Kaip malonu tiesiog žavėtis. Matyti klaidas ir jas paprasčiausiai atleisti. Ne, ne tik atleisti - ištaisyti. Palaikyti atlikėją kiekviename žingsnyje, jausti, kad tą patį daro ir kiti, jausti, kad jis ir nenusipelnė nieko kito, kaip tik palaikymo. Šios cirko atlikėjų žiūrovams sukeltos emocijos, - tarytum mamoms vaikų - atrodo, yra stipriausia jubiliejinio, dešimtojo šiuolaikinio cirko festivalio dalis, kurio programą pirmą kartą sudarė nebe jo sumanytojas Audronis Imbrasas, o nauja jo vadovė - Gintarė Masteikaitė.
Net sunku suskaičiuoti, keliuose spektakliuose suaugę žiūrovai savo noru, netempiami už rankos, lėkė į scenos erdvę padėti „bėdoje atsidūrusiems“ artistams. Kiek kartų buvo pasinaudota šiuo senu kaip pasaulis triuku - apsimesti, kad kažkas nepavyksta, ir tuo papirkti žiūrovą. Žinoma, pats savaime joks triukas nieko nereiškia. Svarbiausia čia - charizma. Laimė, kaip tik jos šių metų festivalio dalyviams ir netrūko.
Savaitgalis prasidėjo jau trečiadienį, trupės „Cie Barolosolo“ iš Prancūzijos gatvės cirko pasirodymu „Sala O“. „Menų spaustuvės“ kieme iš visų pusių žiūrovų apsupti atlikėjai Mathieu Levavasseur ir Williamas Valet bendravo, vienas kitą gelbėjo ir provokavo vandens pripildytame baseine. Tai smagus muzikinis, akrobatinis pasirodymas, nestokojantis nuoširdaus prancūziško humoro, kurio variklis - teliūskuojantis vanduo, atlikėjų tarpusavio bendravimas ir vieno iš jų paniška baimė sušlapti. Šis spektaklis pasirodė gerokai gyvesnis, švelnesnis ir nuoširdesnis už „TinCan Company“ iš Danijos „Stovyklavimo džiaugsmą“, kurio veiksmas rutuliojosi gal kiek ir panašioje erdvėje - kempingo aikštelėje.
Kitas prancūziškas pasirodymas - „Company Sacekripa“ „Pastebėjimai“ - buvo skirtas užburti jau ne vaikų, o suaugusiųjų auditorijai. Kišeninėje salėje idėjos autorius ir atlikėjas Etienne´as Marceau atskleidė uždarą, intymų be galo smulkmeniško, suvaržyto vyro pasaulį. Šis objektų cirkas prikaustė savo lėtu, vienišų namų laiko begalybėje skęstančiu ritmu. Kaip tikras maniakas jis savo kuklioje, miniatiūrinėje aplinkoje rasdavo tikslią vietą kiekvienam kasdienybės objektui: cukraus gabaliukui, arbatos maišeliui, degtukams ir t.t. Ko tik neprireikė, kas tik neįvyko, kol buvo pasidarytas ir išgertas paprasčiausias arbatos puodelis. Situacijų atpažįstamumas, jų jaukumas, susitelkimas į paprastus kasdienius veiksmus, atliekant juos kiek įmanoma nekasdieniškiau, pabrėžtinai ypatingai, nuolat kvietė žavėtis atlikėjo išmone ir kantrybe. Prie to prisidėjo ir puikus atlikėjo gebėjimas vos pakeliant akis, taupia, bet itin tikslia mimika bendrauti su publika, perteikti nuobodulį, nepasitenkinimą ar netikėtai užplūdusį pasipūtėlišką džiaugsmą.
Ir trečias, paskutinis - užsimiršti ir paprasčiausiai žavėtis kviečiantis cirko spektaklis, turbūt labiausiai lauktas Kanados trupės „7 Fingers“ solo pasirodymas „Čiuožykla“, vyko Juodojoje salėje. Idėjos autorius, režisierius ir atlikėjas Patrickas Léonardas didžiulėje scenoje atrodė ypač mažas, sutrikęs ir vienišas. Rodos, kiekvienas rizikingas jo sumanymas kilo iš vaikiško, nuoširdaus noro patikti. Jo kartais negrabiai, dėl to dar labiau avantiūristiškai atliekami numeriai vienas su kitu nė kiek nesusiję, tokie, kokių išmokė gyvenimas: užlipti ant aukštos muzikinių kolonėlių krūvos, prieš tai jas vieną ant kitos sukrauti, ištuštinti vienu mauku vyno butelį, prisilipinti prie kaktos dviejų dolerių monetą, o po to vėl pereiti prie ko nors gerokai pavojingesnio... Scenų jungiamoji grandis labai atvira ir paprasta, maždaug: „Palaukit, tuoj dar kai ką parodysiu.“ Nuolat keisdamas muzikines plokšteles, atlikėjas kaip įmanydamas stengėsi mums neatsibosti. Ir nors erdvė - didelė, nesunkiai buvo galima pamanyti, kad esi pas jį svečiuose, o jis savo sugebėjimus neša tau parodyti kaip vaikas žaislus. Kuo toliau, tuo sunkesnius, negailėdamas savęs, pasiryžęs atiduoti praktiškai viską. Kodėl? Veikiausiai tam, kad pasiliktum.
Vienatvė, meilės troškimas, atrodo, buvo daugumos pasirodymų pagrindinė tema. Turbūt ne tik todėl, kad dauguma jų - monospektakliai. Juk iš tiesų cirkas - kaip reta vienišas, nuo namų labai dažnai atskiriantis menas. Tą aiškiai buvo galima pamatyti stebint ispanų režisieriaus Horacio Alcalá dokumentinį filmą „Skrodžiant dangų“, kuriame parodomos aštuonių skirtingų šiuolaikinio cirko artistų istorijos. Visgi, nors ir jaučiamas atlikėjų namų ilgesys, nors ir galima suprasti, kaip ilgai trunka varginančios treniruotės, kiek daug tenka keliauti ir kokia didžiulė nuolatinė traumų rizika, visa tai užgožė įvairiausi saulėlydžiai ir kiti didingi vaizdai. Rodos, režisierius taip stengėsi sudvasinti šiuolaikinio cirko pasaulį, parodyti jo teikiamą laisvę, kad galiausiai labai įvairialypis žanras liko nuspalvintas viena, pačia banaliausia spalva.
Labiausiai iš šiųmečio festivalio programos konteksto iškrito dar du monopasirodymai, atkeliavę iš Suomijos ir veikiausiai taip pat bandę prisiliesti prie vienatvės temos. WHS „Mortimer“ - pabrėžtinai filosofiškas. Čia atlikėjas ir vienas iš idėjos autorių Ville Wallo tiesiogine to žodžio prasme šoko su pačia mirtimi. Gaila tik, kad vietoje juodojo humoro buvo kiek pernelyg lyriškai užsižaista, taip pat nepasiteisino vaizdo projekcijos, veikiau atrodžiusios kaip svetimkūnis, o ne spektaklio dalis. Kitas pasirodymas - WHS ir „Zero Gravity Company“ „Paviršius“ - irgi artimas šokio žanrui, tiesiog visu svoriu užgriuvo savo kičine estetika. Tvirta, tarytum plaukikė sudėta atlikėja Salla Hakanpää, skambant lyriškai muzikai, užsiėmė romantiška oro akrobatika ant virvės. Galiausiai dar ir pradėjus taškytis vandeniu ne vienam žiūrovui šis spektaklis tapo tikru išbandymu.
Pirmasis palestiniečių sukurtas profesionalus šiuolaikinio cirko spektaklis „B-Orders“, taip pat artimas šokio disciplinai, vėl sugrąžino prie žemiškesnių, nuoširdžių išgyvenimų. Idėjos autoriai ir atlikėjai Asthar Muallem ir Fadi Zmorrod žaidė ir dalinosi vienas su kitu savo gyvenimais: prisiminimais, baimėmis, svajonėmis, kompleksais. Išsakydami įvairias nuoskaudas ar tiesiog paslaptis atlikėjai dėliojo kaladėles, sukiojosi aplink stulpą ar lipo į jį, žaidė su savo kūnais lyg bandytų išsinerti iš jų, o per tai ir iš visko. Tai kontaktų mezgimo spektaklis. Bendraudami vienas su kitu, atlikėjai, rodos, bandė atpažinti vienas kitą, juos supantį pasaulį ir save.
Naujasis cirkas kaip niekas kitas geba atverti suaugusiųjų vaikiškumą. Tai ypač ryšku šių metų festivalyje, kuriame įsimintiniausi darbai nestokojo nuoširdaus, autoironiško humoro. Tokiuose spektakliuose atlikėjai stebi pasaulį kaip vaikai. Jie jį kuria. Jie užsimiršta ir pradeda didžiuotis savo sugebėjimais. Jie patys save peikia ir giria. Naudojasi proga atsiverti ir suteikia iliuziją, kad įmanoma juos per tokį trumpą laiką pažinti.
O šalia pristatytų spektaklių, didžiausias šių metų festivalio nuopelnas - kokybiški ir intensyvūs praktiniai edukaciniai užsiėmimai, kurių vaisius, tikėkimės, greit pamatysime patobulėjusiuose lietuvių cirko pasirodymuose.
