Pastaruoju metu profilaktiško vegetavimo sąlygomis gyvuojančios lietuvių dramaturgijos gaivinimo Nacionalinis dramos teatras imasi jau aštuntą kartą - lapkričio 23-28 dienomis lietuvių naujosios dramaturgijos panoramą vėl pristatė „Versmės" festivalis.
Prisimenant praėjusių metų „Versmę" galima teigti, kad tai buvo tas gaivus gurkšnis, kuris numalšino gero festivalio troškulį, pateikė įdomių atradimų ir bent jau nuteikė optimistiškai kaip pakankamai sumaniai kuruojamas edukacinis projektas. Svarbi jo naujovė buvo bendradarbiavimas su vengrų dramaturge, kuratore ir prodiusere Anna Lengyel (jis tęsiasi ir šiemet), kuri autoriams ir skaitymų režisieriams tobulinti pjeses padėjo per kelių etapų kūrybines dirbtuves. Didelių ir stulbinančių rezultatų tai nedavė, tačiau nauja festivalio forma, taip pat aktyvus bendravimas su žiūrovais ir jų pakankamai didelis susidomėjimas festivaliu suteikė viltį, kad „Versmei" atėjo atgimimo valanda. Tačiau tai šiais metais nepasikartojo. Atrodo, kad teatrą apsunkino dramaturginių bandymų skatinimo našta. Festivalio konkursinė programa susitraukė iki trijų pjesių ir viltis išvysti jų pastatymus apsiriboja ties viena pjese. Kuria konkrečiai? Teigti dar būtų ankstoka, kadangi ryškios dramaturginės kometos ar bent jau nedidelio meteorito tarp konkursinėje programoje pristatytų pjesių neatsirado.
Na, bet gana apie paties festivalio atradimus ir praradimus, iš arčiau pažvelkime į svarbiausią jo dalį - konkursinės programos pjeses. Jei po praėjusio festivalio buvo galima nusakyti tam tikras tendencijas tiek pjesių formos, tiek tematikos prasme, šiemet į konkursinę programą atrinktos labai įvairaus turinio, analizuojančios skirtingą problematiką ir įvairių žanrų pjesės. Šiais metais ją sudarė debiutuojančių dramaturgų kūriniai - teatrologės Godos Dapšytės „Ji išėjo. Vėl", archeologo Ato Žvirblio „Duonos padauginimas" bei kino dramaturgijos studentės Linos Simutytės „Vandens spalva".
Komiškų absurdo elementų pilna Dapšytės pjesė apžvelgia bendrą šiuolaikinę santykių nestabilumo problemą. Pjesės centre - meilės daugiakampis. Veikėjai neturi vardų, o tiesiog yra sunumeruoti - Jis nr. 1 (Martynas Vaidotas), Jis nr. 2 (Dainius Jankauskas), Ji (Oneida Kunsunga), Ji nr. 2 (Gabrielė Malinauskaitė), nes nesvarbu koks kieno vardas, kas ką veikia, svarbu, kad jie negali būti kartu, negali būti atskirai, gyvena su laikinais sugyventiniais, o kartais dar išeina ir pas trečiuosius asmenis. Taip ir sukasi pasaulis, kurio mažą modelį per susvetimėjusios poros santykių sistemą ir pateikia autorė.
Pjesės pagrindas - aktyvus dialogas. Dramaturgė vengia monologinių scenų, veikėjai pokalbiuose nuolat atakuoja vienas kitą klausimais ir atsakymais, o tai ir lemia aktyvų paties skaitymo veiksmą. Scenos neilgos, greitai keičiančios viena kitą, išlaikoma laiko ir erdvės vienovė - tas pats studijinis butas, kuriame per vieną naktį prasilenkia visi pirmieji ir antrieji numeriai.
Pačioje pjesėje daug lėkštokų juokelių iš mūsų paties banalaus gyvenimo. Visgi joje yra ir pakankamai neblogas komedijinis užtaisas. Tai teigiama, žinant lietuvių polinkį melancholizuoti visą juos supantį pasaulį. Tačiau pakankamai vienodas pjesės draivas tiesiog netikėtai pasibaigia, palikdamas daugtaškį, užsimenantį apie tai, kad ateityje bus dar ne vienas toks išėjimų ir sugrįžimų vakaras.
Galima pagirti skaitymo režisierę Loretą Vaskovą, pasirinkus žaismingą pjesės perskaitymo būdą, ir pianistę Ritą Mačiliūnaitę, taikliai priderinusią klasikinės muzikos citatas kiekvienam veikėjui apibūdinti. Vaskovai pavyko vienu tiksliu režisūriniu sprendimu nusakyti visos Dapšytės pjesės mintį - tai prieš prasidedant skaitymui „Twisterį" žaidžiantys aktoriai.
Tuo tarpu Pauliaus Ignatavičiaus režisuotas Ato Žvirblio „Duonos padauginimas" visiškai kontrastuoja su „Ji išėjo. Vėl" savo dramos forma ir žanru. Pjesėje pristatoma kunigo, besiblaškančio tarp pašaukimo ir aistros lošimui, istorija.
Žvirblio pjesėje, skirtingai nuo Dapšytės, labai svarbus monologas, veiksmas rutuliojasi ramiai ir lėtai. Dramaturgo sukurtas kunigas Renaldas turi asmenybės problemų, kurias ir bando spręst lošimo froma. Tiesą sakant, būtent šis pagrindinis personažas kelia daugiausiai abejonių. Galbūt šią pjesę būtų galima apibūdinti kaip pasirinkimo dramą, tačiau autorius nepagrindžia Renaldo pasirinkimo apskritai tapti kunigu, jis pateikiamas tik kaip visiškas kontrastas nuoširdžiai tikinčiam Vytautui, tačiau jo paties motyvai būti kunigu nėra aiškūs. Šis iki galo neišplėtotas veikėjas ir tampa kertine dramos problema.
Visai smagiai atrodo komiški Šarūno Gedvilo ir Aliko Kozlovo sukurti personažai, kurie nurodo į kiekviename provincijos kaime gyvenančius tipus. Taip pat žavūs tegul ir epizodiniai Virginijos Kuklytės Elvyros pasirodymai. Šie aktoriai savo personažus pateikė per švelnios ironijos prizmę, tuo tarpu iš skaitymo konteksto iškrito Tomo Stirnos klebonas Renaldas ir ypač Tado Gryn vikaras Vytautas. Griaudami visą savo veikėjų draminę koncepciją, jie sukūrė tekstui neadekvačius personažus, taip naikindami neutralią pjesės perskaitymo galimybę. Labiausiai skaitymo ir dramos vientisumą griauna Gryn kuriamas dirbtinai egzaltuotas Vytautas, sukeliantis juoko bangą salėje, tačiau griaunatis paties skaitymo koncepciją.
Ypač kinematografiškumu išsiskiriančioje Linos Simutytės pjesėje „Vandens spalva" dominuoja montažo principas, taip pat ir monologai, priešinamos kelios erdvės ir laikai. Drama remiasi Eglės žalčių karalienės, mitu, paveikusiu vienos šeimos gyvenimą. Motina, kuri tikėjo, kad yra žiauriai nužudyto žalčio Žilvino našlė, lemia savo vaikų likimus. Autorė priešina dviejų brolių požiūrį į proto netekusią motiną - vyresnėlis Dovydas (Dainius Jankauskas) tiki esą Ąžuolas ir psichiatrinėje ligoninėje yra gydomas jaunėlio (Rokas Petrauskas), kuris dėl šeimos tragedijos tapo daktaru. Tarp Dovydo ir jo palatos kaimyno giminaitės Agotos (Dovilė Karaliūtė) įsižiebia meilė, tačiau kaip ir mite, taip ir čia tragiška pabaiga neišvengiama.
Simutytė savo veikėjus panardina į švelniai mistifikuotą ir neurotišką atmosferą. Kaip išbaigtą teatro spektaklį pagal „Vandens spalvą" įsivaizduoti gan sudėtinga, nes autorė veikiau naudoja kino scenarijaus rašymo karkasą. Pjesės struktūra gerokai laužo teatro principus, tad skaitymo režisieriui Tadui Montrimui teko, ko gero, sudėtingiausia užduotis - ją transformuoti į skaitymą. Simutytė pjesėje pateikia dviejų laikų realybės pavyzdį, laikas ir erdvė sparčiai keičiami naudojant paralelinio montažo principą. Kartu tekstas ir proziškas, ir poetiškas, ir svarbiausi čia išlieka veikėjų monologai, tad įtaigiausiai atsiskleidžia Roko Petrausko Vyras, Gydytojas ir Dovydo brolis (tas pats žmogus skirtingu laiku) ir Dainiaus Jankausko Dovydas.
Dėmesį norėtųsi atkreipti ir į šių metų „Versmės" svečių programą, kuri apėmė itin platų kontekstą. Labiausiai derėtų išskirti du skaitymus. Net lyginant su konkursine festivalio programa neblogai pasirodė bendras Juliaus Kelero ir Nacionalinio dramos teatro aktorių darbas „Dainavimo pamoka". Kūrybinė grupė pasirinko plėtoti aktorės kaip moters vietą teatre ir gyvenime. Paskutinėje dainavimo pamokoje išaiškėja vyresnių aktorių asmeninės tragedijos, profesinės nuoskaudos, supriešinamos su jaunos aktorės idealais. Keleras pasirinko įdomią temą, tačiau dabar reikia stengtis išvengti primityvumo ir atrasti spektakliui tinkamą formą, kad kiekviena aktorė galėtų atsiskleisti kaip dramatiška asmenybė, o ne tiesiog neišnaudotomis progomis besiskundžianti moteriškė.
Kitas svarbus skaitymas-akcija, suvienijęs įvairius aktorius, buvo sąmoningai griozdišku pavadinimu išsiskiriantis „Apie LR Seimo rezoliucijos „Dėl spektaklio, niekinančio krikščionių simbolius" projektų koncepciją (SRSDPK)". Nepriklausomų teatro kūrėjų ir teatrometras.lt kritikų inicijuota akcija, režisuota Yanos Ross, skatino dar kartą, jau teatralų akimis, pažvelgti į daugelio primirštą, bet vos prieš porą mėnesių didžiulį ažiotažą Lietuvos visuomenėje sukėlusį įvykį - reakciją į Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją". Žinoma, kad šis „Apie LR Seimo..." yra svarbesnis ne kaip menininis įvykis, bet kaip akcija, leidusi aktoriams pareikšti savo pilietinę poziciją ir jau net sulaukusi šokio tokio atsako. Aktorių lūpomis suskambėjusi Seimo posėdžio stenograma atskleidė tragikomišką ir absurdišką šių dienų valdančiųjų požiūrį į kultūrą ir patį savo darbo procesą.
Iš tikrųjų labai gaila, kad iš „Versmių" programos dingo susitikimai su skaitymų režisieriais, aktoriais ir dramaturgais, skurdi, lyginant su praėjusiais metais, pasirodė ir fesivalio svečių programa. Kodėl į ją nebuvo galima įtraukti praėjusių metų laureatų - Gabrielės Labanauskaitės ir Teklės Kavtaradzės pjesių, kurios virto spektakliais? Atradimais ir atgimimu džiuginęs festivalis vėl grasina tapti tiesiog nacionalinę dramaturgiją vangiai pristatančia platforma. Praėję metai parodė, kad besidominčių žmonių yra daug ir diskusijos po spektaklių tikrai virė, tad kodėl dialogo su žiūrovais buvo atsisakyta šiemet? Festivalio organizatoriams laikas apsispręsti, kaip jie mato šiuolaikinės dramaturgijos puoselėjimą - kaip naštą, neišvengiamą būtinybę ar privilegiją prisidėti prie jos kūrimo.
