Dana Palionytė
Vida Bakutytė. Vilniaus miesto teatras: egzistencinių pokyčių keliu.
1785-1915. Vilnius: LKTI, 2011, p. 527.
Lietuvos teatras ir jo raidos keliai nuo seno traukė kultūros istoriografus. Parašyta dešimtys šiai meno sričiai skirtų knygų, tačiau tik keliose iš jų rasime bendro pobūdžio žinių, atkuriančių Vilniaus miesto teatro būtį. O juk ilgus metus jis buvo centrinė ašis, apie kurią sukosi Lietuvos profesionaliojo meno gyvenimas. Jį pažinti, ištirti ir įvertinti - sunkus uždavinys, juolab kad faktai, dokumentuoti liudijimai yra išsibarstę, nugrimzdę į archyvų, bibliotekų rankraštynų, muziejų gelmes. Šio darbo nepabūgo imtis muzikologė ir teatro istorikė dr. Vida Bakutytė. Ilgai po kruopelę ji kaupė medžiagą, kurią susistemino, išanalizavo ir, baigiantis 2011-iesiems, išleido didelės apimties mokslinę monografiją, skirtą Vilniaus miesto teatrui. Nemažai laiko prireikė ir šios recenzijos autorei, siekusiai užčiuopti esmingiausius dalykus ir prasmines knygos teiginių sekas.
Šimtas trisdešimt teatrinio gyvenimo (dramos ir muzikos) metų fundamentaliame mokslo darbe chronologiškai ir dalykiškai pagal teksto turinį grupuojama šešiuose skyriuose. Pavyzdžiui, pirmasis „Aplinkybių lemtis ar dėsningumas (1785-1816)" pasakoja apie miesto teatro įkūrimo peripetijas, antrasis „Klasikinės tragedijos šventovė ar romantinių slėpinių buveinė (1816-1831)" apžvelgia aplinkybes, lėmusias repertuaro kryptį. O penktasis - „Vertybių svarstyklėse (1864-1894)" analizuoja teatrinio gyvenimo kaitą „pomuravjoviškuoju" laikotarpiu ir pan. Poskyriai taip pat iškalbingi, intriguojantys, pavyzdžiui, „Romantizmas" ir romantizmas" (apie vilnietiškąjį sceninį romantizmą ir spekuliacijų romantizmo sąvoka apraiškas), „Lietuviškos gaidos perliukai" (apie reikšmingus lietuviškos tematikos sceninius veikalus), „Viešnia iš Prancūzijos" (apie kontroversišką operetės raidą ir jos ypatumus Vilniaus miesto ir Vasaros teatrų scenose).
Per Bakutytės monografijos pristatymą istorinėje Vilniaus rotušėje (Vilniaus miesto teatras čia nuolatos veikė 1845-1915 m., anksčiau spektakliai buvo rodomi fragmentiškai) teatrologė habil. dr. prof. Irena Aleksaitė sakė, kad skaitydama šią knygą pasijuto stovinti prieš „beribį vandenyną" - tiek daug joje autentiškos medžiagos, kruopščiai surinktų faktų, amžininkų liudijimų, teatralų nuomonių ir siekių, atgarsių apie publikos reakciją. Greta viso to, esama dalykų, nebūtinai tiesiogiai išplaukiančių iš teatro veiklos programos, bet ir jie byloja apie Vilniaus kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo savitumus. Aptiktą fragmentišką momentinę informaciją mokslininkė lygina su jau aprobuotais šaltiniais, gerai žinodama interpretacijų kontekstus ir juos įvertinusi, išgvildena faktus ir pagrįstai daro toli siekiančias išvadas. Toks chronologinis ir probleminis tyrimo metodas leido autorei patikimai išryškinti diskursą ir dalykinį jo daugiaplaniškumą. Svarbus knygos privalumas yra autorės gebėjimas matyti reiškinio visumą - daugiabriaunį ir įvairiatautį Vilniaus miesto teatrą. Įvertinti visumą padėjo ir tarpdisciplininis tyrėjos pasirengimas, muzikologinė ir teatrologinė jos kompetencija. Suvokusi sinkretinio profilio dramos ir muzikinio teatro problematiką, perpratusi istorinį foną, Bakutytė patikslino daugelį iki tol paviršutiniškai žinotų faktų, pataisė nemažai istoriografijoje pasitaikančių klaidų ir apibendrino žanriškai kitoniškų menų patirtį.
Toje „beribio vandenyno" platybėje esama srovių, atspindinčių tiek pačias esmingiausias, tiek ir šiaip svarbias ar įdomias Vilniaus miesto teatro vidinės ir išorinės veiklos linijas. Jos susipina, kryžiuojasi, papildo, kartais tarytum užgožia viena kitą, tačiau visada išlieka gyvybiškai susijusios, veiksmingos. Čia mėginsiu apžvelgti tik paveikiausias, giliau įsirėžusias.
Štai institucinė-organizacinė-dalykinė teatro atsiradimo ir egzistencijos gija. Paliudijusi, kad stacionarus profesionalus Vilniaus miesto teatras atsirado kaip ilgaamžio proceso rezultatas, Bakutytė pagrįstai sieja tai su LDK teatro ankstyviausiais reiškiniais, Abiejų Tautų Respublikos valdovų tikslais ir siekiais XVIII a. pradžioje, su senosiomis regioninėmis liaudies tradicijomis, mokyklų teatrais, šalyje išplitusia didikų teatro tradicija, o baigiantis tam šimtmečiui - su aktyvėjančiu Vilniaus kultūriniu gyvenimu. Teatro steigimo idėja Lietuvos sostinėje konkretizavosi 1780 m. balandžio 14 d. Vilniaus miesto valdžios - magistrato iniciatyva. Apie tai vaizdžiai byloja šios institucijos aktų knygoje mokslininkės aptiktas dokumentas (leidinyje pateikta jo faksimilė): „Jo Karališkosios Didenybės miesto, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sostinės Vilniaus magistratas, turėdamas miesto valdžios teisę, šiuo dokumentu skelbia, kad Jo Didenybei ponui Franciszekui Ryxui, Piasočinų seniūnui, laukiančiam Mūsų Magistrato svarbaus sau leidimo atidaryti Vilniaus mieste Operos ir komedijos teatrą, taip pat rengti kaukių balius ir klubus [...] suteikiame teisę..." (p. 32).
Tačiau net ir pirmieji organizaciniai žingsniai buvo apraizgyti skundais, intrigomis, o teatras de facto įsteigtas tik 1785 m., miesto valdžiai užėmus nuoseklią ir tvirtą poziciją. Vilniaus teatro istoriją pradėjo penkis sezonus mieste vaidinusi maždaug 20 dramos aktorių ir dainininkų trupė (netruko susiburti ir orkestras), kuriai vadovavo įtakingas lenkų teatro reformatorius, talentingas aktorius, dainininkas ir dramaturgas Wojciechas Bogusławskis.
Ūkinė ir organizacinė teatro veikla beveik sustodavo, užgriuvus politinėms suirutėms ir kitokioms negandoms, bet ir vėl atsigaudavo, lenkdama aplinkinių kraštų miesto teatrus. Vienas tokių pakilimų susijęs su Vilniaus inteligentijos inicijuota pirmąja teatro reforma (1816), apėmusia daugelį aktualių šios institucijos funkcijų. Minėtina Teatro direkcija sudaryta iš žymių to meto mokslininkų ir menininkų. Reformatoriai jau tada pripažino, kad teatras yra „ne šiaip pramoga tarp kitų pramogų - kaukių balių, karnavalų, šokių ir redutų, bet įvertintas kaip išskirtinė pramoga, itin reikšminga visuomenės kultūrinimui ir švietimui" (p. 87). Panašios direkcijos (neretai įtraukiant į jas ir miesto valdžios atstovą) buvo kuriamos ir vėliau, kai norėta suaktyvinti valstybinę teatro priežiūrą. Knygoje detaliai aptariamos ir vėlesnės reformos, pabrėžiami pozityvūs jų rezultatai, išryškinamos priežastys, neleisdavusios iki galo įgyvendinti siektinų pokyčių (pavyzdžiui, monografijos autorė pateikia daug faktinės ir dokumentinės medžiagos, susijusios su opiu klausimu - miesto teatro Vilniuje statybomis).
Teatro veiklą atskirais etapais stimuliavo pagerėdavusios darbo sąlygos ar vadovauti pradėję sumanūs antrepreneriai, savo veiklą grindę menine pozicija, o ne aklu pataikavimu politizuotiems caro valdžios reikalavimams. Tarp jų ankstyvuoju tarpsniu minėtina vilnietė aktorė ir pirmoji moteris teatro vadovė Marcjanna (Marianna) Korwell-Morawska, vėliau Maciejus Każyńskis, surengęs pirmąsias Vilniaus miesto teatro gastroles Maskvoje, vilnietis aktorius, ėjęs ir režisieriaus pareigas, Kazimierzas Skibińskis, su Vilniaus teatro trupe aplankęs Klaipėdą ir Telšius... XIX a. viduryje vilniečių teatrinis gyvenimas, pažymi autorė, ypač suaktyvėjo, kai vairą perėmė talentingas vokiečių aktorius ir dainininkas Carlas Wilhelmas von Schmidkoffas. Jo laikais orkestrą papildė 16 muzikantų, mokslus baigusių Prahoje, padidėjo choro grupė, o spauda pripažino, kad trupė „kasdien tampa garbingesnė ir tvarkingesnė [...] aktoriai geriau išmoksta ir tinkamai atlieka vaidmenis, muzika vis geresnė [...] Net pats teatras tapo geriau prižiūrimas, saugesnis, švarus ir visada pakankamai apšviestas" (p. 146).
Ir tolesnėje pakilimų grandinėje lemiamą vaidmenį, kaip motyvuotai teigiama, vaidino talentingos asmenybės - aktoriai, dirigentai, kompozitoriai, turėję įtakos ne tik Vilniaus teatriniam, bet ir koncertiniam gyvenimui. Įsimintinų vaidmenų sukūrė teatrui vadovavęs Aleksandras Maksimovas (pseudonimas Nevskis), išmintingai teatro reikalus tvarkė Rusijoje pripažinti progresyvūs menininkai - Sankt Peterburgo Dailės akademijos absolventas Aleksandras Voronkovas, sukūręs dekoracijas kai kuriems Vilniaus miesto teatro spektakliams ( tarp jų - rusų kalba atliktai Stanisławo Moniuszkos operai „Halka"), ir prityręs teatralas Aleksejus Kartavovas, kurio kadencija buvo vienas reikšmingiausių etapų operos sklaidai Lietuvoje. Jo vadovaujami vilniečiai gastroliavo Varšuvoje, Helsingforse (dabar - Helsinkis), Rygoje, Mintaujoje (dabar - Jelgava), teatre atsirado pirmo ryškumo scenos atlikėjų, patyrusių instrumentalistų, buvo sureikšmintas baleto vaidmuo, pakilo ir interpretacijos kokybė. Kaip palankių pokyčių metą knygos autorė įvardija žinomo antreprenerio Konstantino Aliabjevo-Nezlobino veiklą XIX a. pab. - jis atgaivino teatro auklėjamąją ir šviečiamąją misiją, Vilniuje išaugino ne vieną „žvaigždę", vėliau dirbusią imperatoriškosiose Rusijos sostinių scenose. Minėtinas ir paskutinis prieškariu teatro reikalų organizatorius, aktorius, dirigentas (vėliau tapęs V. I. Nemirovičiaus-Dančenkos Muzikinio teatro Maskvoje direktoriumi ir valdytoju) Jevgenijus Beliajevas.
Tais laikais vilniečius skatino „pasitempti" ir puikūs pavyzdžiai - dažni italų, kitų Vakarų Europos šalių operos trupių ir pasaulinio garso solistų pasirodymai. Bakutytė pabrėžia, kad jie neretai būdavo bendri su miesto teatru ar orkestru. Svarbi veiklos motyvacija buvo teatro gastrolės su dramos ir muzikiniais spektakliais: vilniečiai lankėsi daugelyje didesnių ir mažesnių Rusijos imperijos miestų, vaidino etniniuose Lietuvos kraštuose (be anksčiau minėtų - Kaune, Druskininkuose).
Baigiantis XIX a. Vilniaus teatras jau buvo sutvirtėjęs, XX a. pradžioje keturis sezonus greta spektaklių senojoje Rotušėje trupė vaidino ir naujose erdviose, spektakliams gerai pritaikytose patalpose Georgijaus prospekte (dabar - Gedimino pr. 22). Šis teatras su 2000 vietų žiūrovų sale anuomet buvo vadinamas Didžiuoju.
Antras Bakutytės knygos klodas yra meninė veikla - repertuaras, jo parinkimo ir sudarymo logika, taktika ir strategija. Į tuos dalykus profesionaliai gilinamasi kiekviename monografijos skyriuje, atkreipiamas dėmesys į ryškesnius lokalinio pobūdžio proveržius, žanrinės kaitos dinamiką. Tekstas byloja apie didžiulį autorės kruopštumą, ieškant repertuarą liudijančių faktų, siekiant atkurti kiek įmanoma išsamesnį chronologinės spektaklių sekos vaizdą. Čia pasitelkiami įvairaus pobūdžio šaltiniai, be to, jie stropiai tikrinami, nustatomi autoriai, veikalai, spektaklio dalyviai, pastatymų datos ir pan. (anksčiau tarpsnį iki XIX a. vidurio buvo tyrinėję tik lenkų teatrologai). Tačiau toje monografijos teksto platybėje nedingsta pagrindinė tezė - Vilniaus miesto teatro spektaklių pobūdis ir kryptis neatsiliko nei nuo Vakarų šalių (Lenkijos karalystės, Vokietijos, Prancūzijos), nei nuo Rusijos imperatoriškųjų teatrų puoselėjamų repertuaro tradicijų, ambicingai įsiliejo į bendrą Europos scenos meno kultūrą.
Pirmuosius sezonus teatras pradėjo operomis buffa ir semiseria: Giovanni´o Paisiello, Domenico Cimarosa´os, Antonio Maria Gasparo Sacchini´o, Pasquale Anfossi´o, Niccolo Piccini´o ir kitų. Lygia greta buvo rodomi ir dramos veikalai - Pierre´o Augustino Carono de Beaumarchais, Charles´io Simono Favart´o, Carlo Goldoni´o komedijos, Voltaire´o, Friedricho von Schillerio, Gottholdo Ephraimo Lessingo, Antoine´o Marin Lemierre´o... Tokia žanrų požiūriu dviplanė repertuaro kryptis (su tam tikromis modifikacijomis) išliko ir vėliau. Vertėtų pridurti, kad nuo 1801 m. teatro afišos dažnai skelbė Williamo Shakespeare´o veikalų premjeras, 1802-1805 m. buvo pastatyta Wolfgango Amadeaus Mozarto opera „Užburtoji fleita", o vietos šviesuolių iniciatyva jungtinės Vilniaus miesto teatro ir kitų atlikėjų (kviestų net iš kaimyninių gubernijų) pajėgos XIX a. pradžioje atliko dvi Josepho Haydno oratorijas „Pasaulio sukūrimas" ir „Septyni paskutinieji mūsų Išganytojo ant kryžiaus žodžiai". Taigi Vilniuje veikusio teatro pamatas ankstyvuoju periodu buvo klasikinė dramaturgija.
Autorės pateikti faktai liudija, kad XIX a. nuo antrojo ir trečiojo dešimtmečių imta rodyti melodramas, kurių pastatymai dažnai prilygdavo operai: kreiptas dėmesys ne tik į muzikos atlikimo kokybę, bet ir į aktorių laikyseną, scenografiją. Tarp šio žanro kūrinių minėtina Vilniaus publikos pamėgta (manoma, paskatinusi Adomą Mickevičių parašyti „Vėlines"), prancūzų autorių į melodramą perdirbta anglų apysaka The Vampyre, pavadinta „Šmėkla", žymaus vokiečių dramaturgo Ernsto Augusto Friedricho Klingemanno melodrama „Mozė, arba Izraeliečių perėjimas per Raudonąją jūrą" (dekoracijas ir kostiumus sukūrė Vilniaus universiteto profesorius Jonas Rustemas).
Gausėjo ir rusų autorių pjesių, vodevilių, rodomų originalo kalba: įpusėjus XIX a. imperinė vyriausybė pradėjo nuosekliai siekti vieno iš svarbiausių savo tikslų - Vakarų krašto gubernijas ėmė rusinti, tam reikalui panaudodama ir teatro sceną.
Tyrinėdama repertuarą, kuriame per sezoną kartais būdavo šimtas ar net daugiau spektaklių, mokslininkė atveria romantizmo estetikos pradmenis (Carlo Maria von Weberio „Laisvasis šaulys", Gioacchino Antonio Rossini´o „Tankredas", „Italė Alžyre", „Sevilijos kirpėjas", „Šarka vagilė", Vincenzo Bellini´o „Norma" ir kitos operos, Theodoro Körnerio pagal Heinrichą von Kleistą „Toni", Alexanderio Fredro komedijos ir dramos). Daug premjerų - Giacomo Puccini´o „Bohemą" ir „Toską", Arrigo Boito „Mefistofelį" ir kt. - XX a. pr. Vilniuje parodė italų operos trupės. Jos čia vaidindavo po keletą mėnesių, kai kuriuos spektaklius statė su Vilniaus miesto teatro orkestru ir vietiniais operos solistais, dirigentais, tarp jų - su Vilniuje gimusiais JosifuVinogradovu, Maria Ciechanowicz-Salvini, kėdainiškiu Wolfu (Vasilijum) Ebannu.
Ypač svarbiais Bakutytė pagrįstai vadina keturis Vilniaus miesto teatro sezonus XIX a. 9-ajame dešimtmetyje, kai Kartavovui vadovaujant, į pirmą vietą iškilo operos žanras. Garsėjo Antono Rubinsteino, Piotro Čaikovskio, Aleksandro Dargomyžskio, Georges´o Bizet, Amilcare´s Ponchieli´o, Jacques´o François Fromentalio Élie Halévy („Žydė"), Charles´io François Gounod („Faustas") operų pastatymai, o praėjus vos metams po premjeros Milane - ir Ruggero Leoncavallo „Pajacai". Išskirtiniais įvykiais tapo Giacomo Meyerbeerio „Hugenotų", Giuseppe´s Verdi´o „Aidos" ir „Otelo" premjeros. Apie „Hugenotus" autorė pateikia iškalbingą citatą: „Patys beviltiškiausi skeptikai turi pripažinti, kad, nepaisant visų nuogąstavimų, ši opera pas mus šitaip pasisekė, kad taip apipavidalintą ir su tokiu ansambliu negėda būtų parodyti bet kokioje didžiojoje scenoje" (p. 282), o apie „Aidą" rašoma: „Mūsų scenoje tai kažkas tokio, apie ką nesapnavo nė patys išmintingiausi mūsų išminčiai" (p. 283).
Dramos repertuaras praturtėjo Michailo Lermontovo „Maskaradu", Antono Čechovo „Ivanovu", „Žuvėdra", „Meška", Alexandre´o Dumas (sūnaus) veikalais.
Baigiantis XIX a., Vilniaus teatro trupė pastatė Henriko Ibseno („Nora"), Ivano Turgenevo, Levo Tolstojaus, Bjørnstjerne Martinius Bjørnsono, Edmond´o Rostand´o, Hermanno Sudermanno, Lope de Vega´os, Gerharto Hauptmanno („Nuskendęs varpas"), Émile´o Zola, Aleksejaus Tolstojaus pjeses, scenai pritaikytą Fiodoro Dostojevskio romaną „Idiotas". Greta šių fundamentalių veikalų nepamiršta ir „linksmoji viešnia" iš Austrijos ir Prancūzijos - operetė. Beje, greta klasikinių buvo rodomos ir gana vulgarios operetės farsai, cafe-chantanai, varjetė, pasak kritikų, tai neatitiko meno estetikos kriterijų ir kenkė teatro doroviniam reikšmingumui (p. 264).
Vilniaus miesto teatras anaiptol nebuvo imperijos užkampio kultūros įstaiga. Tyrinėtoja pateikia svarių to įrodymų poskyryje „Modernėjančiame Vilniuje, arba belaukiant Maeterlincko". Realistinė dramos kryptis XX a. pradžioje pamažu sviro į simbolizmą, kurį protegavo ir Veros Komisarževskajos teatras Sankt Peterburge. Karjerą pradėjusi Vilniuje, vėliau dažnai atvykdavusi gastrolių, ji įdiegė ir tam tikrą sceninę raišką: „Įsiklausydama į save, kaip ir Maeterlincko herojės, Komisarževskaja dažnai išeidavo iš „bendravimo", tarsi atsiribodavo nuo vyksmo, nepastebėjo nieko aplink, sustingdavo, išoriškai ir viduje susikaupdavo, prisiliesdama prie nematomų vidinių bangų" (p. 377). Šios rusų aktorės novatoriškos idėjos, simbolistinė vaidybos pakraipa skatino Vilniaus teatrą keisti meninį stilių. Gana margą repertuarą (Antono Čechovo „Trys seserys", „Dėdė Vania", „Vyšnių sodas", Maksimo Gorkio „Dugne" ir Henriko Ibseno „Šmėklos", „Rosmersholmas", Henri Kistemaeckers´o „Instinktas", Maurice´o Maeterlincko, Franko Wedekindo, Knuto Hamsuno pjesės) papildė Stanisławo Przybyszewskio, Sergejaus Naidionovo, Leonido Andrejevo, Fiodoro Sologubo, Semiono Juškevičiaus, Hugo von Hofmannsthalio, Oscaro Wilde´o, Dagny Juel Przybyszewskos, Jevgenijaus Čirikovo kūriniai. To meto pagrindinę sceninę raišką Bakutytė įvardija kaip sceninį neorealizmą, pramaišiui su simbolizmu (p. 414).
Sėkmingiausiais laikotarpiais prilygęs profesionaliems Lenkijos ir Rusijos teatrams, vaidinęs lenkų, vėliau rusų kalbomis, vilniškis teatras turėjo ir lokalių, išskirtinių ypatumų. Jie susiję su lietuviška tematika, kuria rėmėsi XIX a. pradžioje Lietuvoje gyvenę ir kūrę literatai, kompozitoriai. Romantizmas, įteigęs Europoje nacionalinio tapatumo paieškas, netrukus prigijo ir Lietuvoje. Vilniaus miesto teatras pastatė tokius spektaklius kaip Eugeniuszo Słowackio „Studentai Kražiuose, arba Patriotizmo entuziazmas Žemaitijoje", Aloyzo Felinskio „Barbora Radvilaitė", nežinomo autoriaus veikalą su Faustyno Zylinskio muzika „Vytautas didysis Lietuvos kunigaikštis, arba Gardino apsuptis", Kajetono Nowinskio melodramą „Lietuvių ištikimybė ir drąsa"... Deja, nebuvo parodytas aktoriaus Emilio Deryngo dar amžiaus viduryje pritaikytas scenai Kaune gimusio Felikso Aleksanderio Geysztowto Bernatowicziaus romanas „Pajauta, Lizdeikos duktė, arba Lietuviai XIV amžiuje" (veikalą maždaug po pusės šimtmečio pastatė lenkų profesionali trupė). Šio kūrinio sceninės versijos autorius sakė norėjęs, kad „tyra lietuvė mergina stovėtų kaip karalienė tarp visų tų „Muškietininkų" ir „Paryžiaus paslapčių" chaoso" (p. 173). Vilniaus scenos neišvydo ir vilniečio Zenono Jakubovskio opera „Kryžiuočiai" (ištraukos atliktos Vilniuje XX a. pr.). Verta paminėti vilnietės rašytojos ir teatralės Albinos Gabrjelos Günther-Puzyninos populiarias pjeses, apdainuojančias Vilniaus ir jo apylinkių gamtą, žmonių dorą. Bakutytė aptaria ir su Lietuva susijusio rašytojo Sudermanno pjeses. Tarp jų ir dramą „Joninių nakties ugnys", recenzentų vadintą „pusiau simbolistine pagoniška" (p. 375). Joje lietuvės Marikos vaidmenį atliko Komisarževskaja.
Apie dvidešimt metų Vilniuje gyvenusio lenkų muziko Stanisławo Moniuszkos teatrinė ir muzikinė veikla padarė didelę įtaką lietuvių muzikinės savivokos formavimui, atvėrė etninių elementų profesionalioje muzikoje panaudojimo galimybes. Autorė analizuoja šio kompozitoriaus ankstyvąsias vilnietiškas operas (iš rankraščių), lietuviškuosius jo opusus, artimus (ir priskiriamus) teatriniams žanrams - kantatas „Milda" (čia pasitelkiamas pirmasis partitūros leidimas), „Nijolė", „Krūminė", muziką literatūriniams tekstams „Vytuolio rauda" ir „Lietuvių žygio daina", pateikia naujų faktų apie kompozitoriaus planus sukurti lietuvišką operą (jo prašymu jau buvo parašytas operos „Margiris" libretas).
Baigiantis XIX a., įkvėpti lituanistinio sąjūdžio, Vilniuje ir kitur Lietuvoje pradėjo burtis talentingi aktoriai mėgėjai, įsitraukė užsienio šalyse besimokantys ar mokslus jau baigę lietuvių vargonininkai, chorvedžiai, kompozitoriai, dainininkai. Jų žvilgsniai krypo ne tik į „klojimų gadynę", į lietuvių kultūros draugijų veiklą, kalbos gaivinimą, spaudą, bet ir į sceninius žanrus. 1905 m. atgavus lietuvišką spaudą, kultūrinis gyvenimas dar labiau pagyvėjo: Vilniuje pirmą kartą buvo suvaidintas viešas lietuvių spektaklis - Keturakio „Amerika pirtyje", 1906 m. pastatyta Miko Petrausko ir Gabrieliaus Landsbergio opera „Birutė". Vilniaus miesto teatras lietuviams ir kitų tautybių vaidintojams mėgėjams nuomodavo savo salę, skolindavo rekvizitą (pvz., 1907 m. teatre buvo suvaidinta Aleksandro Fromo-Gužučio pjesė „Eglė žalčių karalienė" pagal Juozo Tallat-Kelpšos muziką).
Apie 1911 m. lietuviškoji teatro tėkmė įgijo dar konkretesnes formas: Kaune aktorius Aleksandras Vitkauskas subūrė pirmąją lietuvių dramos teatro trupę. „Kopti aukštyn pajėgtume, nes gabių scenos veikėjų ir artistų randasi vis daugiau ir mūsų tarpe. Reikia tik didesnio pasišventimo ir susitvarkymo..." - rašė Lietuvos žinios (p. 426). Tačiau „kopti aukštyn" lietuviams sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas.
Bakutytė knygoje „Vilniaus miesto teatras: egzistencinių pokyčių keliu. 1785-1915" greta pagrindinių srovių - institucinės ir repertuarinės - reflektuoja kultūrinę to meto atmosferą. Muzikologinę ir teatrologinę literatūrą svariai papildo kompozitorių ir dramaturgų, gimusių Lietuvoje ir kūrusių teatrui, portretai - kompozitoriaus Józefo Deszczyńskio (beje, sukūrusio anuomet populiarią dainą „Žygimantas III"), kompozitoriaus, dainininko ir dirigento Faustyno Żylińskio. Ypač turtingos, su analitiniais muzikos etiudais kompozitoriaus, dirigento, pianisto, įtakingo muzikos publicisto Wiktoro Każyńskio, pianisto, kompozitoriaus ir pedagogo Ludwiko Nowickio, kompozitoriaus, smuikininko ir dirigento Wolfo (Vasilijaus) Ebanno kūrybinės biografijos.
Aptariama įspūdinga Josepho Haydno mokinės, anksčiau Vienos teatro primadonos Christine Gerardi-Frank sceninė veikla, Vilniuje gimusių operos dainininkų, pelniusių pasaulinį pripažinimą Josifo Vinogradovo, Marios Ciechanowicz-Salvini, Michailo Michailovo kūryba. Rašoma apie Vilniuje viešėjusius ar su teatro trupe dirbusius garsius vokalo meistrus (Angelica Catalani, Mattia Battistini, Pauline Lucca, Louisa Margaret Nicholson, Alma Fostrem, Fiodoras Šaliapinas, Solomija Krušelnicka), dramos aktorius (Adele Sandrock, Vladimiras Davydovas, Mamontas Dalskis, Lidija Javorskaja, Pavelas Orlenevas, Marija Savina Aleksejeva ir kt.). Autorė atskleidžia naujų faktų apie Komisarževskajos kūrybinį bendradarbiavimą su poetu simbolistu Jurgiu Baltrušaičiu, dailininku Mstislavu Dobužinskiu, kompozitoriumi ir muzikos kritiku Viačeslavu Karatyginu. Pateikia nemažai žinių ir apie Vilniaus scenoje drąsiai eksperimentavusius režisierius (Pavelą Rudiną, Nikolajų Urvancovą ir kt.), apie talentingus atlikėjus, kuriuos išugdė pats Vilniaus teatras.
Gyva ir intriguojanti teatro lankytojų - tiek kritikų, tiek žiūrovų - gija. Pasirodo, į scenos meno problemas gilintasi nuo pat pradžių, kai Vilniaus miesto teatras atvėrė duris, o recenzentų taiklumo, minties aštrumo ir šmaikštumo galima net pavydėti. 1810 m. Kurier Litewski įsteigė net specialią rubriką „Vilniaus teatras". Kritika palaikydavo teigiamus pokyčius, komentavo nesėkmes. Siekė „ištaisyti klaidas, nurodyti trūkumus, pagirti talentingus aktorius, ir taip skatinti kitus užsitarnauti pagyrą" (p. 92). Kreiptas dėmesys į aktorių amplua, repertuaro parinkimą, kitas opias problemas. Kritika smerkė anuomet įsigalėjusią praktiką, kai statomi veikalai daug kartų perdirbinėjami, piktinosi nekokybiškais vertimais į lenkų kalbą, esą dėl tokio vertimo nublanko net „Shakespeare´o genijus"... Iš operų pastatymų ilgainiui imta reikalauti muzikos ir dramos sintezės, spektaklio visumos pojūčio, kreiptas didesnis dėmesys į orkestro skambesį ir sceninę veiksmo „išvaizdą": „Spektaklyje reikia laikytis tų aprangos ir krašto tradicijų, kur vyksta kūrinio veiksmas" (p. 117).
Kartais būdama tendencinga ar prieštaringa, teatro kritika vis dėlto paliko daug svarbių liudijimų apie gyvą kūrybinį procesą, žiūrovų reakcijas, pomėgius. Būta laikų (vadovaujant von Schmidkoffui), kai teatras, „puikiai pastatęs naujas operas, supažindino čionykštę publiką su daugybe šio žanro kūrinių, kurių tik pavadinimus iki šiol žinojome" (p. 144). Kai kurių operų pastatymus amžininkai vertino geriau nei kitose imperijos scenose. Recenzentai rašė, kad XIX ir XX a. sandūroje Vilniaus „teatras tapo ne vien pramogos vieta - jis verčia žiūrovą mąstyti, lyginti, daryti išvadas" (p. 320). O štai keletas priešingų atsiliepimų: „Nejau mes tegalime džiaugtis vien pigiais pokštais, lėkštais, stačiokiškais ar nešvankiais sąmojais" (p. 145). Ankstyvuoju operetės paplitimo tarpsniu, kovojant su šiuo „žalingu" žanru, siūlyta net uždaryti teatrus „kaip demoralizuojančius jaunimą" (p. 264). Sklandė net anekdotinės istorijos apie kivirčus tarp aktorių ir teatro kritikų. Recenzentai įvertindavo net tokius dalykus kaip į madą įėjusias įspūdingų dydžių moteriškas skrybėles, mat jos, net arčiausiai sėdintiems žiūrovams, trukdydavo matyti sceną. „Vienintelis būdas to išvengti - užsiropšti į galeriją, kuri visiškai teisingai vadinama rojumi, palyginus su pragaru, kurį mūsų damos sukuria parteryje" (p. 349-350).
Bakutytė supažindina skaitytojus ir su teatro veikalais - Bogusławskio traktatu „Dramaturgija, arba Scenos meno mokslas", Każyńskio studija „Žvilgsnis į italų draminę muziką". Aktorinio meno studentus ir šiandien turėtų dominti Tomaszo Franciszeko Józefo Łopacińskio studija „Keli žodžiai apie teatrą, arba Patarimai pasišventusiems sceninei profesijai", garsių aktorių pasisakymai apie teatro paskirtį, režisieriaus vaidmenį. Monografijoje pateikta faktinė medžiaga apie viešas paskaitas, skatinusias visuomenines diskusijas (tarp pranešėjų buvo Vsevolodas Mejerholdas, Fiodoras Sologubas, Walery Gostomskis ir kt.), apie vadinamuosius „literatūrinius teismus".
Aptariami ir teatro lankomumo rodikliai, su jais susijusios pajamos, aktorių atlygis. Būta laikų, kai spektakliai vaidinti perpildytose salėse, o kartais susidomėjimas išblėsdavo.
Bakutytės monografija - išskirtinė Vilniaus miesto teatro epopėja, aprėpianti svarbiausius praeities dramos ir muzikos reiškinius. Greta daugelio dalykų, įsimena ir įžvalgus autorės teiginys, kad teatras „nuo pirmųjų savo veiklos akimirkų tapo įvairių sričių kūrybinę inteligentiją konsoliduojančia vieta" (p. 6). Jame vykę meniniai procesai rezonavo lietuvių sąmonėje ir stiprino tautines ambicijas.
Knygoje stropiai dokumentuojami ne tik kultūriniai įvykiai, juose dalyvavę asmenys, Lietuvos istorijos vingiai, politinės aplinkybės, bet ir apžvelgiama kaimyninių valstybių scenos kultūra. Autorė remiasi šaltiniais iš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Amerikos (Čikagos lietuvių muzikologijos) archyvų, iš įvairiausių miestų bibliotekų, muziejų fondų, iš vietinės ir užsienio periodinės spaudos, rankraščių, dienoraščių, memuarų, internete skelbiamų šaltinių. Leidinyje profesionaliai įvertinta Vilniaus miesto teatre statytų dramos spektaklių muzika. Įdomios ir, esu tikra, daugeliui nematytos šio veikalo iliustracijos.
Logiškas prasminių akcentų išdėstymas, įvairiatautės kultūros įtakų korektiškas išskleidimas, rimtas ir solidus dėstymo būdas, puiki lingvistinė raiška - tai vertybės, kurios įprasmina šios mokslinės monografijos išskirtinumą.
Neabejoju, kad kapitalinis muzikologės ir teatro istorikės dr. Vidos Bakutytės veikalas, jau pelnęs tarptautinį pripažinimą (tai liudija Lenkijos ir Rusijos mokslininkų atsiliepimai), bus tinkamai įvertintas ir Lietuvoje.
