenziją pradėjo „Ar tai šokis?", nes ten buvo...
Birutė Letukaitė: ... nuostabu viskas. Va tos „Aistros" tai buvo baisu.
Vita Mozūraitė: Lietuvoje modernusis šokis gimė 1939-aisiais. Danutė Nasvytytė, grįžusi po studijų Vokietijoje, Juttos Klamt šokio mokykloje, surengė savo pirmąjį pasirodymą Kaune, o paskui įkūrė savo šokio studiją, kurią, pasak to meto laikraščių, lankė du šimtai Kauno ponių ir panelių. Studijoje buvo dėstomas ritminė gimnastika, vokiečių išraiškos šokis. Visa tai buvo nauja.
Danutei Nasvytytei emigravus į Vokietiją, paskui - į Australiją, šokių kolektyvui ėmė vadovauti Kira Daujotaitė. Visomis įmanomomis pastangomis ji stengėsi išsaugoti tą patį stilių, tačiau jis neišvengiamai kito. Į „Sonatos" (taip 1969 m. pasivadino kolektyvas) repertuarą Daujotaitė įtraukė nemažai lietuvių folkloro pagrindu sukurtų šokių, todėl vokiečių išraiškos šokio liko labai nedaug. Taigi „Sonatos" dėka šiuolaikinis šokis Lietuvoje ruseno. Jisai ruseno kažkur giliai pogrindyje.
Birutė Letukaitė: Ne ruseno, normaliai viskas buvo... „Sonata" gavo pavyzdinio šokio kolektyvo vardą.
Vita Mozūraitė: Pirmasis šiuolaikinio šokio Lietuvoje lūžis įvyko Jurijui Smoriginui atėjus į kūrybinę sceną. Choreografo pirmieji kūrybiniai bandymai buvo drauge su klasikinio šokio kolektyvu „Polėkis". Smoriginas neoklasikinį šokį, kuris lietuviškoje scenoje buvo didelė naujiena, buvo įvaldęs - nepabijosiu to žodžio - tobulai. Šis choreografas buvo matomas ir girdimas, jo dėka šiuolaikinis šokis įgavo tam tikro oficialumo. 1989 m. Jurijus Smoriginas Lietuvos operos ir baleto teatre pastatė Osvaldo Balakausko „Makbetą" ir Broniaus Kutavičiaus „Paskutines pagonių apeigas". Tais pačiais metais įvyko pirmasis Tarptautinis modernaus šokios festivalis Kaune. Jame dalyvavo - viena ar dvi trupės iš užsienio?
Birutė Letukaitė: Dvi. Iš Lenkijos ir Latvijos.
Vita Mozūraitė: Atgavus nepriklausomybę iš pradžių, aišku, didelių pokyčių nejautėme. Tačiau 1991 m. į Lietuvą pradėjo važiuoti pirmieji pedagogai iš užsienio. Subyrėjus Tarybų Sąjungai, JAV atsirado fondų, kurie finansavo pedagogus, vykstančius į Rytų Europos šalis dėstyti amerikiečių šiuolaikinio šokio. Mūsų šokėjai dalyvavo tose pamokose tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse. Tai buvo pirmoji šokėjų kalvė. Publika buvo labai marga: vieni atėję iš saviveiklinių baleto būrelių, kiti - iš estradinių, ritminių, pramoginių, liaudies šokių, dalis iš gimnastikos. Tos pamokos padėjo suprasti, kad galima ir kitaip dirbti, kurti. Taigi pirmajame etape visi mokėsi patys iš savęs, projektai, spektakliai buvo atskiros iniciatyvos, šiuolaikinio šokio gyvenimo Lietuvoje dar niekas nereguliavo.
1995 m. Audronis Imbrasas, Aliodija Ruzgaitė, Audronė Žiūraitytė ir Helmutas Šabasevičius įkūrė Lietuvos šokio informacijos centrą. Tiesa, pirmąjį ryškesnį savo veiklos žingsnį šokio informacijos centras žengė 1996-aisiais metais - festivalis „Lietuvos naujojo šokio projektas". Pirmojo festivalio rengimo istorija skamba kaip anekdotas. Kai Audronis Imbrasas ieškojo rėmėjų, visi klausinėjo: „Kur jūs rasite Lietuvoje šiuolaikinio šokio choreografų? Lietuvoje nėra šiuolaikinio šokio. Na, Birutė Letukaitė, Jurijus Smoriginas, bet ir viskas." Audronis viešai neskelbė, kad norintieji dalyvauti festivalyje gali kreiptis. Jis pats kalbino atskirus žmones: „Bus festivalis, gal norėtumėte pabandyti". Kas nors kitas išgirsta, ateina, sako „aš irgi noriu pabandyti".
 |
| Birutė Letukaitė |
Žodžiu, pirmojo festivalio programa buvo labai marga. Dabar kaip šokio kritikė galiu pasakyti, kad buvo ir labai gerų darbų, ir vidutiniškų, o buvo ir tiesiog pabandymų. Svarbiausia, kad festivalis įvyko, ir tai buvo ženklas, kad Lietuvoje yra šiuolaikinį šokį kuriančių žmonių. Na, o 1997 m. įvyko pirmasis „Naujojo Baltijos šokio" festivalis, kuris sėkmingai gyvuoja iki šiol.
Turbūt ryškiausias antrojo etapo momentas - tai 1998 m., kai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pradėti rengti profesionalūs šiuolaikinio šokio šokėjai. Kadangi naują studijų programą sukurti sunku, vargšus šokėjus „prikabino" prie aktorių, buvo surinktas aktorių-šokėjų kursas. Išėjo, liaudiškai tariant, „ни рыба, ни мясо" („nei žuvis, nei mėsa"), t. y. šokėjai, kurie nenori vaidinti, ir aktoriai, kurie nenori šokti.
Pirmajam kursui vadovavo Anželika Cholina. Kaip ji prisimena, surinkti aktorių-šokėjų grupę buvo nelengva, ji pati kalbino baleto artistus, atsirado keletas šiuolaikinio šokio šokėjų. Vėliau tas procesas įsivažiavo, kursai imti rinkti kas ketverius metus. 2003 m. surinktiems aktoriams-šokėjams vadovavo Aira Naginevičiūtė. Taigi dabar turime jau turime profesionalių šiuolaikinio šokio šokėjų. Deja, niekas nerengia choreografų.
Antrajame etape taip pat pradėjo kurtis šokio teatrai ir nuolatinių šokėjų neturinčios projektinės šokio trupės. Tai Anželikos Cholinos, Gyčio Ivanausko, „Auros", Vyčio Jankausko šokio teatrai, Aira Naginevičiūtė, dirbanti su savo studentais, Jurijaus Smorigino choreografinių projektų teatras „Vilniaus baletas", Andriaus Pulkauninko trupė, kuri reguliariai keičia savo pavadinimą, todėl nežinau dabartiniojo...
Birutė Banevičiūtė: „Kinetinis teatras".
Vita Mozūraitė: Vadinasi, jau keletą metų tas pats... Šiuo metu Lietuvoje vyksta keturi su puse šiuolaikinio šokio festivalių. Tai Kaune vykstantis Tarptautinis modernaus šokio festivalis. Turėtume pasveikinti Birutę Letukaitę, savo rankose išlaikusią šį festivalį 20 metų. Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis" Vilniuje. Taip pat turime modernaus šokio festivalį „Bičių sąskrydis". Praėjusiai metais jų pavadinimas pasipildė žodžiu „nacionalinis". Šis festivalis būna labai margas ir gerai atspindi, kas dedasi Lietuvoje. Ir šiais metais Klaipėdoje startavo „Naujasis arabeskas". Matysime, koks bus tolesnis šio festivalio kelias, kol kas pradžia labai eklektiška, bet visi nuo to pradėjo.
Birutė Banevičiūtė: Vita, tu užmiršai dar vieną festivalį.
Vita Mozūraitė: Tą, kuris „pusė". „Undinėlių dainos"...
Birutė Banevičiūtė: O „Dansema"?
Vita Mozūraitė: Taip, „Dansema". Vaikams skirtas profesionalaus šiuolaikinio šokio festivalis, rengiamas remiantis švedų patirtimi. Tai, kad mūsų vaikai turėtų matyti ką nors geresnio, kalbėjome jau seniai.
Na, ir dar norėčiau paminėti keletą choreografų vardų. Tai Rasa Alksnytė, Darius Stankevičius, Birutė Banevičiūtė, Rūta Baublytė, Loreta Juodkaitė, Lina Puodžiukaitė, Dovilė Petkūnaitė, Katerina Deineko, Vytis Jankauskas, Birutė Letukaitė, Tautvilas Gurevičius...
Prisimenu, anksčiau buvo skundžiamasi, kad Lietuvoje pilna šokėjų, bet nėra choreografų. Dabar trūksta šokėjų, nes kad ir kokį spektaklį paimtume, šoka tie patys, kurie šoka visur.
Birutė Letukaitė: Lietuvoje kažkada buvo daug šokėjų?
Vita Mozūraitė: Buvo. Tik jums, žinoma, visada trūko, nes jūsų reikalavimai labai dideli. Tačiau dabar Lietuvoje vien choreografai. Na, perduodu žodį Birutei Letukaitei, kuri papasakos apie tą patį laikotarpį kaip žmogus, kuris virė šiuolaikinio šokio kitimo sultyse.
Birutė Letukaitė: Iš Vitos kalbos supratau, kad informacija Kaune ir Vilniuje labai skiriasi. Vita sakė, kad prieškarinėje Europoje šokis atėjo iš saviveiklos. Jokiu būdu! Juk buvo didžiulės Rudolfo Labano, Mary Wigman ir kitų mokyklos. Tai buvo asmenybės!
Vita Mozūraitė: Birute, kokia Labano profesija? Kokius mokslus jis baigė?
Birutė Letukaitė: Architektūros. Bet tai nesvarbu! Kas tas popierius? Svarbiausia - ką jis sukūrė! Tai buvo asmenybė, kurios darbais rėmėsi visa Europa! Aš nesutinku jokiais būdais, kad Labanas ir visi kiti buvo saviveiklininkai. Tai buvo aukščiausias išsivystymo lygis!
Vita Mozūraitė: Bet tie pirmieji - iš kur jie atėjo?
Birutė Letukaitė: Visi iš kažkur atėjo.
Vytis Jankauskas: Vita tam tikra prasme teisi. Tie pirmieji nebaigė jokių šokio mokyklų, jie patys kūrė sistemas ir mokyklas. Tačiau patys nebuvo baigę jokių mokyklų, nes jų dar nebuvo.
Birutė Letukaitė: Toliau. Daujotaitės tikslas buvo lengvas judesys. Tai buvo, kaip aš vadinu, etnografinis išraiškos šokis. Ji nieko daug neprikūrė. Šalies sienos buvo uždarytos, informacijos jokios, todėl viskas buvo užsikonservavę.
 |
| Vytis Jankauskas |
Aš visa tai supratau, kai nuvažiavau į Dresdene organizuojamus šokio kursus. Man buvo šokas. Supratau, kad pasaulis toli pažengęs, egzistuoja įvairios technikos, sistemos. O mes atsiliekame gal 40 metų. Kažkurį kartą viena „Sonatos" šokėja buvo išvažiavusi į užsienį. Grįžusi mums pasakė, kad kai parodė mūsų spektaklių nuotraukas, jai pasakė, jog tai prieškarinė estetika. Mes visos įsižeidėm. O paskui aš supratau, kad taip ir buvo. Žodžiu, pirmą „Auros", na, dar ne „Auros", o tik šokių būrelio dešimtmetį mes didžiuliu tempu vijomes Vakarus.
1990 m. mums pavyko išvažiuoti į Taliną, kuriame vyko tarptautinis šiuolaikinės choreografijos festivalis. Nuvežėme du ar tris spektaklius. Ten buvo triumfas! Po mūsų pasirodymo kitų šalių choreografai puolė klausinėti, iš kur mes tokie atsiradom.
Grįžę pradėjom rinkti parašus, ėjome pas Kauno merą, norėjome išsikovoti statusą. Po penkerių kančios ir vargo metų, kai jau spaudoje apie mus buvo apsčiai prirašyta, mus įregistravo. Patalpų negavom, bet bent jau minimaliai finansavo, tad jautėmės jau užtikrinčiau.
Buvome aktyvūs, daug važinėjome į Vakarus. Tame Talino festivalyje susipažinau su šveicarų choreografe Claude-Yan Roullin, pasikviečiau ją į Lietuvą. Dirbdami su ja šokėjai dar greičiau progresavo. Tuo metu mūsų būrelį sudarė buvo ne šiaip žmonės iš gatvės, o gimnastai, jų kūnai buvo paruošti, jie iš karto scenoje atrodė profesionaliai. O dabar „Aura" - ne teatras, o mokykla. Nė vieno šokėjo nesame gavę per savo istoriją, visi atėjo iš kažkur kitur. Išsiugdėm šokėjus patys.
Į Vilnių atvažiuodavo trupės iš kitų šalių. Per naktis stovėdavom bilietų eilėse. Pirmą kartą profesionalią šiuolaikinio šokio trupę pamačiau Maskvoje. Mūsų vadovė Kira Daujotaitė išgirdo per „Amerikos balso" radiją, kad Maskvoje bus rodomas José Limóno spektaklis. Kitą rytą dešimt mergaičių buvo susodintos į traukinį, ir nors bilietai į pasirodymus buvo parduoti, bet gavom raštą ir pakliuvom į tris. Dar dabar prisimenu viską iki smulkmenų. Man tai buvo stebuklas. Po daugelio metų aš pakviečiau José Limóno trupę atvažiuoti į Lietuvą. Jie viešėjo mūsų XIV Tarptautiniame modernaus šokio festivalyje. Man tai buvo svajonės išsipildymas. Tada aš juos atradau iš naujo. Į juos reikia žiūrėti kaip į modernaus šokio klasiką, o ne kaip į šiuolaikinio šokio kūrėjus.
Ir dar noriu pasakyti. Modernaus šokio, kaip ir klasikinio, bet kas šokti negali. Šiuolaikinį šokį... Jeigu tu esi asmenybė, gali tik stovėti scenoje ir į tave bus triskart įdomiau žiūrėti nei į tą, kuris suka penkis piruetus. Jeigu žmogus įdomus, jis gali užpildyti sceną savo buvimu net nemokėdamas šokti baleto ar modernaus šokio. Užsienyje kažkada man sakė, kad modernus šokis reikalauja parengto kūno, o šiuolaikinį ir dailininkas gali kurti. Janas Fabre ir kiti stato spektaklius, nors nėra baigę jokių choreografinių mokyklų. Taip, saviveikla.
Vytis Jankauskas: Bet jie yra ne atlikėjai, o choreografai. Jų spektakliuose šoka profesionalai, geriausias mokyklas baigę šokėjai.
Birutė Letukaitė: Taip, bet jei nesi asmenybė, gali būti baigęs dešimt mokyklų, tačiau visvien būsi scenoje „nulis". Pusę metų „Auroje" svečiavosi šokėjai iš užsienio. Viena jų viską atlikdavo nuostabiai, taisyklingai, tačiau nesuprato, ko aš iš jos noriu. Ji buvo kaip ledas. O aš noriu iš šokėjo išplėšti gyvybės, energijos! Galbūt „Auros" šokėjai ne visada viską taisyklingai atlieka, tačiau, kai šoka atiduodami 200% savęs, žiūrovai tų smulkmenų nepastebi. Aš už profesionalumą visomis prasmėmis. Tačiau man atrodo, kad kol kas didžiausia problema - šokėjai, šokėjai. Jų nėra Lietuvoj, nėra. Birutė Banevičiūtė man sakė, ji nori pastatyti duetą, bet neranda tinkamo vaikino. Ji nori, kad būtų normalus šokėjas, ne vaikas, apie 30 metų. Nėra! Nėra Lietuvoje nė vieno vaikino! Nėra kaip pastatyti dueto!
Birutė Banevičiūtė: Mantas netinka, Petras netinka, Vytis netinka, Gytis netinka...
Vita Mozūraitė: Tai tavo kriterijai per daug dideli. Reikia naudoti, ką turim.
Birutė Banevičiūtė: Jau 20 metų naudoju, ką turim, ir vis nepastatau taip, kaip noriu.
Vita Mozūraitė: Aš manau, kad mes daug vyrų-šokėjų neturime dėl to, kad per tuos 20 metų Lietuvoje susiformavo moteriškas šokis, o choreografų, kurie gerai pastatytų vyrams, nebuvo. Jei atsirastų choreografų, dirbančių su vyrais iš gatvės, susiformuotų ir rimtesnis požiūris į vyrus-šokėjus. Dabar jis gana iškrypęs.
Arnas Danevičius: O kodėl Čiurlionio meno mokykla negalėtų nuo mažų dienų ruošti ne vien klasikinio baleto šokėjus, bet ir šiuolaikinio šokio?
Vita Mozūraitė: Jau yra kažkas panašaus. Klasikinio baleto Čiurlionio meno mokykla moko iki 10 klasės, o nuo 10 mokiniai gali rinktis klasikinį arba šiuolaikinį šokį. Jau antrus metus taip yra.
Birutė Letukaitė: Nėra Lietuvoj šiuolaikinio šokio! Yra modernus. Vedamos ne šiuolaikinio, o modernaus šokio pamokos. Aš mačiau, kaip atrodo šiuolaikinio šokio pamokos.
Vytis Jankauskas: Gal apibrėžtumėte?
 |
| Vita Mozūraitė. Kamilės Žičkytės nuotraukos |
Vita Mozūraitė: Aš manau, kad mums sunku kabinti etiketes, nes net ir Vakaruose niekas negali pasakyti, kas yra grynas modernus šokis, o kas - šiuolaikinis. Atsiminkime, kad žodis „modern" kažkada išreiškė šiuolaikiškumą, t.y. tai, kas sukurta tuo metu.
Merce´as Cunnighamas, Paulas Tayloras paskelbė deklaraciją, kad gali šokti bet koks kūnas, kad galima šokti pagal bet kokį garsą, kad šokis neturi fasadinės pusės, jį galima žiūrėti iš visų pusių, kad bet koks judesys tinka šokiui ir t.t. Tai buvo įvardinta kaip postmodernaus šokio gimimas. Europoje tai paplito šiuolaikinio šokio pavadinimu.
Šiuolaikinis šokis realiai dabar apima viską: ankstyvąjį modernųjį šokį, vokiečių išraiškos šokį, gatvės šokį, kurį prancūzai užkėlė į sceną ir t.t. Žodžiu, dabar po šiuolaikinio šokio kepure mes pakišame labai daug ką, net neoklasika ir šiuolaikinis baletas yra šiuolaikinio šokio dalis, nes tai yra sukurta šiandien.
Birutė Letukaitė: Norėčiau paprieštarauti. Aš irgi taip galvojau, tačiau šiemet Vienoje buvau atskirose šiuolaikinio ir modernaus šokio pamokose. Šiuolaikinio šokio technika yra visiškai kita. Kūno ašies netekimas, t.y. neturėjimas jokio stabilumo. Visiškai kitoks judėjimo principas, kitas kūno paruošimas. Kai atlieki šuolį ir dar kelis judesius arba kai ore pakeiti kryptį, arba kai bėgi taip, jog atrodo, kad tuoj nukrisi, ir staiga permeti kūno svorį į kitą pusę. Tai yra visiška priešybė klasikinei moderniojo šokio technikai.
Vytis Jankauskas: „Išvedimai" iš ašies nėra kažkas naujo. Tai darė ir modernaus šokio pradininkai. Viena dėstytoja iš Suomijos aiškino, kad šiuolaikinis šokis nėra kažkas viena. Tai įvairių technikų jungimas. Visas eklektinis judėjimas ir vadinamas „contemporary".
Goda Dapšytė: O ar negali būti taip, kad mes painiojame technikas ir estetiką? Moderniame šokyje siekiant vieno estetinio rezultato galima naudoti keturias ar penkias technikas, o šiuolaikiniame dar šešias kitas, ir visa tai derės.
Birutė Banevičiūtė: Kiek teko susidurti, užsienyje tie, kurie kuria po 1970-ųjų, nedrįsta savo kūrybos vadinti moderniuoju šokiu, net jeigu ji paremta būtent tuo. Iš mūsų niekas dabar nešokame remdamiesi ta technika. Man liežuvis neapsiverstų pasakyti, kad aš dėstau modernųjį šokį. Nes visa tai, ką per save perleidžiu, transformuojasi.
Birutė Letukaitė: Visur, kur tik nuvažiuoju, man tenka aiškinti, kad Tarptautinis modernaus šokio festivalis yra šiuolaikinio šokio festivalis, ir kad žodis „modernus" prieš 20 metų buvo pasirinktas kaip skėtis. Užsienyje labai aiškiai atskiriama, kas šoka modernųjį šokį, o kas šiuolaikinį.
Vita Mozūraitė: Rytų Europoje ir net kai kuriose Vakarų Europos šalyse labai daug kas kilo iš klasikos, neoklasikos ir ilgą laiką visa tai buvo vadinama baletu: šiuolaikinis baletas, modernus baletas ir tik paskui tas žodis iš tų sąvokų išnyko.
Vaidas Jauniškis: Norėčiau paklausti ko kito. Ar galėtumėte apibūdinti, kaip estetiškai keitėsi šiuolaikinis šokis Lietuvoje per tuos 20 metų? Suprantu, kad choreografai labai skirtingi, bet...
Vytis Jankauskas: Mano nuomone, estetinių lūžių nebuvo. Visi tobulino tai, ką darė - tiek techniką, tiek vizualiąją pusę. Vakaruose lūžis įvyko, kai Cunninghamas pasakė, jog judesys nieko nereiškia, nereprezentuoja jokių prasmių. Manau, tai buvo didžiausia revoliucija šokyje. Dabar dauguma Vakarų choreografų netiki, kad judesys gali kažką reikšti, - kontekstas, fiziškumas gali sukurti prasmes, bet ne judesys. O Lietuvoje dar tikima...
Birutė Banevičiūtė: Nes mes užaugome teatrinėje kultūroje...
Goda Dapšytė: Užsienyje judesys gali nieko nereikšti, o Lietuvoj jis negali nieko nereikšti. Nes to nepriima nei choreografai, nei publika.
Birutė Banevičiūtė: Man atrodo, kad Lietuvoje lūžio nebuvo, tačiau mes labai gražiai apsukome spiralės vingį. Neseniai peržiūrėjo Vyčio Jankausko „Nuskendusio slėnio" ir „Bernelių dainų" vaizdo įrašus. Ir dabar pažiūrėjau spektaklį „Budėjimai". Pamačiau tokią evoliuciją!
Vita Mozūraitė: Žinoma, negali būti kažkokios tiesės į viršų, grįžtame ten pat, tik aukštesniame lygyje. Nors Lietuvoje, man atrodo, mes netgi ne spiralę apsukam, o sukamės ratu. Choreografija nėra dėstoma. Taip, bibliotekose turime knygų, kuriose užrašyta spektaklio kūrimo abėcėlė. Jas vertėtų perskaityti...
Birutė Banevičiūtė: Perskaitėm.
Vita Mozūraitė: Birute, tu perskaitei, bet daugelis kitų neskaitė. Galbūt skaito tie, kurie nekuria, o tie, kurie kuria, - neskaito. Scenoje aš matau nuolatinius kartojimus.
Vienas Zalcburgo šokio akademijos dėstytojas man pasakojo, kaip jis dirba su savo studentais, kai jiems dėsto choreografiją. Duoda temą ir šiek tiek laiko, studentai pasiruošia, paskui parodo, ką sukūrė, ir jis jiems sako: tu darai tą patį, ką daro tas, tas ir anas choreografas, eik į biblioteką, pasiskaityk apie jų darbus, kad nekartotum to paties. Teisingai Vytis pasakė, fiziškai dirbama daug, o intelektualiai per mažai.
Vaidas Jauniškis: O kaip žiūrovai pripažįsta šiuolaikinį šokį? Ar egzistuoja kažkoks susiskirstymas?
Vita Mozūraitė: Manau, tų dvidešimties metų užteko, kad užsiaugintume žiūrovą. Taip, kiekviena šokio estetinė sritis turi savo žiūrovą. Vieni labiau mėgsta tą grynąjį modernų šokį ir pamatę Airos Naginevičiūtės spektaklį klausia: „O kada čia šoko? Apie ką visa tai?". Kiti eina žiūrėti būtent tokio šokio.
Kas mane labiausiai žavi... Į Baltijos šokio festivalį ėjau kiekvieną dieną, ir vieną vakarą Anželikos Cholinos spektaklis atsirado festivalyje. Atėjau į teatrą - visiškai kita publika, nė vieno pažįstamo veido. Solidžios pagyvenusios moteriškės, žalias jaunimas - tie, kurie nori linksmai praleisti laiką, pasižiūrėti suprantamą, priimtiną spektaklį.
Arba, pavyzdžiui, Gyčio Ivanausko teatro spektakliai. Kam juokinga, tie juokiasi. O kam nejuokinga - tie pasijunta lyg tortu į veidą gavę. Taigi, šokio teatrą lanko viena publika, moderniojo šokio spektaklius - kita.
Vytis Jankauskas: Na, nėra moderniojo šokio Lietuvoje. Niekas nešoka pagal Marthą Graham ar José Limóną... Kai kurie reiškiniai galbūt yra arčiau to, kas Vakaruose buvo kuriama 1990-aisiais. Tačiau nesutiksiu, kaip jūs išskiriat - jeigu ne šiuolaikinis, tai modernas.
Birutė Letukaitė: Būtų labai gerai, jei modernusis šokis dar gyvuotų. Jis reikalauja gerai paruoštų kūnų.
Vytis Jankauskas: Šiuolaikiniam dar daugiau reikia.
Vita Mozuraitė: Praėjusių metų „Naujajame Baltijos šokyje" Anthony Egéa trupė rodė „Miesto baletą". Spektaklis buvo pastatytas pagal Maurice´o Ravelio „Bolero". Jame hip-hopo judesiai buvo tarsi suskaidyti į atskiras dalis ir atliekami kaip klasikiniame balete: patemptais pirštais, pakelta keltimi, išverstais keliais ir t.t. Koks stilius? Klasika, hip-hopas, modernusis šokis? Nekabinkim etikečių.
Birutė Letukaitė: Tai šiuolaikinis, nes jungia kelias technikas. Nėra grynojo žanro. Visas šiuolaikinis menas yra junginys įvairiausių sintezių, tai tiesiog naujų formų ieškojimai.
Birutė Banevičiūtė: Viskas jau yra atrasta, tik ne visi pinigai paimti. Dabar siekiama kuo keisčiau, įdomiau parodyti, pastatyti, tačiau temos juk vis vien tos pačios. Viskas apie gyvenimą arba apie meilę.
Užrašė Monika Meilutytė
