Živilė Ramoškaitė
 |
| Pimenas – Vytautas Bakula |
Prieš kiekvieną Operos ir baleto teatro premjerą neapsieinama be daugybės mieste sklandančių nuomonių ir gandų. Prie to esame pripratę. Šiuolaikinės rinkodaros specialistai pataria netgi sąmoningai juos skleisti, kad publikos smalsumas nuolat turėtų peno.
Labai daug gandų sklandė ir prieš naujausią teatro premjerą, Modesto Musorgskio operą „Borisas Godunovas“. Vos tik prasidėjus tarptautinės statytojų komandos darbui su režisieriumi Mariuszu Trelińskiu priešaky, teatre kilo šurmulys. Mat kūrėjai pasirinko pirmąją operos redakciją (ne tą, kurią kai kurie artistai gerai žinojo, nes prieš kelis dešimtmečius pagal ją buvo pastatyta opera), be to, režisierius perkėlė Boriso istoriją į dabartį. Kas šios operos neįsivaizduoja be istorinių kostiumų, brangakmenių, realistinių dekoracijų ir panašiai, iš anksto atmetė naująją režisieriaus viziją. Tuo tarpu jis visai atvirai, kantriai ir nuosekliai aiškino savo koncepciją: „Tai pasakojimas apie istorijos, valdžios mechanizmą: kaip iš pradžių jis mus aukštai iškelia ir kaip iš ten krentama.“ Režisierius aptarė beveik visus pagrindinius personažus, kaip jis juos suvokia: Pimenas – fanatiško rusiško nacionalizmo atstovas, choras – šiuolaikinė gatvė, kurioje rasi visko – nuo vargšo iki buržua. Kita vertus, šis choras – tai agresyvi minia, ne prašanti, o reikalaujanti...
Taigi, statytojai aiškiai išdėstė savo žaidimo taisykles. Kaip jas priėmė publika? Ji, regis, pasidalijo į dvi grupes. Vieni šį pastatymą laiko „nesąmone“, „pasityčiojimu iš veikalo“, „įžūliu perdirbiniu“, kiti, priėmę režisieriaus koncepciją, labai susidomėję žiūri. Po kiekvienos premjeros salė panašiai ir reagavo: vieni atsistoję entuziastingai plojo, kiti – nestojo, bet, tiesą sakant, nerodė ir priešiškumo.
Profesionalų nuomonės taip pat išsiskyrė: vieni giria, kiti peikia.
Naujas klasikinės operos perskaitymas pas mus neretai priimamas lyg kokia stichinė nelaimė. Kodėl taip atsitinka? Ar kartais nesame pasidarę visi kartu ir kiekvienas atskirai tokie teisūs, tokie suprantantys, tokie viską žinantys, Kad iš anksto atmetame bet kokį bandymą ką nors suvokti kitaip, pažvelgti kitomis akimis, pateikti naują interpretaciją, pagaliau ryžtis meninei rizikai? Ar menas gali gyvuoti be rizikos?! Vengdami rizikuoti patys, neleidžiame rizikuoti ir kitiems… Provincialus nepakantumas kitokiam požiūriui, giliai įsišaknijęs sovietiniu laikotarpiu, Nepriklausomybės sąlygomis nusimetė maskuojantį šydą ir tapo toks agresyvus, toks visa apimantis, toks viską skandinantis bedugniame liūne, jog kyla realus pavojus nesusikalbėti niekam su niekuo.
Vis dėlto bandykime ne skleisti gandus, šnibždėtis kuluaruose, o kalbėtis viešai, aiškiai formuluodami vienokią ar kitokią savo nuomonę.
Kalbinu kompozitorių Šarūną Naką, scenografą Adomą Jacovskį, režisierių Gintarą Varną, muzikologą Edmundą Gedgaudą.
Manau, jog lenkų režisieriaus Mariuszo Trelińskio pastatytas „Borisas Godunovas“ verčia pradžioje pamąstyti apie meno ir politikos ryšį. Įvairiais istorijos laikotarpiais šis ryšys vienoks ar kitoks buvo, tačiau šiandienos nepasiruošusi arba neįgudusi akis gali apskritai nepastebėti tokių ryšių. O kaip mes suvokiame dabarties meno, siauriau, teatro ir politikos santykį? Ar jis yra, ar turi būti, ar politika ir menas gyvuoja pavieniui kaip sau pakankami reiškiniai?
 |
| Borisas – Edemas Umerovas |
Šarūnas Nakas: Politikos sąvoką galima plėsti iki begalybės ir įžvelgti ją visur, netgi savo sapnuose, tikrinant, kas atitinka kokią nors konvenciją, ideologiją. Nacionalinis teatras šiuo požiūriu pagal savo statusą yra politinė definicija, nes ji sako, kad tai nacionalinio reikšmingumo ideologinis darinys, jame iš esmės kuriamas establišmentinis menas, kuriam nesvetimos akademinio pasaulio vertybės, todėl bet koks čia atsirandantis produktas neišvengiamai turi didesnį ar mažesnį politikos ir politikavimo atspalvį. Man šis teatras labai įdomus, nes būdamas oficiozinė establišmentinė įstaiga stato klasikos veikalus, kuriuos interpretuoja pasitelkdamas alternatyvines ideologijas ir technikas. Kitais žodžiais, nacionalinis teatras šiuo požiūriu yra eksperimentuojantis teatras. Tai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti unikalu. Klasikinės operos ir baletai statomi andergraundine maniera, dėmesį kreipiant į ritualų vengiantį pasaulį, gatvės kultūrą, tariamą televizinę kultūrą, plebsą, t. y. tai, kas akademinio meno atveju laikoma blogu tonu. Taigi, šiuo požiūriu toks teatras stipriai politikuoja (apie pastatymo vertę dabar nekalbu) ir tokia politika yra gerokai talentingesnė nei realioji Lietuvos seime, savivaldybėse ar kitur.
Adomas Jacovskis: Norėčiau kalbėti siauriau negu Šarūnas Nakas. Manau, kad politika ir menas, politika ir muzika – labai individualus dalykas, kaip ir klausimas, ar gali tai būti, ar ne. Aišku, kad gali. Tačiau vieniems tai priimtina, o man – nelabai; man įdomiau skaityti politinius straipsnius ir panašiai. Klasikinėje operoje yra daug svarbesnių dalykų nei politika. Man patinka menas be politikos.
Gintaras Varnas: Man regis, menas gali būti susijęs su politika ir gali būti visai nesusijęs. Nors labai politizuoto teatro nemėgstu, kadaise pats esu prie to gerokai prikišęs nagus. Tai 1989 metai, „Šėpos“ teatras. Tuo metu mums buvo labai smagu tampyti politikus už ausų ir visaip iš jų tyčiotis. Pažiūrėjus tokį spektaklį, pirmas įspūdis – tai opera Rusijos prezidento rinkimams. Paskui pradedi klausti, kodėl pastatyta būtent taip, juk sąsajų su tuo, kas vyksta Lietuvoje, lyg ir nėra. O Rusija? Ji nuolat matoma televizijos ekrane, ji – mūsų kaimynė... Tokio sprendimo pasirinkimas man nėra spektaklio minusas. Jei opera geba reaguoti į šios dienos pasaulio įvykius, gerai!
Edmundas Gedgaudas: Kai Puškinas rašė „Godunovą“, tai jau buvo politika... Nežinau, ar mūsų teatras yra unikalus, šitaip aktualindamas klasiką. Manau, kad Europoje, ypač Vokietijoje, Šveicarijoje – tai labai madinga, jei nesakysime, jog panašu į epidemiją. Kai režisierius su tokia vizija yra iš tiesų talentingas, jis tokiu spektakliu įtikina nuo pat pirmų minučių... Spėlioju, kad tai pasiseka vienam iš dešimties... gal dviem. Tačiau pirmiausia režisierius turi nustatyti savo santykį su tuo objektu, su ta opera, kurią jis politizuoja. Kiek, tarkim, ji jam brangi, organiška, artima, kad galėtų su ja taip elgtis ir įtikinti save ir kitus, jog taip elgtis galima. Kartais aš nebūnu visai tikras, ar režisierius pats tiki tuo, ką daro, ar tik pasiduoda manipuliuojamas kažkokių srovių ir naujovių... Žinome, kad niekas taip greit nesensta, kaip naujovės.
 |
| Michailo Raškovskio nuotraukos |
Iš tiesų, mados teatre labai greitai pradeda kvepėti naftalinu, tačiau ar įmanoma visiškai paneigti naujovių poreikį arba kitokį žvilgsnį į teatro fenomeną? Juk kai kurie dramos režisieriai – dauguma jų yra ir operų statytojai – galvoja, kad teatras gyvas tada, kai jis daugiau ar mažiau, bet būtinai atskleidžia šiuolaikinio gyvenimo problemas ir aktualijas. Regis, ir „Salomėja“, ir „Borisas Godunovas“ mūsų operos scenoje kaip tik atstovauja šiam požiūriui. Režisierius Trelińskis, pasitelkdamas dramaturgiškai glaustą pirmąją Musorgskio operos redakciją, veiksmą perkėlė į dabartinius laikus, kai vyksta labai panašūs dalykai, pirmiausia – nuožmi kova dėl valdžios.
Kaip jūs vertinate režisieriaus koncepciją ir jos įgyvendinimą?
Šarūnas Nakas: Manau, kad opera visų pirma yra muzikos kūrinys. Kompozitorius rašydamas operą tampa ir pirmuoju veikalo režisieriumi. Antruoju režisieriumi tampa dirigentas, įgyvendinantis natų tekstą. Ir tik tada ateina režisieriaus statytojo eilė. Jei ši procedūra nepaiso eiliškumo arba subordinacija pasikeičia – o pastaruoju metu pasaulyje pagrindinė dominantė yra kaip tik statytojas – realizuojamas jau ne tas kūrinys, bet jo parafrazė. Puškinas su Musorgskiu buvo aukščiausios prabos dramaturgai ir režisieriai, šie gigantai statytojui beveik užgožia saulę. Bet dažniausiai to nepaisoma, kaip ir šįkart, tad rezultatas yra dramos spektaklis, kuriame panaudota labai daug muzikos, sakyčiau, gerokai per daug muzikos, nes ji užgožia dramos spektaklį. Ypač keista, jog ši muzika – iš operos „Borisas Godunovas“. Išeina paradoksalus dalykas: savotiškas montažas, naudojant visiškai skirtingas konvencijas. Teorinė galimybė, jog tai susišauks, rezonuos ir panašiai – neįvyksta. Todėl kad pažeisti šios poetinės ir muzikinės dramos archetipai. Puškino, kaip ir Musorgskio, koncepcijai būdingas ne tiek psichologizmas, apie kurį dažniausiai kalbama, kiek bizantiškas pasaulio modeliavimas: tai tarsi gigantiška ikona su daugybe personažų, kurių gausa ir įvairovė liudija begalinę galią.
Tai, ką matome dabar scenoje – visai kiti dalykai, tai bandymas aktualinti ir ironizuoti šiandienos televizijos ir laikraščių tikrovę, pasitelkiant gerai atpažįstamus štampus. Gal šiek tiek perdedu, vis dėlto tai aiškiau atskleidžia mano matymo kampą. Regis, buvo pasitelkta ne ta ikonografija ir ji neįgavo egzistencinės galios. Jei Piotro Gruszczyńskio (naujojo pastatymo dramaturgo) pjesę gautų Musorgskis, jis nebūtų parašęs tokios operos, tai būtų visai kitas veikalas. Manau, pirmiausia paslydo naujai siužetą perrašęs dramaturgas, o jam įkandin – režisierius.
Gintaras Varnas: Mano studentams šis operos aktualinimas padarė didelį įspūdį. Man toks politinis aspektas irgi netrukdė. Pastatymo tikrai nevertinu blogai, bet turiu prisipažinti, kad laukiau daugiau; taigi, nevertinu jo ir labai gerai. Regis, režisierius pats sau pakišo koją: sumanymas buvo protingas, konceptualus, net ir su politiniu atspalviu, bet pritrūko skonio. Režisierius kreipėsi į „popsą“. Pati mintis, kad pasaulį matome per TV ekraną, nėra bloga, bet įgyvendinta ji, mano galva, netikusiai. Kelios scenos – televizija, mergaitės – nevykusios. Kaip ir Jurodivo pateikimas: juk šis personažas labai prasmingas, o šiame pastatyme jis virsta nežinia kuo, jo išvaizda užmuša viską – ir tekstą, ir muziką, ir galų gale – prasmę. Jei režisierius būtų jį vaizdavęs kaip šių dienų „bomžiuką“, būtų buvę gerokai daugiau prasmės. Išėjo taip, kad Jurodivas tampa pasityčiojimo objektu, o jis turėtų būti vienas iš Boriso antipodų. Nepriimtina smuklės scena. Tarsi nepasitikėdamas siužetu ir savo sumanymu į Boriso tragediją pažiūrėti kaip į žmogaus tragediją režisierius bando paversti operą pigiu kabaretu.
O apie režisūros santykį su muzika – kai kuriose vietose, mano nuomone, jos tiesiog nesutapo.
Adomas Jacovskis: Man regis, čia padaryta esminė klaida. Galinga rusiška muzika su varpais, tekstas su archajiškais žodžiais visai nedera su tuo, kas vyksta scenoje. Man tai absoliutus disonansas. Kai Borisas dainuoja „Ksenija, idi v svoju svetlicu“ (Ksenija, eik į savo menę) – „svetlica“ yra senoviškas rusiškas žodis, matai merginą su maudymosi kostiumėliu...
Tai galima priimti kaip sąlyginumą, kuriuo grindžiama visa teatro gyvastis.
Adomas Jacovskis: Aš nepriimu tokių sąlyginumų! Šiuolaikinis mąstymas yra viena, o šiuolaikiniai daiktai – tai dar ne šiuolaikinis mąstymas... Žiūrėdamas šią operą nesuprantu, dėl ko tai daroma.
Šarūnas Nakas: Jūs pasakėte labai tiksliai: tai iš tikrųjų šiuolaikinių štampų, įvaizdžių, vaizdų muziejus. Tai, ką režisierius kalba interviu 7 meno dienose, t. y., kad jis bėga nuo muziejaus, spektaklyje išėjo atvirkščiai, jis kuria muziejų, kuriame suversta viskas, ką jis mato.
Adomas Jacovskis: Iš tiesų – tai labai protingas interviu, bet toks jis atrodo tol, kol nepamatai spektaklio. Kai jį pamatai, supranti, jog tai, ką jis kalba, yra demagogija... Vis dėlto turiu pasakyti, kad jis – geras režisierius; nepaisant pasirinktos neteisingos krypties, jo sukurtos mizanscenos yra geros ir vaidmenys geri.
Kai kurios režisieriaus vizijos, regis, kreipė šaržo ir humoro link... Ar dar kas nors tai įžvelgė?
Edmundas Gedgaudas: Su humoru būna taip: arba jis yra, arba jo nėra. O ieškoti jo?!
Adomas Jacovskis: Ieškoti humoro man neleidžia muzika ir žodžiai.
Šarūnas Nakas: Būna vykęs ir nevykęs humoras, pavykusi ironija arba neįvykstanti. Publika sėdi abejinga, nes nėra jokio kontakto su scena. Kiekvienas mūsų žiūrovas turi labai konkretų asmeninį santykį su Rusija ir Rusijos istorija, nes mes esame amžini šio žaidimo dalyviai. Šiuo požiūriu žmonės reikalauja didžiausio taiklumo. Lenkas režisierius teoriškai tą turėtų gebėti padaryti... Tačiau jis pasirinko kone Kalifornijos taktikas – komiksus ir klubinį blefą.
Edmundas Gedgaudas: Pritariu minčiai, kad neįvyksta scenos ir žiūrovo dialogas: mano vaizduotė neveikia, nors atrodytų, kad su tomis aliuzijomis turėčiau sąveikauti. Įvyksta atvirkščiai, esu persisotinęs tos kasdienės informacijos srauto, tad nuo jo jau bėgu, jo per daug, jis kartojasi, yra monotoniškas. Ir atėjęs į operą pajuntu, kad svarbiausias čia kaip tik šis srautas... Nepasitikėdamas muzika režisierius tirština veiksmą, antai smuklė paverčiama viešnamiu, tad Varlamo daina visai dingsta ir t. t. O muzika jis nepasitiki, nes nepajėgia užmegzti su ja dialogo. Šiaip – įgudęs režisierius, turi išmiklintą ranką, bet pamilti „Godunovo“ negali... jo širdis sausa.
Ar jums neatrodo, kad režisieriaus sukurti sceniniai veikėjų dialogai gerai įsikomponuoja į jo sumanytą koncepciją, į tą plotmę, kurioje jis dirba? Gal tai kiek per lengva ar paviršutiniška, tačiau pagavu ir, o tai svarbiausia, labai nuoseklu!
Šarūnas Nakas: Mes nediskutuojame apie šio pastatymo profesionalumą. Jis tikrai toks ir dar – konceptualus. Toks veikalo raktas gali suveikti vieną kitą kartą, bet kai tai tampa rutina, inercija ir net industrija, sakyčiau, tampa gana pavojingu žaidimu.
Gal pereikime prie atskirų spektaklio komponentų. Visai nekalbėjome apie muzikinę dalį, kurią kruopščiai parengė Robertas Šervenikas ir kurią laikau labai vykusia, taip pat – scenografiją bei pavienius vaidmenis, ypač puikiai įkūnytą pagrindinį personažą…
Gintaras Varnas: Mačiau spektaklį su Vladimiru Prudnikovu. Jo sukurtas Borisas, mano galva, vienas geriausių vaidmenų, jame nerasime nė vieno šio solisto anksčiau naudoto operinio štampo. Tai tiesiog kitas Prudnikovas, galėčiau sušukti jam Bravo!. Ypač akivaizdžiai tai parodė kamera, kai žiūrėjome į jo veidą: kamera paprastai išduoda nors ir menkiausią falšą. Beje, ši scena taip pat atskleidė, kad Trelińskis – puikus kino režisierius. Didelį įspūdį man paliko Boriso karūnavimo scena. Ji tiesiog tobula. Nors kitose scenose pokrypis į popsą trukdė.
Boriso Kudličkos scenografija – tiesiog puiki. Neblogai žinau šio dailininko darbus iš Prahos kvadrienalės ir manau, jog šiuo metu tai vienas iš rimčiausių Europos scenografų.
Adomas Jacovskis: Aš taip pat išskirčiau puikų Prudnikovo vaidmenį, o ką kalbėti apie tokį pat dainavimą. Jis man labiau patiko už kviestinį šio vaidmens atlikėją. O scenografija... Šioje scenografijoje galima būtų suvaidinti labai daug ką, nieko nekeičiant. Man ji per daug nuasmeninta, nors padaryta labai kokybiškai.
Edmundas Gedgaudas: Scenografija man padarė didžiulį įspūdį. Pirmąsyk žiūrėdamas spektaklį sėdėjau arti, tad ypač gerai mačiau, kokia ji gigantiška, galinga ir kartu žiauriai uždara. Šiuo aspektu ji „Godunovui“ labai tinka; gal ir galima būtų joje ką kita suvaidinti, bet yra daug operų, kurios jokiu būdu į šią erdvę neįeitų; ši erdvė yra jau metaforizuota...
... tarsi geležinė uždanga...
Edmundas Gedgaudas: ...narvas, didelis, erdvus ir kartu uždaras. Dar labai vykęs momentas – metaforizuota nužudymo vieta, kuri paskui spektaklyje „suveikia“ kelis kartus. Vis dėlto ji veikia ne tiek, kad aš kaip žiūrovas pasijusčiau iš tiesų sąveikaujantis su scena.
Šarūnas Nakas: Operoje labai svarbus choras, kuris čia sutvarkytas puikiai. (Beje, choras pasirodo gerai ne pirmąsyk.) Žinoma, jis dainuoja visai nerusiška maniera, rusai ar ukrainiečiai dainuotų kitaip, bet žavi ta konkreti ir paprasta kokybė, kuri visada labai svarbi.
Labai vykęs sprendimas, kad caraitį dainuoja vaikas. Tai atrodytų labai natūralus sprendimas, tačiau anksčiau teatrai to nesugalvojo. Juo daugiau teatre tokio gamtiško natūralumo atsiranda, juo jis darosi stipresnis.
Dar atkreipsiu dėmesį į finalą. Manau, kad mažiau pavykęs „televizijos šou“ vis dėlto nenustelbė finalo, kuriam režisierius suteikė išties tragišką dimensiją. Mane jis sukrėtė. O kaip jus?
Edmundas Gedgaudas: Manęs – ne. Daug kraujo. Ir Borisas kraujuotas, ir nužudytas vaikas kraujuota galva... Atrodė, režisierius labai gąsdina... bet man nebaisu. Ar neatrodo, kad šiuo spektakliu kreipiamasi į žiūrovą, kaip į bejausmį nuo giluminių operos turinio atsietų reginių stebėtoją?
Arba: kreipiamasi ne į operos gurmaną, bet į žiūrovą, vartojantį masinę kultūrą.
Kadangi kalbamės vos po trijų premjerinių spektaklių, manau, jog kitą sezoną pratęsime pokalbį, juolab kad šįsyk negalėjo dalyvauti keli entuziastingai nusiteikę profesionalai.
Dėkoju už pokalbį.
Kitame „Bravissimo“ numeryje skaitykite gausiai spektakliuose besilankusių užsienio kritikų atsiliepimus apie „Borisą Godunovą“. Įdomus, kad mūsiškių ir užsieniečių vertinimai skiriasi.
