Kartais mes pasišnekam apie tai. Jis klausia, kaip aš žiūriu į tai, kad jis nevaidina pagrindinių vaidmenų, kad jis toks lyg ir nepastebimas, ir gal netgi jo karjera nesusiklostė, nors jis dirba, dirba ir dirba. Nežinau, kodėl jį staiga ima dominti tokie klausimai. Gal pats pasvarsto, gal mano, kad kitų akyse jis šitaip atrodo. Ne, jam nereikia paguodos, jam tiesiog rūpi ir jis provokuoja kalbėtis apie tai. Atsisėda į fotelį, kurį kažkodėl vadinu jo foteliu, ir laukia atsakymo. Šypsosi. Jis žino, kad esu jam smarkiai neabejinga ir dažnai galvoju apie jį.
...Ar man svarbu, kiek tu talentingas, matomas, vertinamas? Ta prasme - kaip pati tave vertinu ir kokio skaitlingumo minia žiūrovų laukia tavo vaidmenų, kiek gausiai tu aprašomas ir apdovanojamas? Ir ar tu man neatrodai nuskriaustas, jei tavo vaidmenys nėra pagrindiniai? Žinai, kas man svarbu: kad aš tave pamačiau, išsirinkau ir tebeieškau scenoje. Kad buvo tas vienas ar du vaidmenys, net ne pagrindiniai, su kuriais tu nusivedei mane. Po to vaidink ar antraplanį, ar epizodą, man gera, kad esi. Taip, tu ne hamletas. Tu Horacijus, Laertas ar Tėvas, kai jau tapai panašus į galintį turėti suaugusių vaikų. Tu Aktorius.
Su tavo nerimu pasidairykime po kitų aktorių likimus. Tų vadinamų didžiųjų, pagrindinius herojus vaidinančių, kuriuos atseit „visi žino“, nors gal nė nematė scenoje, nebent atsitiktinai kine. Apsieikime be pavardžių arba trauk kokią nori pavardę. Visi suvaidina po vieną kitą savęs vertą vaidmenį, o iš esmės visą gyvenimą tiesiog dirba. Darbas po darbo ir darbeliai tarp darbų. Kažkas būtent per tuos porą itin sėkmingų vaidmenų buvo pastebėtas ir pamiltas (gal ir ilgam), kažkurio būtent tas - vaidmenų vaidmuo - mažai ką sudomino ir netgi tapo nuobodybės simboliu. Pats žinai, juk tai apie tavo kolegas ir bičiulius.
Artisto didumas juk sukuriamas. Nes reikia gi kažką padievinti, gausiai aprašinėti, kažkieno pavarde mojuoti, kai artėja premjeros, landžioti po asmeninį gyvenimą ir dėti ant viršelių. Tie žaidimai - irgi artisto profesijos dalis, ir protingi artistai supranta, kad tai tik žaidimai. Ir kad amžinai jie netrunka, ir vaidmenų už juos nesukuria. Galbūt tai vadinasi išbandymas šlove. Patikėsi, susireikšminsi - už viską sumokėsi, tai irgi banalybė, su kuria susiduri. Buvo, skardėjo, išnyko. O atrodė - naujo pasaulio pradžia su juo nušvito.
Bet, žinai, man ne tie fokusai rūpi. Jie daromi už kūrybos ribų. Man rūpi, ką aš matau scenoje, per spektaklį. Aktoriaus garsumas ar populiarumas atsitraukia toli toli, ir jeigu scenoje matau medžio gabalą ar tiesiog tuščią organiką, ar žmogų ne savo vietoje - kas man iš tos garsios pavardės. Arba matau ne vaidmenį, o pastangas būti raiškiu raiškiausiu - na ir kas, kad jis kryžių ar nacionalinių premijų laureatas, jeigu jis yra ne spektaklio dalis, o spektaklio lopas iš kitos medžiagos ir kito rašto.
Esu mačiusi ir tavo pastangas, gavus didesnį vaidmenį. Gerame spektaklyje! Toks įsitempęs, visas charakterio spalvas ir prasmes lyg ant lėkštutės įnešdavai. Ir ne tik premjeroje. Norėjai ne tik suvaidinti, bet ir kažką įrodyti? Ir režisierius nenuramino tavęs? Ką aš žinau, gal būtent toks tu ir buvai jam reikalingas, nes tai vaidmuo apie pastangas mylėti ir būti pamiltam, nors ne vien apie tai. Užtat tuose vaidmenyse, kur tavo įtampa buvo vidinė, o jautrumas - paslaptis, tave iki šiol matau. Geras ir mylintis, tuo nuostabus ir beginklis, nes juk daug šauniau būti šaltesniu, o ironija būtų kaip plunksna skrybėlėj. Ne, tu vaidinai ne naivų gėrį, tu tiesiog neslėpei, kad myli ir laimėjai meilę, o tam reikėjo drąsos. Reikėjo išdrįsti ištarti. Tu ištarei už visus nedrįsusius. Ką ten visi, tu kalbėjai už mane, niekada nedrįsusią. Aplink vaidino tavo garsieji kolegos su visu savo meistriškumu. O tu buvai tas, dėl kurio ėjau į tą spektaklį tiek, kiek jis buvo vaidinamas, nes negalėjau nebūti teatre, kai vyksta t a s v ei k s m a s. Juk jau buvau tave išsirinkusi.
Galbūt išsirinkti Aktorių irgi yra žaidimas. Nežinau, aš tai darau netyčia. Radusi kadaise vykusios premjeros datą, paskaičiavau, kad buvau dvylikos metų, kai pirmą kartą tai nutiko. Ėjau į teatrą dėl to aktoriaus, ieškojau net pasirodančio su alebarda (jaunutis buvo), rašiau jam pjesę ir piešiau ekslibrisą, tyliai tyliai mylėjau. Daug metų. Visa jo biografija klostėsi mano akyse. Jis tapo garsiu, tokiu garsiu, kad visą gyvenimą vienas kitas vaidmuo nuolat minimas, kai tik apie jį užeina kalba - lyg tik tą vieną, na ir dar vieną jis suvaidino. O vaidino daug. Temperamentingai. Nė nepastebėjau, kad tai nuolat buvo nepamirštami nepagrindiniai vaidmenys ir vaidmenukai (kartą net kokie šeši viename spektaklyje), nors esama ir didesnių. Man svarbu, kad jį matau, kad nesusapnavau jo, jis tikrai yra. Toks ne kiekvieno režisieriaus įžiūrimas, bet visiems reikalingas. Net ir tam režisieriui, kuris davė tą prakeiktą pasiučiausią vaidmenį, išgarsinusį mano aktoriaus vardą, jis buvo būtinas ir didesniems vaidmenims, ir akimirkai. Gal net kaip talismanas.
Man patinka matyti, kaip klostosi aktoriaus biografija. Ypač, kai pastebi žmogų diplominiuose spektakliuose ar pirmuosius vaidmenis teatre ir lauki jo, ieškai, jis tau brangus. Ir jis, ir ji. Gyveni kartu su savo aktoriais ir aktorėmis. Iš pradžių matai tiesiog įdomius vaidmenis įdomiuose spektakliuose. Kažkas tampa meistru, etalonu, laureatu, netgi pataiko ir į genialiųjų rangą. Po to tylu, ramu, gal net depresyvu (juk nesidalinama tokiais atvejais, tik sėkmės viršūnėmis) ir dorai sukurti vaidmenys vidutiniškuose ar pretenzinguose spektakliuose. Arba iš viso pauzė. Tada vėl vienas kitas vaidmuo - ir iš naujo džiaugiesi, kad gyveni tuo pačiu laiku.
Kartą „Teatro žurnalas“, skirtas moterims teatre, paprašė, kad sudaryčiau savo dešimtuką - kurios aktorės man yra pačios mylimiausios. Irgi žaidimas. Nesąmonės tie dešimtukai, nes mylimiausių yra daugiau. Tačiau koks malonumas buvo nepaklusti pripažinčiausiųjų kanonui! Vertinu jas, bet turiu ir savo mylimąsias, kurios nelinksniuojamos ant kiekvieno kampo. Tiesiog su jomis esu, nors kai kurios vaidina jau ne mums.
Ir dar man įdomu matyti partnerystę - to pagrindinio, nešančio visą krūvį, bendras scenas su tavim, Horacijum, Laertu, Tėvu, Broliu ar Bičiuliu. Žinai, kas skiria kartas? Tai, kaip elgiasi pagrindinis. Pameni, įeidavo į sceną JIS - štai toks, visas iš didžiųjų raidžių, su visu savo žinomumo ir reikšmingumo šleifu, jis taškosi vaidmeniu, o jo bendravimas su tavim - kaip tauri labdara. Ne visi, ne visada. Dabartinis herojus neturi didžiųjų raidžių, net jeigu jis neišlipa iš scenos per visą spektaklį. Nemoku jo aprašyti, nesuprantu, iš ko jis sudėtas ir tai man labiausiai patinka. Jis žaidžia bendrą žaidimą ir niekas nėra už jį mažesnis. Ir tu, mano mielas, atėjęs į sceną iš ano laiko, moki būti šiame, nes ir anksčiau, ir dabar tu esi ne pusdievis, tu žinai tikrumo kainą ir paslaptį. Todėl renkuosi tave.
...Tam, kuris išpažino meilę, jau seniai seniai plyšo širdis. Tą, kurį išsirinkau paauglystėje ir visą gyvenimą buvau kažkur šalia, irgi jau palydėjau. Fotelis tuščias!? Bet Horacijus, Tėvas ir Brolis ar Bičiulis - jis nemirtingas, ir aš neatitraukiu akių. Aktorius tą žino.
