Šią vasarą paklajojau po 9-ojo dešimtmečio Laisvės alėją. Absoliučiai realiai, namas po namo, atrodo, net su kvapais - skaitydama Audriaus Budniko „Pasivaikščiojimą“, autoriaus vaikystės maršruto su aukle išklotinę „Šiaurės Atėnuose“. Kad tai 9-ojo dešimtmečio vaikystė ir to laiko Kaunas, nustačiau iš poros sakinių apie dramos teatro repertuarą: knygynas, žuvies parduotuvė, plokštelės, audiniai ir Toliau pilkas pastatas su rūsčiais akmeniniais veidais ir kolonada - teatras. Jame vaikystėj mačiau visai nevaikišką spektaklį „Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje“. Buvau apautas naujais batais, spaudė kojas, bet Leninas po sceną blaškėsi taip žaismingai, kad tik į jį ir težiūrėjau.
Vadinasi, 1982-ieji ar vos vėliau, nes Jono Vaitkaus režisuota premjera suvaidinta kovo pabaigoje. Leninas blaškėsi? Mano atminty jis sėdėjo fotelyje visą laiką ta pačia poza. Kaip prisegtas. Juozas Budraitis, vaidinęs Leniną, tą patvirtino: prie jo batų buvo pritaisyti tokie lyg kabliai, kuriais jis tikrai prisisegdavo prie scenos, nes greta fotelio buvo kilpos Lenino padų kabliams. Atseit, jau ligonis, nebepajudantis, o kad vadovauja valstybei, kad diskutuoja su oponentais! Oponentus vaidinę aktoriai sėdėdavo salėje tarp žiūrovų. Įdomių minčių Leninas pavarė Michailo Šatrovo pjesėje - matyt per tokią anuomet nekvestionuojamą figūrą dramaturgas norėjo vožtelėti savo laikui.
Vieną frazę itin norėjau įsiminti, dėl to ir kreipiausi į aktorių - ką tiksliai jo Leninas ten sako apie Marksą, moralę ir kretinizmą, kai ginčijasi su Algio Matulionio personažu. Budraitis ėmė berti visą monologą. Tokia pačia Lenino greitakalbe, kaip scenoje. Pasigirdo ir toji frazė apie moralę ir kretinizmą, bet - kaip ir spektaklyje - praūžė viesulu. Paprašiau, kad sustotų ir ištartų, ką sakė prieš tris ar keturis sakinius. Vėl monologas nuo pradžių ir vėl frazė švystelėjo ir nutolo. Man, sakau, tik to vieno sakinio. Per kažkurią monologo seriją pagaliau nutvėriau: „Profesija be moralės, pasak Markso, yra profesinis kretinizmas“. Įsiminiau! Pacitavau straipsnyje apie to laiko - stingstančio Brežnevo epochos - kino dokumentiką, kuri gyvenimą vaizdavo gražų ir teisingą. Ir iki šiol atsimenu. Tą frazę ir Vaitkaus prirakintą Leniną.
...
Prieš keletą metų esu pasivaikščiojusi po Laisvės alėją su Kęstučiu Navaku, skaitydama jo „Paskutinio teismo alėją“ esė rinkinyje „Begarsis skambutis“ (esė skelbta „Šiaurės Atėnuose“ 2008 m.). Tai buvo jauno menininko alėja, iškankinta naujo laiko, batų parduotuvių ir bankų, jau be „Tulpės“, už kurios sunaikinimą niekad neatleisiu kostiumuotiems anonimams. Su Navako tekstu ėjau per šiandieninę ir aną alėją, per 9-ąjį dešimtmetį su „Orbita“, „Pieno baru“, „Nemuno“ ir „Lietuvos“ viešbučiais, ir ta „Laume“, kur visa Navako karta augo, brendo, kilo, grimzdo, kentėjo ir mirė. Tuo keisčiau prisiminus, kad tai buvo paprastų paprasčiausia saldainių parduotuvė, kur į kavą dėdavo kalio permanganato, kad būtų juodesnė. Aha, ir teatre aktoriai man sakė, kad kava žiūrovams kažkokia netokia. Tai toje 8-9 dešimtmečių Kauno dramos teatro kavinėje, kuri veikė, kas atsimena, rūsyje.
Kad Navako jaunystės laikas sutampa Audriaus Budniko vaikyste, irgi supratau iš pasažo apie teatrą. Šalia teatras, iš kurio, taręs: „Nevermore“, išskrido Varnas. O kadaise buvo prakilnioji Vaitkaus / Padegimo epocha, kai paskutinį mėnesio sekmadienį žmonės visą naktį laukdavo iš ryto pardavinėsimų kito mėnesio bilietų. To irgi nesu tau aprašęs, tačiau tai beveik neaprašoma. Dažnai ten eidavau, nors bilietų man nereikėjo. Visi su visais ten kalbėdavosi. Apie Brooką ir Strehlerį, apie Kantą ir Hessę, apie abi „Kreditorių“ sudėtis, apie bitlus ir pinkus. Žiemą nešdavau jiems arbatos ar jugoslaviško vinjako. Kartais grįždavau lydimas mergaičių teatralių. Visokių jų būdavo. Bet - būdavo.
Abi „Kreditorių“ sudėtys! Onaitytė, Vaidotas ir Masalskis - Kazragytė, Šinkariukas ir Masiulis. 1981-ieji. Gyčio Padegimo Strindbergas. „Mūsų miestelis“ - Padegimo Wilderis.
Čia pat ir Vaitkaus „Karalius Ūbas“, „Paskutinieji“, „Unija“... Dėl viso šito - vis Kaune, Kaune ir Kaune. Visi su visais ten kalbėdavosi.
Šią vasarą iš to teatro išskrido Balandytė.
...
Dabar tokio tipo aktorių kažin ar galėtų būti - kad iš tolo šviestų: artistė, kažkas ypatingo, ne šio pasaulio būtybė. Aišku, ne šio - aristokratė. Be to, hipnotizuojančio grožio, kurį ji mokėjo pateikti. Gražuolių visada bus, bet Gražina Balandytė buvo ne tik grožis. Kauno dramos teatras nuo 1952 metų buvo pasipildęs jaunų gabių aktorių kursu, baigusiu Maskvos teatro institutą GITIS´ą. Bet kai į trupę netrukus atėjo Balandytė, daug svarbių vaidmenų vaidino ji, buvusi medicinos sesuo, nebaigusi jokių konservatorijų ir gitis´ų, tik lankiusi studiją prie Klaipėdos dramos teatro. Ji buvo reikalinga visiems etapiniams Kauno teatro režisieriams - Vancevičiui, Jurašui, Čibirui, Vaitkui, Padegimui, Varnui. Čia dosjė, išorė. Bet buvo ir charakteris, kurį pajusdavo bendravusieji. Balandytė bendravo dosniai.
„Reikia mylėti! Bet ką. Nors žolę“, - sakė, kai kalbėjomės in memoriam žanrui apie kino režisierių Marijoną Giedrį ir jo giedrą būdą. Ji pati tada jau stipriai sirgo, bet puikiai suprato, kad jai pavyksta išgyti ne tiek dėl vaistų, kiek dėl to, kad ji myli ne tik žolę ir nori gyventi.
Ji vaidino ir dainavo Froilen Šnaider miuzikle „Kabaretas“, kurį Kauno muzikiniame teatre režisavo Aidas Giniotis. Vaidino kaip tik apie tai - kad reikia mylėti. Nebijoti mylėti. Froilen Šnaider atsargiai skatino drovų Vlado Bagdono Šulcą ryžtis gyventi kartu: pagalvokite - kiek dienų, tiek vienišų pusryčių... Tai buvo taip gražu ir taip balandytiška - rūpestis per pusryčius. Jos „Auksinis scenos kryžius“ - už tą vaidmenį. „Aš suprantu, jūs mane apdovanojot dėl to, kad sergu“, - tyliai sakė ceremonijos vakarą sutikta teatro fojė. Gražina, tyliai atsakiau, nebūna apdovanojimų už ligas, tik už vaidmenį, ir vienbalsiai. Taip, buvau „kryžių“ komisijos narė. Ir jos jaunystės scenos partnerio dukra, kadaise jie kartu vaidino „Damoje su kamelijomis“: ji - Margarita Gotjė, jis - Armandas. Todėl jis buvo pakviestas įteikti jai kryžių. Abiem jau buvo po nesuskaičiuojamai daug metų, abu po infarktų, insultų. Jie tą akimirką vėl buvo scenos partneriai. Mums, nemačiusiems jų epochos.
Regimantas Adomaitis irgi kadaise buvo jos partneris. Mažasis teatras minėjo jo jubiliejų. Kažko jis bandė kuklintis scenoje, kažkuo skųstis, abejoti. Į jubiliejaus sceną įžengė Kauno dramos teatro pasiuntiniai su Balandyte, nešina milžiniška puokšte. Kad šveitė ji tą puokštę Adomaičiui po kojomis! Nevertas esi, kad įteikčiau, jeigu nesugebi oriai priimti sveikinimų. Jubiliatas vos ne klūpom susirankiojo gėles.
Gintaras Varnas prieš savo nevermore, t. y. kai buvo Kauno dramos teatro meno vadovas, kartą režisavo vakarą, galbūt tai buvo Teatro dienos šventė, kur salėje virš žiūrovų krėslų buvo nudriektas siauras takas, per jį aktoriai ėjo į sceną, apsirengę personažų kostiumais. Reikėjo ir vikrumo, ir pusiausvyros, todėl garbaus amžiaus Balandytei buvo pasiūlytas lengvesnis atėjimo variantas. Ne! Jokių nuolaidų! Jos profesija su tokia griežta morale. Ji grakščiai ir sparčiai ėjo tuo taku, apsirengusi Juozo Statkevičiaus kurtą puošnųjį Tetos kostiumą iš Varno spektaklio „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“. Po to vėlgi tyliai prisipažino, kad ėjo beveik nekvėpuodama iš siaubo, bet nepasidavė. Ne, niekas niekada nematys jos silpnos. Kodėl iš viso personažų parado prisimenu tik Balandytę?
Dar iš prakilniosios epochos, kai vis Kaune, Kaune ir Kaune: Vaitkaus „Paskutinieji“. Maksimui Gorkiui paskutinieji buvo ikirevoliuciniai, nykstantieji, visuomenės išsigimėliai, Vaitkui - greičiausiai brežneviniai, tarpstantieji. Trys paskutiniųjų dukros Gorkio pavadintos Vera, Nadežda, Liubov. Tikėjimas, Viltis, Meilė. Jūratė Onaitytė vaidino išprievartautą Verą-Tikėjimą, Doloresa Kazragytė - kuprotą Liubą-Meilę, Gražina Balandytė - ištvirkusią Nadeždą-Viltį. Mizanscena: Nadežda girtų vyrų puokštėje, geidulinga, vulgari, švenčianti savo nuodingą grožį. Vienas stipriausių spektaklio įspūdžių.
Dar anksčiau, iš Vytauto Čibiro laikų: Maxo Frischo „Biografija: vaidinimas“ su Kęstučiu Geniu-Kiurmanu, Gražina Balandyte-Antuanete ir Antanu Gabrėnu-Registratoriumi (tada personažo profesija buvo vadinama taip, o ne Režisieriumi). 1974-ųjų lietuviškos realybės apsupty Vakarų autorių pjesės ir jų herojai - užsieniečiai! - būdavo patraukli, intriguojanti retenybė. Kitokie žmonės, kokybiškesni, dailesniais kostiumais. Balandytės Antuanetė buvo aprengta įmantria geltona suknia iki žemės ir apsigaubusi kažkuo su daug kailio juostų. Suknios audinys geltonas su atlasiniais ir matiniais dryžiais. Atsitiktinai Kiurmano sutikta elegantiška moteris, trumpam užėjusi ir ilgam pasilikusi, tarytum kalta dėl jo nesėkmių ar ligų. Per visą „Biografiją: vaidinimą“ Kiurmanas stengiasi pervaidinti tą epizodą, kai Antuanetė atsirado jo gyvenime - kad nebepasiūlytų jai likti. O ji elegantiškai ir atsainiai gyvena savo įprastą gyvenimą, dirba, kuria, ir jos kasdienybei visai netrukdo nei jos vyru tapęs Kiurmanas su savo kompleksais, nei ta ilga balinė suknelė pūstomis rankovėmis ir milijonu sagučių. Kai Registratorius pasiūlė - gal ir Antuanetė norėtų kurį nors epizodą pervaidinti, ji atsistojo ir išdidžiai išėjo iš Kiurmano buto ir gyvenimo. Tokia visa puošni, sterili, dieviška - kaip iš vitrinos. Šveicarė!
Toje pačioje scenoje po 40 metų Gintaras Varnas pastatė tą pačią Frischo pjesę su Dainiumi Svobonu, Egle Špokaite ir Sigitu Šidlausku. Balandytė žiūrėjo Varno premjerą ir tebegyveno Čibiro spektaklyje. Lygino, kentėjo, ilgėjosi. Bet tyliai tyliai.
...
Ne, scena jau ne ta pati. Ji visiškai nauja, moderni. Anoji išrinkta, supjaustyta kvadračiukais ir kaip suvenyras išdalyta visiems, kas dirbo joje, kas žiūrėdavo spektaklius ir rašė apie juos. Ačiū, turiu, saugau. Juk žiūrėdavau į joje vaidinančiuosius nuo tada, kai mane už rankos atvesdavo į pilką pastatą su rūsčiais akmeniniais veidais ir kolonada. Dabar nuo liepos pabaigos klajoju po Balandytės vaidmenis ir suprantu, kad mūsų akistata prasidėjo anuomet - kai spektaklyje „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ ji vaidino Meilutę, o tėtė, kuris atvesdavo mane, vaidino Vyriausią brolį juodvarnį. Kaip ilgam atvedė.
