Dešimtasis Naujojo cirko savaitgalis šįkart truko penkias dienas ir yra vienas įdomiausių bei laukiamiausių rudens festivalių Vilniuje. Et, ir baigėsi. Sekmadienį. Baigėsi netradiciškai. Kanadietis artistas Patrickas Léonardas, atominio temperamento klounas akrobatas po savo spektaklio „Čiuožykla“ ne tik išbučiavo scenoje festivalio koordinatorę Gintarę Masteikaitę, bet ir buvo linkęs švęsti su visa publika. Sakytum, užsivedė savo spektakliui ir užvedė žiūrovus, o nutraukti bendrai patirtą džiaugsmą - kam? Neišeikim iš vaidmens, neišeikim iš „Menų spaustuvės“, tegyvuoja šiuolaikinis cirkas ir mes kartu su juo!
Pusnuogis Patrickas lakstė ir krykštavo tarp šypsančios publikos po fojė, net po kiemą, kad grąžintų susidrovėjusius ir besiskirstančius, jis skrajojo aplink savo žiūrovus, pozavo nuotraukoms, bendravo kaip personažas ir kaip jis pats, jo lankstaus kūno ir specifinio balso buvo pilna Spaustuvė, spektaklis nebe scenoje ir festivalio uždarymo šventė, rodės, tęsis iki begalybės. Štai šitaip elgiasi chemikas, metęs rimtą darbą laboratorijoje ir ėmęsis kurti cirką. Klounu akrobatu būti linksmiau ir paprasčiau, nei mokslininku? Nuogas torsas kiekvienu raumeniu sakė, jog tasai žaidžiantis artistas yra visų pirma uoliai dirbantis žmogus - kad visa salė 80 minučių būtų apstulbusi ir kvatotų, matydama jo vaidinamo mažo žmogelio didelį norą patikti, įrodyti savo talentingumą ir neprilystamą žavesį.
Nebereikia atsiprašinėti
Kažkaip savaime ir pats šiuolaikinis cirkas tarp kitų, pripažintų, ilgaamžių ir orių menų ima atrodyti kaip Patricko „Čiuožyklos“ personažas - kuklus pasišiaušęs žvirblis, talentų kupinas mažas paukštis, kuris vis įrodinėja savo teisę būti ir patikti. Gal tik pas mus? Nes kasmet, kai tik artėja Naujojo cirko savaitgalis, jo rengėjai tarytum atsiprašinėja, kad čia ne tas cirkas, kur su dresuotais žvėrimis ir kitais senais triukais. O juk per tuos devynerius metus esame matę aukščiausio lygio spektaklius, atvežtus festivalio rengėjo Audronio Imbraso. Šiemet Naująjį cirko savaitgalį perėmusi Gintarė Masteikaitė visas penkias dienas užpildė įdomiausiais artistais ir jų kūriniais. Niekas neatspės, kokių pastangų jai tas kainavo.
„Menų spaustuvėje“ rengiamas Naujojo cirko savaitgalis jau užsiaugino publiką, kuri į cirką eina ne linksmintis, o pažinti tą palyginus naują, kaskart nenuspėjamą meną - šiuolaikinį cirką. Ir moka vertinti, o ne nusigręžia, kaip kažkada festivalio LIFE publika, nenorėjusi net reaguoti į tai, kas jiems nebuvo įprasta. O juk naujojo cirko pirmieji spektakliai buvo į Lietuvą atvežti kaip tik anuomet, šimtmečių sandūroje. Naujo ir tradicinio cirko skirtumus tiksliai įvardijo šiemet Vilniuje viešėjęs artistas ir pedagogas Roberto Magro iš Ispanijos: senajame cirke - numeris po numerio, žonglierius keičia klounai, dresuotus gyvūnus - akrobatai. Schema geležinė, nusistovėjusi per amžius. Šiuolaikinio cirko artistai kuria vientisus spektaklius, o juose rasi akrobatikos, žongliravimo, šokio, komizmo, poezijos. Čia visi menai praturtina vieni kitus, o kiekvienas spektaklis - nepakartojamas.
Tai ir matėme Gintarės Masteikaitės sudarytoje programoje: gatvės akrobatų klounada greta poetiškų dramų, miniatiūrinis objektų cirkas ir epiška oro akrobatika, turėjusi tragedijos skonį. Festivalio rengėjai rūpinasi ir artistų ugdymu: jie mokėsi cirko disciplinų nuo rugsėjo pradžios, o rašantys žmonės mokėsi nagrinėti šitą meną.
Gatvę atstojo „Menų spaustuvės“ kiemas. Prancūzų trupė „Cie Barolosolo“ - du muzikuojantys klounai akrobatai, o jų „Sala O“ - koncertas, kurio scena - baseinas. Vienas dėdė gražiausiai groja ir dainuoja, mirkdamas vandeny, kitas visais būdais stengiasi nesušlapti. O vanduo, pasirodo, gali būti puikus muzikos instrumentas, jeigu moki juo groti. Sušlapti vis dėlto teko ir antrajam dėdei, ir iš dalies publikai. Niekas nesupyko, kadangi žiūrėjo kaip apkerėti ir jaudinosi dėl abiejų nardančių ir grojančių artistų.
Vanduo beveik kad buvo pirmos festivalio dienos tema ir švelnus, nekaltas žiūrovų krikštas. Antra vakaro dalis - suomės oro akrobatės Sallos Hakanpää ("Zero Gravity Company") spektaklis „Paviršius“ - vyko salėje, bet irgi su vandeniu, kuris buvo vaizdo dalis, turėjo vaidmenį. Jokios klounados. Tik poezija. Vertikali virvė, tradicinis oro akrobatų įrankis, čia virto objektu, kuris vilioja, erzina, provokuoja svajoti ir veikti. Su juo reikia išmokti bendrauti, jį valdyti, jam paklusti ir su juo susilieti. O tada - begalinis grožis, pergalė, ekstazė. Ir trykštantis iš dangaus vanduo čia galbūt kaip palaimos simbolis. Poeziją valia suprasti savarankiškai.
Palestinos akrobatų sielvartas
Ispanas režisierius Horacio Alcalá, pažinęs cirko ir jo artistų kasdienybės užkulisius, padarė dokumentinį filmą „Skrodžiant dangų“, kuris irgi buvo Naujojo cirko savaitgalio dalis. Aštuonių akrobatų istorijas režisierius pasakoja punktyriškai, vieną permušdamas kita. Ir taip 87 minutes, per kurias kone pameti, kas yra kas ir kaip kam nutiko. O gal ir nesvarbu, kas yra kas, nes šitas filmas parodo cirko artistų darbą, atkaklumą, jį žiūrint galima bandyti suvokti, kuo savitos šitos lynais, trapecijomis, tiesiog oru skriejančios sielos.
Vienas iš filmo herojų Fadi Zmorrod buvo čia pat, dalyvavo programoje. Žiūrėdama jo spektaklį „B-Orders“ ir pajutau, kad iš filmo nelabai ką težinau apie tą žmogų. Tiek, kad jis iš Palestinos, ir kažkokios paslapties esama jo rūsčiuose, net liūdnuose jėgos pratimuose, jo akrobatikoje. Tokio sukaupto liūdesio kiti septyni filmo artistai neturėjo.
Fadi Zmorrod su partnere Ashtar Muallem sukurtas „B-Orders“ - pirmasis Palestinoje profesionalus šiuolaikinio cirko spektaklis, su kuriuo jie nuolat kviečiami į tarptautinius festivalius, o rugpjūtį Edinburgo „Fringe“ pelnė prizą už geriausią cirko vaidinimą. Jie vaidina Palestinos šiandieną, suvaržytą savų tradicijų ir okupantų tvarkos. Jų gyvenimas pilnas draudimų, kontrolės, vidinių ir išorinių sienų. Tas stulpas, ant kurio akrobatai moka vikriai užlipti ir suktis, palestiniečių spektaklyje buvo ir patikros punktų simbolis, patyčių, nevilties vieta. Kaip ir kabantys audeklai (vertikalios virvės variantas). Tiek sielvarto buvo Ashtar Muallem akrobatikoje, kad, rodos, mačiau ir pakartą, nušautą, nusižudžiusį žmogų.
Cirko meno Fadi Zmorrod mokėsi Italijoje. Prieš kurdami „B-Orders“, jie su partnere keliavo po savo šalį, klausinėdami žmones apie jų patirtis. Spektaklyje yra ir nemažai skaudžių asmeninių dalykų. Tai dokumentinis šiuolaikinio cirko kūrinys. Tragiškas ir nepaprastai įtaigus.
O šiuolaikinis cirkas Palestinoje vis dar naujiena. Rodydamas savo meną vis kitoje savo tėvynės vietovėje, Fadi Zmorrod dažnai sulaukia klausimų: „Cirkas? O kur tavo klounai, žvėrys?“. Tada, juokėsi pasakodamas artistas, „ atsakau, kad aš esu vienintelė šito cirko beždžionė, o jeigu norite būti liūtais - prisijunkite“. Be to, jis yra cirko mokytojas, kuris į savo su broliu įsteigtą mokyklą priima visus norinčius, nes „sporto salės Palestinoje prieinamos tik labai turtingiems, energijos nėra kur dėti, tada berniūkščiai svaido akmenis į Izraelio karius, tie šaudo... Verčiau jau treniruotis cirko pratybose“.
Vienišų vyrų klounados
Ir kaipgi be klounų cirko festivalyje? Du monospektakliai - dvi visiškos priešybės. Ir ko tik vyrai neprisigalvoja iš vienatvės!
Etienne Marceau (kompanija „Sacekripa“, Prancūzija) savo miniatiūrinius „Pastebėjimus“ vaidino Kišeninėje salėje. Flegmatiškas, pabrėžtinai tvarkingas vyras prie mažyčio staliuko tiesiog virė arbatą. Tas ritualas, pasirodo, gali susidėti iš daugybės netikėčiausių, gyvenime nepastebimų smulkmenų, kuriomis žmogus iš lėto, tingiai, bet maniakiškai užpildo savo nykią būtį, ir ji virsta cirku. Jame, pavyzdžiui, cukraus gabaliukas nuo išsijungusio virdulio mygtuko pats įšoka į arbatos stiklinę. Ir pienas į tą arbatą įpilamas ne iš lietuviško pakelio, o iš pakelio į tūtelę, kurioje sumesti šiaudeliai, ir tas vyriškis per juos „išmelžia“ kelis reikalingus lašus. O mes, susigrūdę į Kišeninę salę, dejuojame iš juoko. Ne dėl to, kad artistas, juokina, o kaip tik ne. Jis daro viską akmeniniu veidu, kantriai, netgi atsainiai, bet - žinodamas, kad yra dėmesio centre, ir tiek jau to, jis turi kuo užsiimti.
Aukščiau minėtas nutrūktgalvis Patrickas Léonardas („7 fingers“, Kanada) savo „Čiuožykloje“, uždariusioje festivalį, buvo kardinaliai kitoks artistas ir personažas. „Menų spaustuvės“ Juodoji salė atrodė per maža jo energijai, fantazijai, objektams, šokinėjimui nuo keturių veikiančių garso kolonėlių ir čiuožinėjimui su kėde ar ant nugaros. Ir bendravimui. Viešpatie, kaip reikia dėmesio, šilumos tam visiškai niekuo nuo bet kurio žiūrovo nesiskiriančiam žmogui! Štai, koks aš galiu būti nuostabus, tarytum sako jis kiekvienu judesiu ir nauju triuku. Nepavyko? Ai, nieko, aš moku dar ir dar. Beveik kaip Daniilo Charmso personažas, kartojęs „sutinku su viskuo, kad tik būčiau mažumėlę didesnis“.
Ir nesiruošiu čia aprašinėti, kokie jie iš tikrųjų puikūs ir visagaliai. Gal atsukti laiką atgal, kad visi geri žmonės galėtų atsidžiaugti tuo, ką rodo Naujojo cirko savaitgalis? Gal prašyti jo prodiuserės Gintarės Masteikaitės, kad pakartotų programą? Bet mūsų kasdienybė - ne cirkas, ir teks kantriai laukti kito rugsėjo.
