Jelizaveta Spivakovskaja
Jelizaveta Spivakovskaja gimė Maskvoje. 2010-aisiais baigė Rusijos teatro meno universiteto (GITIS) Teatro istorijos ir kritikos fakultetą. Diplominio darbo tema - „Antono Čechovo „Vyšnių sodo" sceninės interpretacijos". Šiuo metu tęsia podiplomines studijas to paties universiteto Pasaulio teatro katedroje. Jos studijų vadovas - prof. Aleksejus Bartoševičius. Čia pateikiamas Spivakovskajos pranešimas, skaitytas 2011 m. rugsėjo pabaigoje Vilniuje vykusioje Tarptautinėje jaunųjų teatrologų konferencijoje.
Teatras, siekdamas susivokti, tolydžio grįžta prie tų pačių dalykų. Maga patyrinėti, ką teatras byloja pats apie save, interpretuodamas šimtametę pjesę, kurią gaubia bent keleto svarbių XX amžiuje sukurtų spektaklių kontekstas. Kas tas Sodas? Kur jį galėtume rasti? Kas jo gyventojai? Šie klausimai vis dar laukia atsakymų.
Patys ryškiausi pjesės gyvavimo poslinkiai matomi, kai dramos teatras susitinka su gatvės teatru arba su šokio teatru, su dokumentiniu filmu arba su hepeningu, instaliacija. Repeticijos dar už stalo skaitant pjesę gali būti daug daugiau lemiančios už pačią premjerą. Šiandien, trokšdamas suvokti konkretaus spektaklio kūrimo eigą, žiūrovas turi numanyti visą spektaklio priešistorę.
2003-iaisiais Eimuntas Nekrošius statė „Vyšnių sodą" su mišria kelių Maskvos teatrų aktorių grupe. Iki šio veikalo lietuvių režisierius jau buvo pastatęs beveik visas Čechovo pjeses. Be abejonės, Nekrošius jau buvo mąstęs ir apie „Vyšnių sodą". Tačiau manyčiau, kad „Meno forte" jis būtų sukūręs absoliučiai kitokį spektaklį su visiškai kita interpretacija. Ir režisierius, ir aktoriai Vilniuje būtų jautęsi namie, tuo tarpu spektakliui reikėjo benamių ir našlaičių.
Nekrošius pageidavo, kad pagrindinės repeticijos vyktų Lietuvoje ir aktoriai pasijustų esą toli nuo namų. O kai reikėjo pritaikyti vaidinimą Maskvos scenai, jis jau pats turėjo išvykti iš tėvynės. Dar daugiau, spektaklis buvo vaidinamas kaskart vis kitoje scenoje, paversdamas jo kūrėjų grupę klajojančiu teatru. Namai ne tik buvo palikti: jų apskritai nebuvo.
Pačioje spektaklio pradžioje, prieš atvykstant Ranevskajai, Firsas peržiūri senas drapanas, purto jas, rūšiuoja. Jis - lyg senas kostiuminės prižiūrėtojas, rengiantis aktorius pasirodymui scenoje. Ko gero, dalydamas drapanas, jis paskirsto ir vaidmenis. Scenoje pasirodę kiti personažai primena klajojančią trupę, kuri bastosi, ieškodama savojo Sodo. Firsas, kuris, panašu, gyvena čia amžinai, kiekvienam primena, kas čia yra gimęs, kas išvyko. Jis taip pat žino, kas sugrįš.
Viršun ištiestos rankos, šokis, raitymaisi - štai koks buvo „Vyšnių sodo" plastinis vaizdinys. Sodas yra visi, ir tai buvo išreikšta be jokių žodžių, aplenkiant scenovaizdį, pasitelkus šokį. Šiuo atveju - dance macabre.
Neseniai Švedijos karališkajame teatre „Vyšnių sodą" pastatė choreografas Matsas Ekas. Nors tai ir draminis pastatymas, vis dėlto geriausios scenos - tos, kuriose šokama: sumaniai sudėliotas, kupinas subtilių detalių trečio veiksmo pokylis, baleto šokėja Anna Laguna, vaidinanti Šarlotę ir primenanti Žizel senatvėje... Užvis svarbiausia - Varios ir Lopachino atviras pokalbis, kuris vis neįvyksta. Ši istorija gali būti papasakota visai be žodžių - galbūt todėl, kad ji taip gerai žinoma lyg koks biblinis pasakojimas, o galbūt todėl, kad nebeišsitenka žodžių ribose.
Vėl ir vėl imdamiesi „Vyšnių sodo", režisieriai interpretuoja nebe vien pačią pjesę, bet taip pat ankstesnius jos pastatymus. Jų sukurti paveikslai užpildo šiuolaikines scenas citatomis ir aliuzijomis, kurias galima išvysti semantiškai ar materialiai. Pavyzdžiui, 2004-ųjų Melo Shapiro (Los Andželo teatro, kino ir televizijos mokykla) interpretacija susitelkia į tą patį vaizdinį kaip ir Giorgio Strehlerio 1974-ųjų spektaklyje: baltai apsirengę žmonės baltoje scenoje, paliekantys šią vietą visiems laikams.
Personažai palieka sceną lyg apleistą parką. Ilgą laiką niekas nebuvo naudojęs pakylos orkestrui parke - tokios, kurioje „Žuvėdros" Treplevas kadaise būtų galėjęs statyti savo vaidinimus. Strehlerio versijoje iš šimtametės spintos išrieda kūdikio vežimėlis - aliuzija į vieną iš Ranevskajos vaikystės žaislų, o tuo pačiu ir jos motinystės dramos priminimas. Melas Shapiro tuščioje scenoje palieka stovėti atgyvenusį vaikišką dviratuką. Vaikai čia jau niekada nebegrįš, dviratukas išaugtas, niekam nebereikalingas. Štai kaip dalykai, apie kuriuos Čechovas pjesėje nė neužsiminė, keliauja iš vieno „Vyšnių sodo" pastatymo į kitą.
2009-aisiais Lvovo teatras „Voskresenie" dienos švieson paleido gatvės spektaklį pagal „Vyšnių sodą". Režisierius Jaroslavas Fedoryšinas pasakojo istoriją apie žmones baltais drabužiais. Kaip ir Strehlerio versijoje, jie nepriklauso šiam pasauliui, tačiau ir negali susitaikyti su praeitimi. Ištįsę, svyrinėjantys pavidalai - tokie personažai ant kojūkų kreipėsi į žiūrovus.
Viena iš vietų, kuriose galima rasti gyvą vyšnių sodą, - tai rumunų kilmės prancūzų teatrologo George´o Banu knyga. Knygos atsirado iš prisiminimo apie vieną rytmetį, kai knygos autorius, dar vaikas, išvydo staiga blykštančią savo motiną, mat atvykę naujieji jų namų savininkai pareikalavo raktų, ir taip šeima neteko paveldėto turto. Banu apmąsto šį prisiminimą. Jo mintys perauga į pasakojimus apie įvairiausius vaidinimus, kuriuos autorius matė per 30 metų nuo 1969-ųjų. Bylodama apie meną, kuris vis iš naujo permąsto pats save, knyga stoja lygion greton su teatro praktika.
 |
| Eimunto Nekrošiaus benamiai sodo gyventojai |
2010-aisiais Braitone (Jungtinė Karalystė) buvo pastatytas spektaklis „Prieš užmiegant" (Before I Sleep). Veiksmas prasideda lyg akimirka prieš pasigirstant paskutiniam nutrūkstančios stygos garsui. Žiūrovai patenka į kambarį, kuriame jau likęs tik Firsas. Pasirodymą sukūrė Tristano Sharpo trupė „DreamThinkSpeak". Jų sprendimu spektaklio žanras - tai „pasivaikščiojimų teatras". Žiūrovai įeina į apleistą prekybos centrą ir maža grupele klajoja po jį.
Pažadindami seną žmogų, įeiname į didelę patalpą, kurioje matome visa, ko buvę savininkai neišsivežė su savimi. Galime spėti, kad tuoj patalpa bus apstatyta sofomis, televizijos aparatais, stalais ir kėdėmis. Štai jis, toks gyvenimas, kuriuo bodėjosi „Vyšnių sodo" personažai. Mes patys ir esame tie, kurie randame prieglobstį apleistuose namuose.
Viename iš tokių kambarių regime Ranevskają ir Gajevą, atskirtus nuo mūsų permatoma siena. Jie prieina prie jos, stebeilija pro ją į žiūrovus, drumsdami pastariesiems ramybę, siųsdami jiems ženklus iš nepažinios ateities.
Keliaudami toliau, už permatomos sienos pamatome Ranevskają ir Gajevą, liepiantį Firsui atnešti arbatos. Tačiau kai senasis tarnas grįžta, užstalėje nieko nebėra. Jis tiesiog stovi ten, paliktas, laikydamas dailų kinišką puodelį, kurio niekam nebereikia.
Kitokia, vaizdo, instaliacija, buvo parodyta Maskvoje per NET festivalį: Kristiano Smedso sukurta „Vyšnių sodo" instaliacija.
Filmuotoje medžiagoje buvo užfiksuota tai, kas paprastai publikai nerodoma. Pavyzdžiui, Rusijoje laikoma prastu tonu atskleisti publikai spektaklio kūrimo smulkmenas. Tai laikoma „neestetiška" informacija. Šio pastatymo, kuriame vaidino lietuvių aktoriai, atveju, kiekviena smulkmena tapo estetiška informacija. Dar daugiau, prasmingų dalykų radosi ir prieš premjerą, ir po jos.
Reikšminga tai, kad Firso vaidmuo buvo pasiūlytas Laimonui Noreikai, tačiau aktorius mirė, nesulaukęs repeticijų pradžios. Taigi vaidmenį atliko Noreikos kostiuminis švarkas, skrybėlė ir lazda, atremta į kėdę (spektaklyje buvo naudojama ir aktoriaus nuotrauka - MF red.). Jašą vaidinęs aktorius Dainius Gavenonis viename interviu prisipažino labai artimai bendravęs su L. Noreika paskutiniais šio aktoriaus gyvenimo mėnesiais. O režisierius užsimojo kiekvieną gyvenimo pokytį įtraukti į savo spektaklį.
Ranevskają vaidinusi aktorė Virginija Kelmelytė iš tiesų buvo parvykusi iš Paryžiaus, kuriame gyvena, į savo gimtąją Lietuvą. Pasirodymo kūrėjai pasakojo, kad pirmąją repeticijų dieną aktorė visus vaišino paryžietiškais saldainiais, - ir šitai buvo panaudota spektaklyje.
Režisierius surinko vyresniosios kartos, Koršunovo teatro aktorius bei artistę, dirbusią su Nekrošiumi, ir paragino juos pasidalyti mintimis apie savo profesiją, apie jos praeitį ir ateitį. Spektakliu tyrinėjama aktorių ir publikos sąveika, dabartinė teatro meno padėtis.
Pastanga perskaityti pjesę tartum pirmą kartą - taip pat eksperimentas. Aktoriai perskaito publikai personažų sąrašą. Kiekvienas pasisako vardą, apibūdina, kas jį ar ją sieja su kitais, ir perduoda mikrofoną tolesniam eilėje. Aktoriai skaito A. Čechovo tekstą, pridėdami savo pačių nežodinius komentarus. Ko gero, šitaip 2010-aisiais obelų sode netoli Vilniaus vykusiame spektaklyje siekta užpildyti spragą tarp teksto laikmečio ir dabarties.
Kai, personažams pakvietus, žiūrovai sueina į kambarį, aktoriai atsisėda tarp jų. Pasiima pjesės egzempliorius iš bendros krūvos. Atsiverčia knygas ir pradeda vaidinimą, skaitydami ir visas remarkas.
Sudėtinga apčiuopti tikslų momentą, kuomet skaitymas virsta vaidinimu. Galbūt tokio perėjimo iš viso nėra. Visi personažai yra toje pačioje erdvėje; niekas neįeina ir neišeina, nes nėra kulisų. Personažai ne tik būna visi drauge, jie ir stebi vienas kitą. Pirmosiose scenose, kai Jaša pagal pjesę dar nepasirodęs, spektaklyje jis jau čia, žvilgčioja į Duniašą ir skaito remarkas. Ne tik sąveika tarp aktoriaus ir jo personažo, bet ir tarp personažo bei žiūrovo tampa sudėtingesnė, nebe linijinė. Personažas gali būti ir žiūrovas, žiūrovu gali būti ir aktorius. O Praeivis - tai bet kuris iš publikos.
Šis „Vyšnių sodas" - nuo režisieriaus pirminės idėjos iki tiesioginės vaidinimo transliacijos internetu - sugestijuoja, kad teatras jaučiasi esąs ilgos grandinės dalimi. Ta grandinė susideda iš tekstų ir tikrovės, iš aktorių biografijų ir likimų, stambaus ir vidutinio plano kadrų. O paskutinė grandis - žmogus, savo kompiuterio ekrane skaitantis režisieriaus tinklaraštį.
Vertė Aušra Gudavičiūtė
