|
|
|
Režisierius Gintaras Varnas. MF archyvo nuotrauka |
Pirmasis šių metų Naujosios dramos akcijos etapas baigėsi. Jis leido suvokti, kuo teatras skiriasi nuo kitų menų.Tyrinėti tai, kas pasaulyje keičiasi, įmanoma tik teatre. Krzysztofo Kieslowskio „Dekalogas“ įgijo teatrinį tęsinį, atskleidžiantį vis didesnį moralinį pasaulio nuosmukį.Filmų ciklas „Dekalogas“, sukurtas socialistinėje Lenkijoje, šiandien „laisviems“ Vakarams – akistata su tikrove.
Neieško gyvenimo prasmės
Gintaro Varno vadovaujamas teatras „Utopija“ pirmąją akcijos dieną parodė teatrinį „dekalogą“. Nors tai buvo tik spektaklio „Dekalogo pradžiamokslis“ eskizas, jame išryškėjo du svarbūs dalykai. Pirmas – teatro pozicija, požiūris į reiškinius, vykstančius aplink mus, ir antras – gerokai ūgtelėję G.Varno ir Viktorijos Kuodytės „vaikai“.
Šiandien teatras priėjo aklagatvį. Ir niekas nežino, kas yra gerai, o kas – blogai. Spektaklio idėjos autorė V.Kuodytė savo auklėtiniams pasiūlė ne naują, bet sudėtingą kelią. Aktorių sukurtos situacijos analizuoja bendraamžių problemas. Gyvenimo užribio žmonės, įsibėgėjus veiksmui, tampa ne tik atpažįstamais, bet ir filosofiškai prasmingais ženklais. „Utopistų“ liūdesys ir sceninis realybės išgyvenimas iš teatrinio vyksmo pašalino bet kokius sentimentus ir postringavimą. Viskas griežta, žiauru, natūralistiška.
Šie žmonės nebeieško gyvenimo prasmės – tai didžiausia XXI a. pabaigos pranašystė. Dar 1988 m. K.Kieslowskis su Krysztofu Piesiewicziumi ankštoje Varšuvos virtuvėlėje rašė savo naujumu bauginantį scenarijų apie Dešimt Dievo įsakymų.
|
|
|
„Platforma“. Nuotrauka: Phile Deprez, ntgent.be |
Jaunieji „varniokai“ savojo dekalogo taip pat ieško ne pavyzdžiuose, bet nerimo pritvinkusioje realybėje. Meistriškai susitapatinę su užribio žmonių dvasinėmis būsenomis, aktoriai išlieka skaidrūs ir orūs. Taip jie pranašauja liūdną ir skurdų gyvenimą, o kartu – meilę ir atidumą jam. Jaunųjų dekalogas yra atviras pasaulio stebėjimas, akistata su vertybių mirtimi.
Gausaus teksto lavina
Michelio Houellebeqo „Platforma“, kurią Gento teatre „NTGenth“ pastatė Johanas Simonsas, yra kontekstinis reiškinys. Jeigu žvelgsi į jį ne kaip į garsaus romano inscenizaciją, o kaip į teatro spektaklį, gali ir suabejoti jo unikalia kokybe. Pirmiausia dėl to, kad išmoningam teatrui nebūdinga gausaus teksto lavina. Antra, ar tas plastiko ir atmatų kiekis nėra dauginimas to, su kuo kovoja pats teatras?
Šio spektaklio „dekoracijos“ padarytos iš lengvo plastiko, o sulaužytos kėdės ir stalai po kiekvieno „Platformos“ vakaro tiesiog išmetami į sąvartynus. Toks sąmonės „valymas“ nepasirodė įtaigus. Tačiau buvo ir teigiamų dalykų, kurie būdingi visiems akcijos rengėjo Audronio Liugos įvežamiems „produktams“ – minties ir stiliaus požiūriu tai vientisas kūrinys. Ypač tai brangintina lyginant su lietuvių teatru, kuris pradėjo skęsti nesibaigiančių eskizų lavinoje.
„Platforma“ tik finalinėse scenose atskleidžia mažas vilties properšas. Sekso turizmas šiame spektaklyje perteiktas subtiliai ir meistriškai, o cinizmas ir vulgarybės – su humoru. J.Simonsas „nepatogų“ daiktą paverčia matomu. Todėl ir kelnes šiame spektaklyje galima apsimauti strakaliojant ant vienos kojos ir kartu atkreipiant į save dėmesį kaip į mažą ląstelę Vakarų vertybių mirtyje. Viena šio spektaklio vertybių – mėginimas įminti, koks jausmas apims po tokios civilizacijos mirties.
|
|
|
Teatras NTGent, „Dešimt Dievo įsakymų. I dalis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Gali pakeisti žmoniją
„Dešimt Dievo įsakymų“ – daug įtaigesnis spektaklis už „Platformą“. Taip yra ir dėl pačios temos, ir dėl to, kad čia buvo kur pasireikšti unikaliems teatro grupės „Wunderbaum“ aktoriams.
Sakomais žodžiais reaguojama į viską, kas tuo metu vyksta scenoje. Tai sudaro galimybę pakeisti savo likimą. Čia ir dabar išgyvenami prisiminimai, moralinių pasirinkimų lavina pateikiama neoninės šviesos pripildytoje erdvėje. J.Simonsas neieško žiūrovo – tokį sudėtingą teatrą žiūrovas renkasi pats.
Tuo ir ypatingas intelektualusis teatras, tikintis, kad jis gali nors kiek pakeisti žmoniją.
