 |
| NDT repertuarą puošia teatro vadovo Večerskio statytas Joe Ortono „Grobis“. NDT archyvo (Aleksandr Jeljaševič) nuotrauka. |
Be pykčio – apie komercinį repertuarą, vis drąsiau viešpataujantį tiek privačiuose, tiek valstybiniuose teatruose.
„Lietuvoje begalvis, besmegenis, „popsinis“ teatras vis dažniau ima viršų“, – kalbėdamas per prieš savaitę vykusį teatrologės Daivos Šabasevičienės monografijos pristatymą Vilniaus rotušėje taikliai pastebėjo režisierius Jonas Vaitkus. Tiesą sakant, tai veikiausiai pastebi visi, kurie dar nemetė įpročio dažnai lankytis Lietuvos teatruose.
Pirmoji kregždė
Pamėginkime apžvelgti svarbiausius komercinio teatro plėtros etapus nepriklausomoje Lietuvoje. Ankstyvąja ir ganėtinai solidžia kregžde laikytinas 1992 metais įkurtas pirmasis Lietuvoje privatus „Vaidilos ainių“ (trumpiau – tiesiog „Vaidilos“) teatras, lietuviams suteikęs galimybę žiūrėti teatro spektaklius sėdint su taurėmis gėrimų prie baro staliukų.
Šio teatro meno vadovas ir savininkas Adolfas Večerskis, studijavęs meno ekonomiką ir vadybą JAV, vėliau, „Vaidilos ainiams“ jau dingus iš sostinės kultūros žemėlapio, pripažins, kad jo puoselėto teatro vizija buvusi pernelyg ankstyva ir anaiptol ne visas privataus teatro repertuaras anuomet pritiko prie taurių su svaigiaisiais gėrimais. Nors pagrindine teatro likvidavimo priežastimi teatro savininkas vis dėlto įvardijo pernelyg vadeles atleidusius kolegas aktorius, pageidavusius privačioje įstaigoje dirbti panašiais tempais, kaip anuomet buvo įprasta repetuoti valstybiniuose teatruose. Tačiau grįžęs (jau ne kaip aktorius, o kaip vadybininkas) į Nacionalinį dramos teatrą A.Večerskis ėmėsi pramoginio teatro idėjas įgyvendinti didžiausio šalies teatro scenoje. Šįkart – be gėrimų ir staliukų salėje. 2002 m. A.Večerskis Nacionaliniame dramos teatre režisavo Jeano Anouilho „Bambą“; spektaklio pavadinimas netrukus virto bendriniu Lietuvos teatro kritikų terminu, taikomu atvirai komerciniam ir ne paties geriausio meninio skonio teatrui. Tačiau niekas negali paneigti, kad tiek „Bamba“, tiek vėliau A.Večerskio režisuoti spektakliai – Joe Ortono „Grobis“ ir Ray‘aus Cooney‘o „Meilė pagal grafiką“ – publikos buvo pamėgti ir įvertinti. 2005 m. pastatyta „Meilė pagal grafiką“ ir pernai tapo žiūrimiausiu spektakliu Nacionalinio dramos teatro repertuare.
 |
| Nacionalinio dramos teatro vadovas Večerskis nepaliauja didžiuotis įplaukomis iš savo statyto farso Ray‘aus Cooney‘o „Meilė pagal grafiką“. NDT archyvo (Dmitrijaus Matvejevo) nuotrauka. |
Teatras plius baras
Naujo komercinio teatro plėtros etapo pradžia galima laikyti 2004–2005 m., kai Valstybiniame jaunimo teatre profesionaliai pastatytu spektakliu „Strip Man Show – viskas apie vyrus“ blykstelėjo italų režisierius Paolo Emilio Landi, o Vilniaus klube „New York“ atgaivinta praktika teatro žiūrovus sodinti prie staliukų. Turiu omenyje agentūros „Baltic Music“, režisieriaus Kosto Smorigino ir aktoriaus Dainiaus Kazlausko dėka įvykusią lietuvių pažintį su „Urviniu žmogumi“. Abu spektakliai netrukus tapo (ir ligi šiol išliko) publikos numylėtiniai. Ir nors ūžiantys kavos aparatai bei prieš akis nuolat zujančios padavėjos tikrai nepadeda susikaupus stebėti veiksmo scenoje, teatro ir baro derinys vilniečiams (vėliau ir kitų Lietuvos miestų gyventojams) pasirodė besanti patraukli laisvalaikio pramogos forma. „Urvinius“ vaidinančių aktorių nuolat daugėjo, Kauno dramos teatre užgimė „Sriubos teatras“, o „Gliukų“ teatro įkūrėjas Benas Šarka savo spektaklius ėmė rodyti Klaipėdos baruose.
Po to, kai dėl autorinių teisių „Urvinė moteris“ susipešė su „Laukine moterimi“ (t.y. agentūra „Baltic Music“ su „Makroconcert“), sostinėje komercinio teatro pasiūla tapo dar solidesnė. Prieš metus Vilniuje, kino centre „Coca-Cola Plaza“, atidarytas „Domino“ teatras, kuriame staliukų, tiesa, nėra, tačiau didžiuma publikos renkasi nusiteikusi „kokakoliškai“ ir mieliausiai žiūri pramoginius spektaklius.
Komercinio fronto naujienos
Komerciniai spektakliai Lietuvoje dygsta tarsi grybai po lietaus. Štai Vilniaus mažojo teatro repertuare tyliai atsiranda paslaptingas „Šedevras“ – teatro jaunimo mėginimas linksminti publiką cirko ir „žiburėlių“ parodijų stiliumi. Vaidina talentingi aktoriai, publika nuoširdžiai kvatoja, nepasigesdama jokių filosofinių gelmių. Galbūt toks teatras netgi sąžiningesnis už tą, kuriame Jos didenybę Pramogą „dėl akių“ bandoma pridengti tariamo giliamintiškumo šydu.
„Domino“ teatre kovo mėnesį laukiama pasirodant Kosto Smorigino režisuotos Sigito Parulskio pjesės „Vilnius – Dakaras“, o klube „New York“ – paslaptingos premjeros viešai neskelbiamu pavadinimu, į kurią, nepaisant kuklių žvaigždučių spektaklio pavadinimo vietoje, visi bilietai jau parduoti. Komercinio teatro pasaulyje išradinga reklama bei vadyba – svarbesni veiksniai nei paties reginio turinys ar kokybė.
Kvaila ir trumparegiška būtų tvirtinti, jog komercinis teatras Lietuvai nereikalingas, – juolab žiūrovai kojomis bei piniginėmis nedviprasmiškai balsuoja už jį. Problema – proporcijos, mąstančio ir „besmegenio“ repertuaro santykis, pastebimai ir sparčiai kintantis „protingojo“ teatro nenaudai. Ir jokių esminių posūkių šioje „vienos krypties eismo magistralėje“ kol kas nematyti.
 |
| Veidas |
